Jonas Banys: Kitoks požiūris į visuomeninio transliuotojo misiją ir jos vykdymą
Sausis 22, 2012
Kadangi pasižadėjau išsakyti kitokį požiūrį į visuomeninį transliuotoją ir jo misiją, norėčiau pirmiausiai pasiteisinti, kodėl apskritai jaučiu galintis tokį požiūrį išsakyti.
Savo žurnalistinę karjerą pradėjau Lietuvos televizijoje, „Panoramoje”, 1992 metais. Nuo to laiko teko dirbti visose didžiosiose Lietuvos televizijose - esu perėjęs jas nuo žemiausios grandies iki vadovaujančių pozicijų ir žinau, kaip tokios pakraipos įmonės funkcionuoja.
Dirbdamas Lietuvos televizijos programų direktoriumi, LRT Tarybai paruošiau ir pateikiau išsamią BBC strateginių dokumentų analizę bei rekomendacijas, kaip kolegų patirtį būtų galima pritaikyti Lietuvoje. Kaip tik iš čia gimė smarkiai kitoks požiūris į Visuomeninį transliuotoją ir jo misiją.
Šis požiūris prasideda nuo suvokimo, kas yra televizija. Televizija yra masinis komunikacijos kanalas. Valstybei televizija yra reikalinga, nes, pasiekdama didelę masę šalies gyventojų, gali efektyviai formuoti atitinkamą jų požiūrį į valstybinės reikšmės dalykus, nulemti mąstymą, elgesį, skatinti išprusimą ir pilietiškumą.
Iš to išplaukia DU esminiai tikslai, kuriuos Visuomeninis transliuotojas privalo įgyvendinti:
1. Skleisti Visuomeninius uždavinius atitinkantį kokybišką turinį IR -
2. Užtikrinti, kad šis turinys pasiektų masinę auditoriją.
Nepasiekdama masinės auditorijos, televizija yra nieko verta. Be masinės auditorijos visuomeninis transliuotojas yra tik labai brangi mokesčių mokėtojų pinigų švaistymo mašina - būtent kokia dabar ir yra LRT.
Dabar nuolat kalbama apie tai, kad visuomeninis transliuotojas privalo transliuoti daugiau kultūrinių, analitinių, visuomeninių ir visokių kitokių intelektualių programų. Džiaugiamasi, kad per pastaruosius metus LRT programoje tokių atsirado daugiau - nes būtent tai neva ir yra visuomeninio transliuotojo misijos vykdymas.
Ne, nėra. LRT ir ypač Lietuvos televizija, dabar nevykdo visuomeninio transliuotojo misijos, nes dideliu tempu praranda savo auditoriją, kuri jau sudaro mažiau nei 10% TV žiūrovų - nekalbant jau apie visus gyventojus. Per pastaruosius trejus metus Lietuvos televizija prarado beveik ketvirtadalį turėtų žiūrovų, o per pastaruosius septynis metus - beveik pusę. Tad apie kokį misijos vykdymą galime kalbėti? Kokią edukacinę misiją gali atlikti mokytojas, kuris - kad ir labai reikalingus dalykus - žudančiai nuobodžiai pasakoja beveik tuščiai klasei?
Šiame kontekste dažniausiai pradedama kalbėti apie tai, kad, siekiant susigrąžinti masinę auditoriją, reikia atsigręžti į pramoginius projektus, masines pramogas ir rodyti daugiau nuogų papų. Taip, tai padeda, bet problema - visai ne čia!
Didžioji problema yra ta, kad kultūrinių, edukacinių ir kitų visuomeninių laidų kūrėjams nekeliami jokie - nei kokybiniai, nei auditorijos kiekio reikalavimai. LRT Taryboje ir administracijoje vyrauja įsitikinimas, kad vien intelektuali laidos tematika užtikrina visuomeninės misijos vykdymą, visiškai nekreipiant dėmesio į laidos pasiektą rezultatą! Kam stengtis, jei iš manęs nėra reikalaujama nieko kito, tik daryti bet ką ir bet kaip, kad tik į temą? Nesvarbu, kad tokią laidą žiūri vos 1 - o dažnai ir žymiai mažiau - procentas šalies gyventojų. Apie kokį misijos atlikimą tuomet galime kalbėti, jei, transliuojant tokias laidas, mokesčių mokėtojų pinigai yra išmetami tiesiog oro šildymui?
Todėl kalbant apie Visuomeninio transliuotojo misijos atlikimą visų pirma privalu kalbėti apie būtinybę pritraukti masinę auditoriją - ir šį reikalavimą pirmiausiai kelti kultūrinių, edukacinių ir visuomeninių laidų kūrėjams. Taip, tai žymiai sunkiau, nei pritraukti buką žiūrovą rodant krivickinės durnalistikos perlus, bet Visuomeninis transliuotojas kaip tik už tai ir gauna papildomą visuomeninį finansavimą. Ir, patikėkite - problema čia visai ne pinigų stygius. Problema yra klestinti tinginystė, bukumas, nenoras tobulėti ir elementariausias nemokšiškumas, kurie keroja nebaudžiami ir netgi skatinami. Kaip tik dėl to dešimtys milijonų mokesčių mokėtojų pinigų kasmet yra tiesiog išmetami į balą.
LRT kontroliuojančios institucijos turėtų suformuluoti ir pagrįsti aiškų skaičių - kokią dalį šalies gyventojų privalo realiai kasdien pasiekti visuomeninis transliuotojas, kad jo kuriamos ir transliuojamos programos Visuomeninius uždavinius įgyvendintų iš tikrųjų, o ne vien popieriuje. Ir tuomet griežtai reikalauti, kad šis kokybinis ir kiekybinis uždavinys būtų nuosekliai vykdomas.
Aukščiau paminėta problema yra svarbi ir skaudi, bet ji yra tik simptomas. Priežastis yra kur kas aukščiau - ir tai yra niekam tikęs LRT įstatymas ir jo nulemtas visiškai netikęs LRT valdančių bei kontroliuojančių institucijų formavimas. Štai BBC chartijoje yra apibrėžiama, kad Visuomeninis transliuotojas pirmiausiai tarnauja mokesčių mokėtojams. Ne Parlamentui, ne Vyriausybei, ne Karalienei - o žmonėms, piliečiams.
LRT įstatymas, suteikdamas teisę Visuomeninį transliuotoją kontroliuoti tik Seimui, Prezidentūrai ir saujelei nomenklatūrinių organizacijų, iš esmės pažeidžia mokesčių mokėtojų interesą užtikrinti profesionalią, kokybišką ir bešališką visuomeninio transliuotojo kontrolę. Didžiausia tokio iškreipto neva visuomenės atstovavimo problema yra ta, kad Visuomeninio transliuotojo kontrolė yra užkraunama žmonėms, kurie neturi jokio profesinio supratimo, kaip veikia ir kaip turi veikti tokia žiniasklaidos įmonė, kaip LRT.
Štai BBC Taryba yra renkama atviro ir nepriklausomo konkurso būdu, kurį vykdo nepriklausoma vadovaujančių darbuotojų paieškos agentūra. Pagal konkurso nuostatas, į BBC Tarybos narius gali pretenduoti bet kuris šalies pilietis, atitinkantis du esminius kriterijus. Kriterijai paprasti -
1. Visuomeninių uždavinių išmanymas bei pasiryžimas juos įgyvendinti - IR
2. Profesiniai reikalavimai, būtini dirbant žiniasklaidos korporacijos vadovybėje - t.y. kandidatai privalo turėti vadovaujančios ir praktinės-profesinės patirties vienoje iš Visuomeniniam transliuotojui būtinų sričių -
a. žurnalistika,
b. TV programų kūrimas ir planavimas,
c. teisė,
d. finansai,
e. įmonės ir personalo vadyba,
f. kultūros vadyba,
g. rinkodara bei viešieji ryšiai
h. ir t.t. - pateikiamas tikslus ir išsamus reikalingų profesinių kompetencijų sąrašas.
Tas faktas, kad Lietuvoje Visuomeninio transliuotojo Tarybos nariams (ir, beje, generaliniam direktoriui) nėra keliami jokie profesiniai ir vadovavimo patirties reikalavimai, ir nulemia tą faktą, kad LRT Taryba jau daug metų yra iš esmės nepajėgi kokybiškai atlikti savo prievolės. LRT Taryboje nėra nė vieno specialisto, kuris galėtų profesionaliai įvertinti:
1. TV ir Radijo programų struktūrą bei jos efektyvumą;
2. TV ir Radijo technikos, TV ir radijo programų bei užsienio produkcijos pirkimų būtinumą ir kainos pagrįstumą;
3. Nėra žmonių, kurie bent jau galėtų profesionaliai perskaityti TV reitingų lentelę, ją analizuoti ir daryti profesionalias išvadas;
4. Nėra žmonių, kurie galėtų profesionaliai išanalizuoti LRT biudžetą, atrasti jo trūkumus, užsilikusius pinigų švaistymo mechanizmus ir pateikti pagrįstus pasiūlymus jiems šalinti. Nėra nė vieno žmogaus, kuris susigaudytų techninių ir kūrybinių resursų rinkos kainose ir galėtų įvertinti, kaip efektyviai LRT naudoja mokesčių mokėtojų pinigus;
Kol iš Tarybos narių nebus reikalaujama jų darbui būtinos profesinės patirties, tol LRT Taryba iš esmės funkcionuos kaip kišeninis deleguojančių organizacijų bei LRT administracijos „organas”, paskendęs smulkiuose, nereikšminguose ginčuose - institucija, kurios posėdyje klaidOs laidos anonse aptarimas užima dvi valandas, o metinio biudžeto ir augančių skolų - vos keliolika minučių.
Būtent aukščiausios prižiūrinčios institucijos kompetencijos trūkumas didele dalimi ir nulemia sunkią LRT finansinę padėtį.
Nuolat kalbama, kad Visuomeniniam transliuotojui trūksta pinigų ir yra būtina didinti finansavimą. Taip, lėšų trūksta. Jų trūksta kurti laidoms, projektams, filmams, ir pan. Bet trūksta ne dėl to, kad finansavimas yra blogas. Trūksta dėl to, kad didžioji dalis LRT skiriamų mokesčių mokėtojų pinigų yra išleidžiama ne Visuomeninių uždavinių vykdymui, o griozdiškos, moraliai pasenusios - ir - pabrėžiu - Visuomeninių uždavinių vykdymui nebūtinos - LRT gamybinės bazės, nekilnojamo turto ūkio ir juos aptarnaujančių techninių darbuotojų armijos išlaikymui. Taip, pastaruoju metu LRT administracija tą armiją po truputėlį mažina, tačiau tai tik kosmetiniai pakeitimai, kurie nesprendžia esminių visuomeninio transliuotojo veiklos efektyvumo problemų.
Galbūt tai sunku suvokti, bet technikos įsigijimas, nekilnojamo turto bei techninės bazės išlaikymas ir jų komercinė nuoma nėra Visuomeninių uždavinių įgyvendinimas ir neturi būti tiesiogiai finansuojami mokesčių mokėtojų pinigais. Šiandien už mokesčių mokėtojų milijonus įsigyta LRT technika yra pusvelčiui pernuomojama komercinėms televizijoms, nes neturima pinigų nuosavoms laidoms ir projektams kurti. O pinigų nėra, nes didžioji biudžeto dalis yra skiriama gamybinei bazei ir visam biurokratiniam aparatui išlaikyti. Todėl, užuot rūpinęsis Visuomeninių uždavinių įgyvendinimu, Visuomeninis transliuotojas rūpinasi, kam pusvelčiui iškišti brangiai pirktą, bet staiga nereikalinga tapusią techniką. Taip ne tik iškreipiama rinka, bet ir visuomeninės lėšos yra nesąmoningai naudojamos komercinių televizijų pelnui didinti.
Šiandien televizijos rinkoje yra gausu nepriklausomų TV paslaugų tiekėjų ir TV laidų kūrėjų, kurių darbo kokybė atitinka aukščiausius kokybinius kriterijus. Jų gausa lemia aktyvią konkurenciją, kuri savo ruožtu užtikrina labai palankias produkcijos ir paslaugų kainas. Būtent dėl to, visos Lietuvos komercinės televizijos atsisakė nuosavų gamybinių bazių bei visų jas aptarnaujančių darbuotojų - produkcija yra perkama rinkoje už rinkos kainą. Tuo tarpu LRT turima didžiulė (ir beviltiškai pasenusi) gamybinė bazė bei armija visiškai nemotyvuotų darbuotojų funkcionuoja tarsi monopolija įmonės viduje - taip kenčia paslaugų kokybė, veiklos efektyvumas ir - svarbiausia - milijonai mokesčių mokėtojų pinigų kasmet iššvaistomi ne naujų laidų kūrimui ir transliavimui, bet tuščių apsukų palaikymui. Visuomeninį transliuotoją skandina didžiuliai, Visuomeninių uždavinių įgyvendinimui nereikalingi fiksuoti kaštai, kurių atsikratyti neįmanoma be esminių struktūrinių reformų.
Turime suprasti, kad šiandien televizija efektyviausiai veikia nepririšta prie brangiai kainuojančios ir sparčiai senstančios gamybinės bazės. Tai suprato visi Lietuvos komerciniai TV kanalai, tai privalo suprasti ir LRT kontroliuojančios institucijos.
Į atskirą valstybinę įmonę atskirtas LRT Technikos centras galėtų ir toliau teikti komercines paslaugas visoms televizijoms, tačiau be tiesioginių biudžeto subsidijų, neiškreipiant rinkos ir lygiomis sąlygomis konkuruojant su nepriklausomais paslaugų tiekėjais.
Tuo pačiu LRT atgimtų ne kaip beviltiškai pasenęs, vos pajudantis monstras, o energingas, lankstus, inovatyvus, profesionalus Visuomeninis transliuotojas, kuris mokesčių mokėtojų pinigus naudoja pirmiausiai televizijos ir radijo laidoms kurti bei transliuoti. Tokiam Visuomeniniam transliuotojui užtektų keleto dešimčių profesionalių ir gerai motyvuotų etatinių darbuotojų, kurie puikiausiai tilptų viename nebrangaus, energetiškai efektyvaus, modernaus verslo centro aukšte. Toks Visuomeninis transliuotojas, prižiūrimas kompetentingos ir profesionalios Tarybos, aktyviai bendradarbiaudamas su nepriklausomais kūrėjais ir gamintojais, už dabar turimą ribotą biudžetą galėtų kurti ir transliuoti kur kas didesnį kiekį originalios, kokybiškos audiovizualinės produkcijos.
Tai būtų toks Visuomeninis transliuotojas, kuriuo mes visi galėtume pagrįstai didžiuotis. Bet tam, kad jis toks taptų, būtinas kitoks požiūris ir į Visuomeninį transliuotoją, ir į jo atliekamą misiją.
“Miesto legendos”
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Kolektyvinės atminties užribiai
Gruodis 19, 2011
Ilgą laiką buvusi padėta į psichologijos ir asmenybės studijų „stalčiuką“, atmintis vis labiau įsitvirtina kaip socialinių mokslų objektas. Kodėl atsimenama kolektyviai ir kas suinteresuotas tam tikru būdu prisiminti praeitį? Kas ir kaip prisimena, ką pamiršta, o kieno atmintis laikoma „klaidinga“?
Užduodant šiuos klausimus, neabejotinos istorijos tiesos ir tokios sąvokos kaip „tradicija“ ar „tęstinumas“ gali išklibti. Atminties studijos parodo, kaip kolektyvinę prasmę, kurios neįprasta kvestionuoti, sukuria įvairūs objektai, ritualai ir švietimas.
Švietimas yra vienas galingiausių tam tikro tipo atminties naratyvo (pasakojimo) perdavimo ir įtvirtinimo kanalų. Taip yra dėl kelių priežasčių: pirma, jis prasideda nuo jauno amžiaus, antra, jis susieja įvairiausių mokslinių įrodymų ir vertybinio ugdymo mokymą. Viena vertus, deklaruojami objektyvių žinių siekiai.
Antra vertus, visuotinai sutarta, kad švietimo paskirtis – paruošti individus gyvenimui tam tikroje visuomenėje ar, kaip pastebėtų Pierre’as Bourdieu, gyvenimui viduriniojoje klasėje. Švietimo sistema paima kalbėjimo būdus, skonius ir pomėgius, būdingus viduriniajai klasei, ir juos universalizuoja, pristatydama kaip neginčijamus išsilavinimo, estetinio skonio ir objektyvaus žinojimo standartus.
Tapatybės ribos švietime
Viena iš švietimo funkcijų – įtvirtinti „civilizuoto“ pokalbio standartus, tarkime, kad ir istorijos išmanymas mokyklos nubrėžtose ribose. Išmokdami tam tikrus faktus ir pasakojimus, teigiame savo klasinę ir politinę tapatybę, nustatome ribas, kas įeina į „mūsų“ istoriją. Visuomenė pasirūpina sugėdinti ar tam tikru būdu suklasifikuoti („blondinė“, „gezas“, „senis/ė“) tuos, kas, pavyzdžiui, su nuoširdžia nuostaba viešumoje paklaustų: „O kas tas Homeras?“, arba prisipažintų: „Niekada negirdėjau apie Saulės mūšį“.
Užtat jei nežinote, kas yra Sonni Ali, nieko baisaus – klausimas, ar apie jį žinote, Europos visuomenėse greičiausiai nebus nė suformuluotas (ta proga „pagooglinėkite“).
Oficiali istorinių įvykių interpretacija užtvirtina jų svarbą ir kartu brėžia politinės bendruomenės ribas, nes dažnai yra daug būdų interpretuoti tą patį faktą. Taigi būti lietuviu, be kita ko, reiškia žinoti Žalgirio mūšio datą (priešingai nei, pavyzdžiui, būnant vokiečiu, kurių švietimo sistema šios datos nesureikšmina) ir Žalgirio mūšio naratyvą: tai svarbus istorinis mūšis, istorinė Lietuvos pergalė, kuria būtina didžiuotis.
Žinojimas apie šį mūšį ir teigiamas LDK ir sąjungininkų pergalės jame vertinimas brėžia politinės bendruomenės ribas ir veikia mobilizuojančiai. Stotelės, sporto komandos, kasdienio vartojimo produktai nebūtų vadinami „Žalgirio“ vardu, jei nebūtų to bendro kodo, „civilizuoto“ pokalbio standarto.
Pasakyk, ką atsimeni, – pasakysiu, kas tu
Taip istorijos mokymas dalyvauja kituose kolektyvinės atminties procesuose, kuriuos tyrinėjo atminties studijų klasikai, tokie kaip Maurice’as Halbwachsas, Pierre’as Nora ir Paulas Connertonas. Atminties tyrėjai atkreipė dėmesį į tai, kad dominuojantį atminties naratyvą tam tikrame politiniame vienete ar bendruomenėje palaiko ritualai, įvairūs ženklai viešojoje erdvėje (paminklai, pavadinimai ir pan.), muziejai ir kitos specializuotos institucijos.
Tęsiant Žalgirio mūšio pavyzdį, mokymasis apie jį mokykloje leidžia suprasti, kodėl, pavyzdžiui, pagrindinėje Kauno gatvėje stovi metalinis rūstus karžygys, po kurio kojomis – keturi nusikamavę vyrai. Visa tai savaime aišku ir nereikalauja susimąstyti, jei tik mokėtės mokykloje.
Lygiai taip pat švietimu brėžiamos europietiškos tapatybės ribos, kurios reguliuoja turistų srautus, nurodydamos, kurie objektai yra svarbūs ir lankytini. Antikos muziejai, modernizmo dailė ar krikščionybės istorijoje svarbūs statiniai klasifikuojami kaip tas bendras europietiškas pagrindas, kurio galima ieškoti kiekvienoje šalyje. Bent bazinis Europos istorijos išmanymas leidžia žinoti arba numanyti, kokio laikotarpio karaliai ir karvedžiai vaizduojami paminkluose.
Standartinis europietiškas istorijos naratyvas sukurtas imperijų ir iš jų išsirutuliojusių politinių vienetų istorijos pagrindais. Paprastai pradedama nuo senovės Egipto, kurio istorija esą nutrūksta, kai jis „prarandamas“ iš Antikos imperijų orbitos (graikų – romėnų). Europietiškos tapatybės pagrindais laikomi graikų miestai ir romėnų imperija, kurios užgrobtos teritorijos aktualios tiek, kiek priklausė šiam politiniam vienetui. Apie buvusias Bizantijos teritorijas nebesimokome nuo to laiko, kai jos atitenka Osmanų imperijai – istoriniam „Kitam“.
Šis struktūruotas istorinis pasakojimas vaizduoja, tarsi visa ši Vidurio Rytų ir Viduržemio jūros baseino senovės istorija sklandžiai sutekėtų į Europą, o jos natūralus tęsinys – vokiečių, prancūzų tautų istorijos, o ne, tarkime, egiptiečių, sirų ar gruzinų. Toks „civilizacijos“ istorijos įsivaizdavimas pagrindžia, kodėl Vakarų Europos muziejuose su pasididžiavimu eksponuojamos iš Egipto pavogtos senienos.
Atitinkamai Lietuvos istorijoje aktualiais laikomi dabartinės Baltarusijos teritorijoje nutikę įvykiai, bet mokykloje nesimokome, ką „veikė“ Baltarusija tuo metu, kai „susitraukusi“ Lietuva XX a. pradžioje kovojo dėl nepriklausomybės.
Ar „sukonstruota“ reiškia „sumeluota“?
Atminties studijos, kaip ir panašūs mokslai, kuriuose populiari konstruktyvistinė prieiga, dažnai susiduria su kritika, jog taip pat kuria tam tikrą pasakojimą, nors ir nepriimtiną daliai visuomenės. Taip jie gali tapti tuo, ką neretai kritikuoja, - išsilavinusios viduriniosios klasės kalbėjimo ir kodų dalijimosi būdu.
Tačiau kritika taip pat pražiūri, jog atminties studijos nesiekia įrodyti, kad tam tikra atmintis yra dirbtinė ar ja būtinai manipuliuojama. Tiesiog atkreipiamas dėmesys, kad tam tikros interpretacijos ir atminties naratyvai yra daugiau ar mažiau sąmoningai palaikomi nuolatiniu darbu, o ne plaukia iš prigimties ar gimsta spontaniškai.
Daiva Repečkaitė
Rodyk draugams
» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Gintautas Mažeikis. Vartojimo industrijų pavergtos Kalėdos
Gruodis 17, 2011
Kai apsilankau Lietuvos akropoliuose, visokio vardo tariamuose-miestuose ir x-ose, pasijuntu terorizuojamas, žeminamas lėkštos ir per garsiai skambančios muzikos, pigių kičinių ir pirkimus skatinančių vaizdų, žvilgsnį terorizuojančių eglučių ir butaforinių senių šalčių, elnių, avių, falsifikuotos meilės, draugystės jausmo, parduotų šypsenų ir išreikalauto tariamo artumo. Matau pervargusias ir jau mažai ką begirdinčias kasininkes, paklaikusias masinio pirkėjo akis, niekam nereikalingų pigių prekių krūvas ir visas šis siaubas yra vadinamas Kalėdomis (nevadinu šventosiomis, to jau būtų šiai vartojimo isterijai per daug!).
Šiandienos mases gamina ne kariuomenė, kaip tai buvo vėlyvaisiais viduramžiais ar sovietmečiu, ne žemių grobimas, kaip tai vyko XVIII amžiuje Vakarų Europoje, ne fabrikai, kaip tai atsitiko XIX amžiuje, ne ideologiniai paradai, kaip tai vyko nacistinėje Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje ir šiuolaikinėje Šiaurės Korėjoje. Šiandienos masių žmogų, kaip specifinį vartojimo ir gamybinių santykių subjektą, daugina spauda, televizija ir didieji prekybos centrai. Tai, kad spauda pradeda reguliuoti masių dauginimą ir jų elgesį aptiko XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje didieji medijų kritikai E. Bernays, W. Lippmannas, W. Benjaminas ir kiti. Jau tada buvo apčiuoptas ryškus žiniasklaidos, didžiųjų švenčių, taip pat ir Kalėdų, ryšys skatinant masių vartojimą jas veikiant didžiosioms industrijoms. Pasirodė, kad Kalėdos medijoms gali būti tiek pat reikšmingos kaip ir rinkimai: panašus reklamos ir manipuliacijos mastas, užsakymai, tik Kalėdos būna dažniau.
Vis dėlto tikrasis vartojimo industrijų ir medijų bendradarbiavimas prasidėjo paplitus televizijai ir didiesiems prekybos centrams bei esmingai pakitus didžiajai pramonei, pirmiausiai dėl techninės, technologinės, skaitmeninės revoliucijos. Nuo septinto praeito amžiaus dešimtmečio mases vis daugiau veikė, kreipė, jų individą-subjektą formavo, gamybinius santykius vartojimo santykiais keitė su medijomis giliai susiję prekybos centrai. Būtent jie kūrė šiuolaikinį tuštybes perkantį, dovanojantį ir beveik tokia pat tuštuma virtusį žmogų. Skirtingai nuo baudžiauninko, kuris eidamas lažą graudžiai apverkdavo savo dalią, bet retai kada drįsdavo prieš ją pakelti ranką, šiuolaikinis prekybos centrų ir žiniasklaidos baudžiauninkas yra prievartaujamas jaustis laimingu. XIX amžiaus kapitalistai tiesiogiai nusavindavo jo pagamintą pridėtinę vertę ir tada darbininkas ir net smulkusis buržua siekė sukilti prieš sistemą, valstybę, o šiandieninis tuštybių vartotojas yra pasirengęs sukilti, jei tik kas jam mažins galimybę tarnauti naujam viso uždarbio nusavintojui: didžiosioms vartojimo industrijoms, jų tinklams, jų į vieną visumą suaugusio kapitalo turėtojams. Baudžiauninkas tampa kvazi-revoliucionieriumi reikalaudamas teisės apginti savo vergystę.
Pradžiai, norint sukurti Kalėdų vartotojo subjektą, Kalėdų vardu eksploatuojamą vartotoją, reikia jam nuolatos, kas diena, priminti didžiosios šventės artėjimą, įtikinėti ir apklausti ar jis jau nupirko dovanas savo artimiesiems ir skatinti dar daugiau nupirkti šių dovanų. Muzikinis Kalėdinės muzikos, garsinis teroras neleidžia praeiti nei vienam ne išgirdus, ne įsibrovus į pasąmonės gelmes įsakymo pirkti ir vartoti. Tik neseniai kai kurių prekybos centrų profesinės sąjungos radėjo kovoti už teisę jų darbuotojams nesiklausyti nuolatinės, pasikartojančios, garsu alinančios ir tuo žmogaus orumą žeminančios Kalėdinės muzikos, tačiau dar nekalba apie vaizdinį spaudimą ir apie pačią pirkimo ir šventimo prievartą. Garsinė ir vaizdinė manipuliacija vyksta apeliuojant į tai, kas žmogui yra artimiausia, šilčiausia: į vaikus, artimuosius, bendradarbius, į meilė, draugystę. Meilės artimajam vardu reikalaujama: pirk, vartok, pirk…
Jei paprastomis dienomis šis vartotojiškas diskursas, paverčiantis mus ištikimais jo subjektais, vengia pasirodyti atvira agresija, Kalėdų metu, ištisą mėnesį, šis be jokių ceremonijų ar apsimetinėjimo įsakinėjimas ir apklausa tęsiasi: kad nei vienas, net pats kurčiausias ar akliausias, pats tamsiausias ir nenuovokiausias – visi būtų apklausti ir viešai įvertinti, ar net save patys įvertintų ar jie yra pakankamai nuoširdūs, geri, ar jau išleido visa ką turi? Ar jau visa pavertė šiukšlėmis? Juk kas viso to klaikaus engimo pabaigoje yra – nematomas pelnas ir šiukšlynas. Aš iš tuštybių žmogaus, savo gyvenimą aukojančio blizgančioms „kultūrinėms“ pakuotėms gali kas nors kita kilti jei ne šiukšlynas, sąvartynas?
Tokius vartojimo santykius galima laikyti paslėpta eksploatacija. Juk viso šito vartojimo tikslas yra anaiptol ne artimieji, o didžiųjų korporacijų pelnas ir tuštybės reprodukcija. Pirkdami mes dirbame: eikvojame savo daugybę laiko milžiniškose eilėse žmonių, įsigydami visokiausius niekus ir nuolat įtikinėjami, kad mūsų tėveliams ir vaikučiams, broliukams ir sesutėms labiausiai reikia šitų kiniškų šuniukų, lėlių, tualetinio vandens, kojinių, kremų .. sūrio, vyno, saldainių … ir ne vienai užstalei, ir ne vienai dienai. Perprodukcijos visuomenė laikosi tik tokių didžiųjų išpardavimų dėka, o Kalėdos yra jų apogėjus, ne tik nieko bendra su krikščionybe neturintis laikas, bet ir Bažnyčios dažnai palaikomas. Tačiau hierarchai nepastebi, kad ta dešimta pelno dalis, kurią anksčiau tikintieji atnešdavo kunigui, šiandien su kaupu sunešama į Akropolį, nematomam industriniam Belzabubui.
Kai kurie žmonės, kurie nėra krikščionys gali kiek lengviau išvengti šios mases disciplinuojančios, indoktrinuojančios, manipuliuojančios prievartos: tačiau tokiu atveju daugelis jų atsiduria diskriminuojamųjų tarpe, pabrėžiant, kad tai ne jų šventė: ne žydų, ne musulmonų, ne konfucionistų, ne šintoistų … Gal tokius šarvus susikuria baltų tikėjimo bendruomenės, kurios gana akylai (tikiuosi) vengia gruodžio mėnesį lankytis prekybos centruose, retai įsijungia bendruosius televizijos kanalus ir nesilanko Kalėdų industrinio viruso pažeistose internetinių pardavimų svetainėse, o organizuoja, pavyzdžiui, savą blukio vilkimą Saulės keliu.
Nenoriu ir negaliu sveikinti Jūsų dalyvaujant šiame savanorių laže, tačiau linkiu Jums prabusti nuo šios tariamai džiaugsmingos tuštybės. Gal tada pirmą kartą turėsite Šv. Kalėdas.
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Saulius Rimkus: Tikiu armani Jėzumi mūsų visų ganytoju ir swarovski Mergele Marija…
Rugpjūtis 27, 2011
Dar nepradėjęs rašyti pirmųjų šio teksto raidžių ausyse girdžiu šaižų vaikystėje girdėtą šauksmą „nežaisk, čia mūsų smėlio dėžė!” Tarsi šaukiančiųjų choras turėtų visas išimtines teises reikšti svarią ir nepaneigiamą nuomonę visais tikėjimo klausimais, ar net ne tikėjimo, o tarkim apie religinių apeigų, bendravimo su Viešpačiu Dievu būdą, kuris savo blizgesiu ir pompastika akivaizdžiai prieštarauja Jėzaus Kristaus mokymui ir kelia asociacijas, labiau susijusias su aukso veršio garbinimu ir galios bei turto demonstravimu, nei su mažutėlių karalyste.
Gal palaikysite mane aklu ar neprigirdinčiu, tačiau Kristaus žodžiuose nerandu paliepimo „gausiai imkit pinigus iš ligonių ir mirusiųjų, senų žmonių, būsimų tėvų bei sutuoktinių”. Netgi niekur neaptikau informacijos, kad pats Jonas Krikštytojas būtų rinkęs rinkliavas už nardinimą į vandenį, o paskui leidęs suaukotas lėšas visiems įmanomiems kūno ir proto malonumams tenkinti, kaip tai daro dabartiniai jo „autorinių teisių” perėmėjai.
Pastoviai sklandančios kalbos apie Lietuvos katalikų bažnyčios vyresniųjų nuolatines poilsines keliones į egzotiškas šalis, meilužių ir meilužių (vyr. g.) išlaikymą, privačius vandens katerius, liuks klasės automobilius, gali papiktinti ne vieną geraširdiškai atsisveikinusį su sunkiai uždirbtu litu, bažnytinės bendruomenės labui. Kalbama, kad vienoje Kauno bažnyčių nuo sakyklos nuolat sklinda raginimas: „Padarykite tylią auką”, kas į lietuvių kalbą išvertus reiškia - aukokite tik banknotus. O kur dar istorijos su gimtadienių šventimu ant Vilniaus Arkikatedros stogo, nuosavomis vilomis su dangų rėžiančiais bokštais ir vitražais, sugyventines ir vaikus gyvenančius po tuo pačiu stogu.
Asmeniškai teko kalbėtis su statybų įmonės direktoriumi, iš kurio bendrovės, jo teigimu, vienas žymaus, nuolat iš televizijos ekranų neišlendantis bažnyčios autoritetas pareikalavo dešimties procentų taip vadinamo „otkato” už vykdomus šventovės renovavimo darbus ir dar buitinės technikos už sumą, kurios net liežuvis neapsiverčia minėti. Galbūt mano pašnekovas sakė netiesą, tik kam solidžiam, sėkmingam verslininkui tokius dalykus iš piršto laužti?
Visa, ką matau prieš akis, tai didelį korporacinį konglomeratą, kuris savo veiklos modeliu ir metodais įvairiais istoriniais periodais nieko nesiskyrė nuo buvusių prieš Kristų religinių žinių valdomų kultų, ar dabartinių New Age sektų turinčių aiškią hierarchiją, paklusnumą ir gėrybėse skendintį lyderį.
Visai neseniai per nacionalinę televiziją žiūrėjau tiesioginę jaunimo mišių iš Madrido transliaciją, skirtą popiežiaus vizitui Ispanijoje įamžinti. Įspūdis sunkus. Auksu nuo galvos iki kojų apsirėdęs Benediktas XVI kalba jį stebinčiai milijoninei auditorijai, tačiau toje kalboje, atmetus aptakius, išdailintus žodžius, nėra nieko išskyrus bažnyčios kaip dieviškos institucijos išaukštinimą, ir raginimą vartoti jos paslaugas: „Leiskite jums taip pat priminti, kad tikėjimu sekti Kristų, reiškia eiti su Juo bendrystėje su Bažnyčia. Neįmanoma sekti Kristaus vieniems. Kas pasiduoda pagundai eiti „savais keliais” arba tikėjimą išgyventi vadovaudamasis šiandien visuomenėje vyraujančia individualistine mąstysena, tam gresia rizika niekados nesusitikti su Jėzumi Kristumi arba nusekti paskui netikrą jo atvaizdą.”
Kas tai jei ne Kristaus savinimasis? Tarsi visos dangun patekimo licencinės teisės priklausytų RKB. Taip tikėjimo skleidimas mikliais rankų judesiais keičiamas prekyba sakramentais, teigiant, kad kokybišką, dangaus standartus atitinkančią prekę rasi tik pas mus. Juk jei individualus sąlytis su Kristaus mokymu pasiekiamas vienuoliams atsiskyrėliams, kodėl jis negali būti pasiekiamas ir individualiems pasauliečiams? Nes kai meldiesi kartu Dievas geriau girdi? Rimtai?! Keista bet pamoksle nieko neišgirdau apie žmogaus santykį su žmogumi, nieko apie susitaikymą, atleidimą, nieko ką turėtų kalbėti tikras krikščionis.
Suprantu, kad po šio teksto publikacijos gali kilti daugybė pasipiktinimo, kaltinimų, išvedžiojimų, neigimo. Tačiau norėčiau suformuluoti pretenziją bažnyčiai elementariu klausimu į kurį ir jūs galite pabandyti atsakyti: ar jums patinka kai kažkas kraunasi turtus kitų žmonių nuoširdaus tikėjimo šventais dalykais sąskaita?
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Miesto pokalbiai: tapytojas Laimonas Šmergelis
Birželis 18, 2011
Laimonas Šmergelis fotografo Gintaro Lukoševičiaus nuotrauka
Šios dienos „Miesto pokalbių” svečias yra pasakęs: „Man svarbu, kad žiūrovas priėjęs prie mano darbų nusišypsotų. Taip, kaip aš šypsausi juos kurdamas.” Žvelgdamas į stebuklo paliestas drobes tikrai negali suvaldyti šypsenos, nes tai - tyrą širdį turinčio kūrėjo darbai.
- Laimonai, ar galėtum save pavadinti šimtaprocentiniu miestiečiu, kurio nors miesto patriotu, o gal geriausiai jautiesi gamtoje arba kelionėse po užsienį? Kaip tavo akimis turėtų atrodyti idealus miestas?
- Na, gal ir taip. Nes daugelį metų gyvenu Utenoje ir iš jos niekur neišvažiuoju. Net ir sodyboje praleidus kelias dienas, mane kažkas vis tiek traukia grįžti į miestą. Aš be jo negaliu. Negalėčiau gyventi kažkur kaime, vienkiemyje. Man reikia veiksmo, žmonių. Ir nesvarbu, kad kaime įsivestum visas modernias technologijas, žmonių tai neatstos. Kaip kartais sakau, man reikia nors pereit gatve, pažiūrėti praeivius. Idealių miestų manau nėra. Tačiau mes stengiamės rasti tokius - artimus savo poreikiams. Pavyzdžiui, man, matyt, artimas yra Utena. Aš čia visai gerai jaučiuosi, čia man viskas sava. Čia užaugau, čia sukūriau šeimą. O idealus miestas, manau, yra tas, kuris man leidžia atsiskleisti kaip kūrėjui, padeda, o netrukdo. Jis turi būti nedidelis, kad neužimtu daug laiko kažkur nusigauti nuo taško A iki taško B. Kad viskas būtu po ranka - ir parduotuvės, ir mokykla vaikams, ir namai. Tai labai optimizuoja dienotvarkę. Man, kuriančiam, tai labai svarbu. Didesnę dienos dalį galiu susitelkti ties kūryba.
- Kaip manai, ko reikėtų miestui, kad jo gyventojai galėtų jaustis bendruomene, savo rajono, gatvės fanais ir šeimininkais? Ar tai išvis įmanoma didžiuosiuose miestuose, kur susvetimėjimas tarsi užprogramuotas?
- Čia sudėtingesnis klausimas. Manau, tai praktiškai neįmanoma. Nežinau kas turėtų įvykti, kad žmones galėtų jaustis bendruomene. Manau, dideli sukrėtimai, katastrofos mus tik šiek tiek suvienija. Žmonės per skubėjimą, per darbus pamiršta savo vaikus, kurie auga, kaip jiems šauna į galvą. Ką jau kalbėti apie aplinkinius. Manau, jei sulėtėtų tempas, nebereikėtų niekur skubėti, nebereikėtų stengtis „užkalti” kuo daugiau pinigų, mes atsigręžtumėme į tikrąsias vertybes. Prisimintumėme kas mums yra svarbu, artima.
- Esi nuolatinis meno rinkos dalyvis. Kiek man žinoma, tavo darbai graibstyte graibstomi. Kaip galėtum apibūdinti tipišką savo kūrybos gerbėją? Ar su laiku keičiasi pirkėjų skonis, požiūris į konkrečius darbus?
- Na gal per stipriai pasakyta, bet glosto savimeilę. Šiaip, netgi negalėčiau įvardinti tipiško savo kūrybos gerbėjo. Stengiuosi, kad darbas pirmiausia patiktų man pačiam. Nenoriu apgaudinėti žmonių, kažkokiu „pseudo” gėriu. Specialiai nepiešiu „kičinių” angelų, kad juos pirktų. Stengiuosi, kad darbas neštų kažkokią idėją ar nuotaiką. Kuo stipresnė idėja ar emocija gaunasi, tuo greičiau darbas suranda namus, kuriuose apsigyvena. Silpnesni darbai dulka stelažuose. O pirkėjų skoniai manau keičiasi. Nepriklausomybės pradžioje, stipriai atsivėrė durys bet kokiam menui. Ir jis, „visoks” buvo perkamas. Žmonės statė namus, pirko butus. Reikėjo juos puošti, dekoruoti paveikslais. Daugelis, manau, nesigilino ką perka. Dabar tai praėjo. Pirkėjai jau atsirenka, ką norėtų matyti ant savo sienos. Pasiūla didžiulė, o paklausa nebe tokia kaip buvo. Taigi žmonės ir renkasi…
- Kaip tavo kūrybos dėmesio centre atsirado vaikai?
- Čia sunku paaiškinti. Gal paprasčiausiai, vieną dieną eksperimentuodamas, supratau, kad tam tikroms temoms išgvildenti, suaugęs personažas jau nebetinka. Iš pradžių juokaudamas stengiausi parodyti vaiką suaugusiųjų pasaulyje. Kūdikis atlikinėjo suaugusiųjų darbus, veiksmus. Mane patį tai linksmino. Fantazijos nešė vis tolyn. Paskui taip įsivažiavau, kad po šiai dienai vis dar randu galvoje temų, kurias noriu įgyvendinti. Ir mano mažasis personažas, vis dar tebegyvena mano fantazijose.
- Kaip vertintum naujų, pradedančių kūrėjų galimybes įsiveržti į viešąją Lietuvos meno erdvę?
- Manau svarbiausia išskirtinumas, nuoširdumas ir amato išmanymas. Aišku, neužmirškim darbo. Kuo tu daugiau dirbsi, tuo „Dievulis” tau daugiau atseikės. Žmonės dabar išprusę, jie tikrai atrenka „grūdus nuo pelų”. Aišku, kaip sakoma, talentams reikia padėti, nes daugeliu atveju, vidutinybės pralenda kur kas toliau. Bet, manau, amato išmanymas ir protingas jo panaudojimas atneš reikiamų rezultatų.
- Pakalbėkim apie dabarčiai aktualius klausimus. Ar atsiradus galimybei talpinti kūrinius internete, asmeninėse svetainėse, virtualiuose galerijų ir dailininkų bendruomenių tinklapiuose paveikslo vertė išliko ta pati? Kas šiandien sprendžia kiek yra vertas konkretus meno kūrinys?
- Šis klausimas ir man neduoda ramybės. Dėl tos priežasties iš daugelio interneto svetainių ėmiau trauktis. Nes pradėjau pastebėti, kad daugelis jų nebekreipia dėmesio į turinį. Suplaka į vieną krūvą nesuderinamus dalykus. Primaišo pradedančių, mėgėjų, tautodailininkų ir profesionalų, su patirtimi į vieną katilą. Ir žiūrovui kyla bereikalingų klausimų: kuris čia „tikresnis” menas, kodėl jo tokia kaina, o jo kitokia. O svarbiausia, nukenčia dailininko prestižas. Tas, kuris atidavė visą savo gyvenimą menui, paieškom, naujom meninėm išraiškom, atsiduria šalia savamokslio profano. Aš, dievaži, ne prieš savamokslius, tačiau turi būti riba tarp profesionalaus meno ir mėgėjiško.
O kainą apsprendžia daugelis faktorių. Tavo įdirbis, žinomumas, palankios recenzijos, paklausa. Savaime aišku, jei nebespėji tapyti paveikslų už tokia kainą, tu ją pakeli. O šiaip, Lietuvoje, kol kas, dar labai maža rinka, mes tik mokomės. Nėra daug stiprių galerijų, stiprių meno mecenatų, kolekcionierių, meno vadybininkų. Čia dažnai kainą apsprendžia prilindimas prie „lovio”. Kažkas įlenda į populiarų žurnalą, kažkas į televiziją, kažkas trinasi aukštuomenės vakarėliuose. Automatiškai jų kaina kyla. Tačiau tai laikinas reiškinys. Žmonės nekvaili ir puikiausiai atsirenka kas kiek vertas. Aišku, aš neturiu omenyje mūsų grandų, mūsų tautos palikimo. Tai jau istorijos dalis, ir, be abejo, ji turi kainuoti…
- Kuria kryptimi, ir kaip, tavo nuomone, šiuolaikinio žmogaus būtį keičia technologijos ir internetas?
- Manau, kas kaip atsirenka. Naujos technologijos, labai padeda. Aš už jas. Nes tikrai tokio kiekio informacijos nerasi niekur kitur, tik internete. Aišku reikia atsirinkti, kas tau yra svarbu, naudinga. Nuolat peržvelgiu visas meno naujoves, tendencijas, kas man aktualu. Interneto pagalba galima susipažinti su daugelio menininkų kūryba, taip pat pristatyti savąją.
- Ką manai apie žmonės, šiandienos „vartojimo rojuje” nuolat įžvelgiančius kokias nors grėsmes? Kiek jie teisūs?
- Grėsmių daug. Tačiau mes nuo jų nepabėgsim. Reikia tik truputį domėtis, atsirinkinėti ką perki. Mažinti vartotojiškumo sindromą. Tikiu, kad į mūsų šalį patenka ne pačios geriausios prekės. Bet ką dabar padarysi, negi pabėgsi iš Lietuvos. Pirmiausia valdžia turėtų užkirsti kelią įvežamam šlamštui.
- Ar galėtum įsivaizduoti tokią ateitį, kurioje mūsų miestai taptų jaukiais, maksimaliai gyventojų patogumui pritaikytais gyvenamaisiais centrais, su ekologiškos statybos pastatais, saulės energijos panaudojimu, atsakingais ir sąmoningais miestiečiais?
- Šiaip, kol kas, tikrai ne. Pas mus, tik pavienės iniciatyvos po truputį skverbiasi. Yra keli entuziastai, kurie stato šiaudinius, molinius namukus, kuria bendruomenes. Bet jų labai mažai. Manau, kaip toj reklamoj, kai litras benzino kainuos 100 litų, nustosim važinėti, skubėti ir t.t… Kol kas, tai - tik vizija.
Astronomas 2008 m.
Kas namelyje gyvena? 2010 m.
Išdykus Princesė 2009 m.
Eskimo ledai 2008 m.
Ji neišpildė 3 norų 2010 m.
Piemenėlis 2008 m.
Moherinė skara 2009 m.
Saldus miegas 2009 m.
Paltuka 2009 m.
Lizdelis 2007 m.
Rodyk draugams» Kategorijos: Menas, Miesto pokalbiai | Rašyti komentarą
Povandeninis Jason deCaires Taylor pasaulis
Balandis 14, 2011
Kai galvoji, kad jau viską gyvenime pamatei ir tavęs nebeįmanoma nustebinti atsiranda unikalių asmenybių sugebančių žengti kelis žingsnius toliau tavo vaizduotės ribų, o pasaulis vėl pavirsta vieta, kurioje galima tikėtis išvysti stebuklą. Vienas tokių kūrybingų žmonių - menininkas Jason deCaires Taylor, išdrįso padaryti tai, kas atrodo beveik neįmanoma - sukurti didžiausią pasaulyje povandeninių skulptūrų muziejų. Kurortinio pietryčių Meksikos miesto Kankuno pakrantėje, sekliuose vandenyse, prie pat koralinio rifo įkurtoje ekspozicijoje, pasitelkus minimalią nardymo įrangą galima išvysti 400 unikalių skulptūrų, sukuriančių įspūdingą, vizualų, niekur iki šiol nematytą reginį. Pabrėždama natūralių ekologinių procesų svarbą, kūrybinė Taylor‘o intervencija į gamtos stichijos valdas siekia tirti sudėtingus ryšius egzistuojančius tarp meno ir aplinkos. Laikui bėgant, šios skulptūros natūralių gamtinių procesų įtakos dėka taps neatsiejama šelfo dalimi, savitu dirbtiniu rifu, suteikiančiu prieglobstį jūros gyvūnijai. Tuo tarpu parodos lankytojai savo akimis galės stebėti laiko tėkmės ir kruopštaus koralų darbo kuriamus pokyčius, fiksuoti tai video kamerų ir fotoaparatų objektyvuose.
Šios kvapą gniaužiančios, natūralaus žmogaus dydžio skulptūros yra sukurtos iš neutraliu pH pasižyminčio betono, kuris traukia dumblius ir kitą jūros gyvūniją ne tik keisdamas dugno vaizdą bet ir skatindamas vystytis pačią ekosistemą. Taip dirbtinis rifas tampa naujaisiais namais daugybei gyvybės formų. Kūrėjo tikslas - integruoti meną su natūralia aplinka, nežalojant ir nedarkant jos, o atnešant realiai apčiuopiamą naudą.
Ekspozicijoje pavadintoje „Tyliąja evoliucija” vaizduojami skirtingi realūs žmonės, nuo aštuoniasdešimt penkerių metų vienuolės iki trimečio berniuko. Visam sumanymui įgyvendinti prireikė 180 tonų betono ir stiklo armatūros bei 4500 kvadratinių metrų jūros dugno. Viskas apgalvota iki mažiausių smulkmenų. Pavyzdžiui, moterų suknelių klosčių matmuo ir gylis yra apskaičiuoti ir pritaikyti taip, kad sudarytų tinkamas sąlygas jose įsikurti augmenijai, smulkioms žuvims ir vėžiagyviams. Tiesiog nuostabu, kad visa tai galima stebėti užsivilkus naro kostiumą ar tiesiog perregimam laivo dugne nuo vandens paviršiaus.
Jason deCaires Taylor daugelį tapatybių turintis kūrėjas, kurio darbus neabejotinai įtakojo spalvingi autoriaus biografijos faktai. Vaikystę praleidęs Europoje ir Azijoje su savo anglu tėvu ir gajaniete motina, susižavėjo Malaizijoje regėtais koraliniais rifais. Domėjimasis jūra bei gyvąja gamta pastūmėjo jį kelerius metus padirbėti nardymo instruktoriumi. Šį darbą dirbo įvairiose pasaulio šalyse kartu domėdamasis gamtos išsaugojimu, natūralizmu bei fotografija. 1998 m. baigęs skulptūros ir keramikos studijas Londono Dailės institute gilinosi į akmens skaptavimo metodus, logistiką bei didelių mastelių projektų įgyvendinimą. Tokie įgūdžiai padėjo Taylor‘ui sukaupti reikiamą žinių ir patirties bagažą jo ambicingam tikslui įgyvendinti. Pripažinimą jis pelnė 2006 m. Grenadoje įkurdamas pirmą pasaulyje povandenį skulptūrų muziejų. Unikalūs darbai sukėlė susidomėjimą visame pasaulyje. Apie menininką ėmė rašyti tokie leidiniai kaip „Vogue” ir „National Geographic”, o CNN, BBC ir Discovery Chanel sukūrė dokumentinius filmus. Šiuo metu Jason deCaires Taylor dirba meno vadovu jo įkurtame povandeninių skulptūrų muziejuje Kankune.
Daugiau apie projektą galite sužinoti čia: underwatersculpture.com
Saulius Rimkus
Rodyk draugams» Kategorijos: Menas | Rašyti komentarą
Miesto pokalbiai: aktorius, klounas Arkadijus Vinokuras
Balandis 11, 2011
Arkadijus Vinokuras, Monikos Požerskytės fotografija
Šiandien „Miesto pokalbių“ rubrikoje svečiuojasi teatro ir judesio meno aktorius – pedagogas, rašytojas, žurnalistas, politikos apžvalgininkas, knygos suaugusiems „Eroto glėbyje“ autorius Arkadijus Vinokuras. Nors nemažą pašnekovo gyvenimo dalį sudaro teatrališki pasirodymai, pantomima, gatvės spektakliai šį kartą kalbėsimės kiek kitomis temomis.
- Arkadijau, klouno vardas yra vienas tų garbingų titulų, kuriuos galima nešioti aukštai iškelta galva. Tiesa, paskutiniu metu šį vardą nepelnytai savinasi politikai bei įvairaus plauko žurnalinės garsenybės, linksminantys žmones daug labiau nei profesionalūs komikai. Ar nepikta, kad iš jūsų profesijos žmonių vagiama duona?
- Taip…. Visokie politikos degradai pvz. A. Valinsko „chebra“, prasėdėjusi Seime dvejus metus, nesugebėjo pateikti nei vieno rimto įstatymo projekto. Sėdi sau lyg musę prariję… Bet mokesčių mokėtojų pinigų neatsisako. O kad kiekvienas Lietuvoje gali tapti „komiku“, „linksmintuoju“, tai tik rodo bendrą kultūros (ne)lygį. Tačiau iš rimtų savo profesiją ir žiūrovus gerbiančių komedinių aktorių donos nelabai ir atimsi. Viena yra pasirodyti TV ekrane keletą akimirkų, visai kita atsistoti akis į akį su žiūrovu. Tokią TV „žvaigždę“ po dviejų minučių nušvilptų nuo scenos.
- Kaip manote, ar ši linksmybių politikos mada yra ilgalaikis dalykas? Susidaro įspūdis, kad politikai tiesiog neturi pasiūlyti rinkėjams jokių nors kiek padorių idėjų, todėl krečia visokius „fokusus“ siekdami užpildyti susidariusią tuštumą.
- Švedai turi tokį neigiamą žodį „pinsamt“, kitaip sakant, patetiška. Jų ėjimas i bukas TV laidas ir yra patetiškas. Jūs pats, gerbiamas kolega, ir atsakėte į savo klausimą. Dar daugiau, istorikas Algimantas Kasparavičius yra sakęs, kad „Totali konjunktūrinė politika priveda prie totalaus konjunktūrinio rezultato”. Šis jo aštrus ir savalaikis pastebėjimas kaip tik ir nusako mūsų dažno „politiko“ gyvenimo nuostatas, neturinčias nieko bendro su rimtu požiūriu į politiką ir savo rinkėją. Jų požiūris yra „bet kada su bet kuo bet kokia kaina“. Vienu žodžiu, gyvenimas kaip prostitucija.
- Esate garsus ne tik politiniais komentarais, bet ir erotikos, seksualumo tyrinėjimais. Ar galima sakyti, kad Lietuvos politikai nepasižymi seksualiais lyderio bruožais, būdingais tokiems politikams kaip N.Sarkozi ar B.Obama?
- Cha! Cha! Cha! Vienintelis, kuris pasižymėjo seksualine aura, tai amžinatilsį prezidentas A. Brazauskas. Visi kiti… Pasiskaitykite verčiau mano straipsnius „Sekso stoka ir politiniai sprendimai“ bei „Lietuvoje reikalinga seksualinė revoliucija“ portale lrytas.lt. Pastarasis straipsnis buvo išverstas į penkias pagrindines ES kalbas.
Seksualiniu patrauklumu politikoje švyti tik labai veiksmingi lyderiai. Gal kiek arogantiški lyderiai. Nesvarbu – vyrai ar moterys. Toks seksualinis patrauklumas pritraukia mases. Vėlgi, daug kas priklauso nuo politinės kultūros. Pas mus demokratas nelabai turi šansų „sušvytėti“, nes mūsų šalyje kultivuojama (o prezidentės dar irsąmoningai) autoritarinė kultūra. Todėl vyrai ir moterys kaifuoja ne nuo A. Kubiliaus, kuris, galima jį kritikuoti kiek nori, yra vienas aktyviausių politikų Lietuvos posąjudinėje istorijoje. Jie kaifuoja nuo prezidentės autoritarinio aikštingo elgesio. Tai seksualu. Pasikartosiu, tikri demokratiški vadovai seksualinių, erotinių jausmų Lietuvojenesukelia. Deja.
- Kaip šiame kontekste atrodo Lietuvos prezidentė? Kokį įspūdį susidarėte apie Dalią Grybauskaitę jos darbo prezidentūroje laikotarpiu?
- Prezidentę jau paminėjau. Už ją balsavau ir, prisipažįstu, suklydau. Žinodamas jos praeitį niekada nebūčiau balsavęs, bet aš žinojau, kad penkerius metus ji fiziškai gyveno visai kitoje politinės kultūros aplinkoje Briuselyje. Maniau, kad tai jai padarė rimtą mentalinę įtaką. Pasirodo, klydau. Peršasi dviprasmiška išvada: arba jos sovietinio politruko ir nomenklatūriško mentaliteto net su kočėlu neišdaužysi, arba biurokratai visur visiškai tokie patys. Net ir Briuselyje. Bet kuriuo atveju, noro veikti jai netrūksta, tik tas beatodairiškas veikimas, kartu su visišku užsienio politikos diletantizmu susietas, atneša nenaudingas Lietuvai pasekmes. Už ką Dalia Grybauskaitės pirmieji metai bus prisiminti? Už galvų kapojimą. Ir pareiškimus, esą Lietuvą pakanka mylėti, o ne jai aukotis. Arba kad už jos durų stovintys politikai „drebina kinkas“. Gal ji pati, o gal visas jos elektoratas dėl to orgazmą gaudo? Autoritarizmas nėra tas arkliukas, ant kurio reikėtų jodinėti atviroje demokratinėje visuomenėje. Tas autoritarizmas priklauso visai kitai, mums iki kraujo nepakenčiamai sistemai. Nors matosi, kad prezidentė vis dėlto atsižvelgia į kritiką. Ar šis atsižvelgimas yra giluminis, ar tik apsimetinėjimas - kitas reikalas. Bet matosi, kad žmogus keičiasi ir tai yra teigiamas ženklas.
- Kaip, jūsų nuomone, prie demokratinės visuomenės prisideda Lietuvos žiniasklaida? Kokius pokyčius šioje srityje įžvelgiate per pastarąjį laikotarpį?
- Lietuvoje išraiškos laisvė neabejotina. Be jos demokratija egzistuoti ir vystytis negali. Tai geriausiai atsispindi žiniasklaidoje. (Daug blogiau pačios visuomenės tarpusavio santykiuose: korupcija, vokeliai ir t.t.) Vėlgi, tokios grėsmės kaip pseudo žinių laidos, pirkti, bet be užsakymo numerio leisti straipsniai, problemos su spaudos laisve regionuose, kur savivaldybės ar jų merai, nepatenkinti kritika, gali ignoruoti juos kritikuojančią vietinę spaudą…. Pačių žurnalistų neprofesionalumas ir baimė prarasti darbą. Tam, kad teigiamai spręsti tokius atvejus, siūlau kolegoms tapti Lietuvos žurnalistų sąjungos nariais. Mes turime virš tūkstančio narių. Esu LŽS tarybos narys ir LŽS Vilniaus skyriaus valdybos narys.
- Kaip vertinate Lietuvos televiziją bei komercinius TV kanalus? Ar randate sau įdomių laidų, o gal būt teisūs žmonės, raginantys išmesti televizorių pro langą, ar bent jau išnešti jį ilgiems metams į rūsį?
- Lietuvos visuomeninį kanalą? Tikiuosi, kad visiškai nepasiduos komercializmui, bet problema yra Seimo noras visiškai kontroliuoti LTV. Vienintelis būdas išsigelbėti – tai įvesti mokestį už TV ir tokiu būdu finansuoti LTV laidas. Būtų puiku, jeigu ji taptų BBC lygio. Tačiau mūsų valstybė ne tik nefinansuoja LTV, bet dar ir tragiškai sumažino dotaciją. Jeigu vienu būdu nesugeba sunaikinti nepriklausomo LTV, tai bando kitu..? O šiaip, komercializmas – tikras žiūrovo durninimas. Vienintelės laidos, kurios „veža“, – tai šokių dešimtukai, talentų dešimtukai, dainininkų dešimtukai, bukos „pasijuok“ laidos, į kurias ir lenda savęs negerbiantys politikai. Ačiū Dievui, turime palydovus ir kompiuterius.
- Koks jūsų santykis su internetu? Ar neišsigąstate grasinimų, kad visuomenė bei santykiai tarp žmonių greitu laiku taps visiškai virtualūs, realaus pasaulio neliks?
- Prieš kurį laiką buvo baiminamasi dėl knygų išnykimo kaip intelektualinių, dvasinių, kūrybinių žinių pasikeitimo formos. Liks tik „pakraunamos“ knygos. Tačiau žmogus ir yra tam žmogus, kad nori ir siekia artimų ryšių, prisilietimų, kvapo, pokalbių. Manau, kad susižavėjimas internetu jau po truputi praeina infantilumo stadiją. Užsidariusių, nepasitikinčių savimi žmonių problema nėra masinė. Jie dažnai įklimpsta į internetą, susikuria virtualų gyvenimą. Bet, pasirodo, knygos, jų kvapas, puslapių perkėlimas, visas skaitymo ritualas niekur nesiruošia išnykti, kaip ir instinktyvus bendravimo su gyvu žmogumi noras. Internetas, kompiuteris, kaip ir automobilis, yra tik įrankis. Žinoma, tėvams tai turėtų būti aišku ir jie ta dvasia auklėti savo vaikus, mokyti juos netapti interneto vergais.
- Neseniai prie Kauno žydų bendruomenės sinagogos buvo įvykdytas antisemitinis išpuolis, už kurį niekas neprisiėmė atsakomybės. Kaip manote, ko siekiama tokiais veiksmais ir kaip į tai turėtų reaguoti pilietinė visuomenė? `
- „Ar verta sukti galvą dėl kiaulės galvos?“. Toks mano sekančio komentaro pavadinimas. Rašau, kad į tokius rimtus išpuolius prieš religines bendruomenes reaguoti yra būtina. Išpuolį prieš Kauno Choralinę sinagogą reikėtų kaip tik matyti tokiame kontekste. Mažiausiai ko mūsų visuomenei reikia – tai religinių nesutarimų. Arba būti pateiktai pasauliui, kaip nepakanti religinėms laisvėms visuomenė, nesvarbu, ar kalbama apie žydus, ar krikščionis. Šis incidentas tuo rimtesnis, kad policija įtarė, jog toje kiaulės galvoje galėjo būti įdėta bomba. Mat jau ne primą kartą ir Europoje, net ir Argentinoje, buvo susprogdintos sinagogos, žuvo daug žmonių. Taip, kad šis atvejis yra tikras bandymas įbauginti.
- Jei reiktų įvardinti keletą konkrečių dalykų, dėl kurių gyvenimas Lietuvoje jus džiugina, kokie jie būtų?
- Pirma, Lietuva yra laisva ir nepriklausoma. Vien už tai verta atiduoti savo gyvybę, dėkoti tiems, kurie tai padarė. Tiems, kurie nenuleido rankų, neparsidavė. Tokių yra. Antra, tai pats dalyvavimas šiame išsilaisvinimo procese. Šis vyksmas yra be galo įdomus, kelią aibę moralinių, etinių iššūkių. Dalyvavimas visuomeniniame gyvenime mane visada traukė jau nuo hipių laikų, 1970 metais. Tas idealizmas manęs nepaliko priverstinėje emigracijoje. Trečias dalykas. Grįžau namo. Pasaka. Mes turime aibę šviesių žmonių, išsilavinusių, įdomių. Jaučiančių atsakomybę prieš save ir savo aplinkinius, vaikus. Juk ne visi yra vienadieniai politikai, ar ne taip? Lankydamas mokyklas sutikau tiek atsidavusių savo mokiniams mokytojų, mokyklų direktorių! Bibliotekininkų, sugebančių paversti nuniokotas bibliotekas tikrais šviesos šaltiniais! Ir nors ne kartą kyla jausmas, kad mes kaip visuomenė grimztame į kažkokį provincinį liūną, aš aiškiai matau tą šviesą tunelio gale. Kitaip, kuriam galui grįžau namo?
Ir dar apie klounus. Jeigu galima, pridursiu kelis žodžius. Juk nuo to pradėjome, ar ne taip? Tikrų klounų cirko pasaulyje nėra daug. Jie labai reti, nes klouno menas visų pirma yra niekas kita, kaip sugebėjimas juoktis iš savęs. Juoktis iš savęs taip, kad žiūrovas atpažintų save ir juoktųsi tuo viską atpalaiduojančiu juoku. Klounas, kuris tyčiojasi iš savęs, leidžia kažkam tyčiotis iš savęs ir žiūrovų, yra bjaurus klounas. Tokių, ypač vaikai, labai bijo. Todėl, gerbiami skaitytojai, būkite malonūs, nevadinkite degraduotų „politikų“ klounais. Tai toks mano asmeninis prašymas.
Rodyk draugams
» Kategorijos: Miesto pokalbiai, Visuomene | Rašyti komentarą
Jonas Banys: Humanum errare est
Kovas 20, 2011
Kuomet teksto autorius nori būti madingas ir populiarus, jis žino, kad yra auksinė bačka, ant kurios užsilipus galima iškart tapti mesiju. Užtenka at šitos bačkos pastovėti, ir tūkstančiai elitiniais save laikančių netikėlių puls jam po kojom ir šauks - “O viešpatie, koks tu teisus!” Ta bačka vadinasi “Žurnalistai yra gaidžiai, menkystos ir šiaip kalti dėl visų mūsų visuomenės bėdų”. Jei neturi ko pasakyti, bet nori būti išaukštintas - pasibalnok šitą temą ir iškart surasi pasekėjų. Tokių, kurie nieko nesupranta apie tai, ką šneka, bet pašnekėti nori. Nori tik pašnekėti. Įžvelgti problemos esmę ir pasiūlyti jos sprendimo būdų jiems neįdomu. Jau nekalbant apie tai, kad pakovotų už teisybę. O kam? Juk tikslas yra ne teisingumas, tikslas yra užlipti ant bačkos ir tapti populiariu beigi madingu. Man tokie “didvyriai” kelia šleikštulį.
Bauginimas grafomanais ir analfabetais - tipiškas estetinio tyrumo marmuro bokštuose gyvenančio kultūrinio elito neišprusimo simptomas. Jiems, retai kada nusileidžiantiems ant nuodėmingos žemės ir retai kada matantiems tikrus žmones, baisiausią siaubą kelia tas faktas, kad šiais laikais bandyti kurti gali bet kas. Ir ne tik bandyti kurti, bet ir būti išgirstas. Elitas ilgisi tų puikiųjų laikų, kai žodis galėjo būti išgirstas tik praėjęs “teisingą” patikrą ir tik patvirtintas “teisingų” žmonių. Dabar, kai netgi šuns balsas eina į dangų, kultūriniams tyruoliams yra baisiausias laikmetis per pastaruosius kelis šimtus metų. Nes jie neteko taip ilgai saugoto vienintelės tiesos monopolio. Staiga jie tapo priversti gyventi konkurencijos sąlygomis ir kaip lygūs su lygiais varžytis dėl resursų su “varguoliais”, į kuriuos anksčiau nesiteikdavo nė pažvelgti. “Ei tu, menkas, purvinas ir niekingas niekšeli”, rašė vienas Nacionalinės premijos laureatas, kai nedidelė valdiškų pinigų sumelė atiteko ne jo, o vieno tokio “varguolio” pateiktam projektui. Pasirodo - puikių idėjų gali gimti ne tik gęstančių kultūros šviesulių galvose. Ir juos tai siutina. Jie net miegodami griežia dantimis, svajodami apie praėjusius laikus, kai tiesa buvo viena ir priklausė tik jiems. Bet tie laikai negrįžtamai praėjo. Ir kuo greičiau kultūrinis elitas tai supras, tuo greičiau nustos tulžyje skandinti save ir aplinkinius.
Artimiausioje perspektyvoje negalima tikėtis pozityvių permainų, nes žmonės yra užspausti, sumindžioti ir priversti gyventi baimėje. Žmonės bijo kurti, nes žino, jog aplink kiekvieną jų žingsnį tupi mažiausiai šimtas kompetentingų kritikų, pasiryžę kiekvieną bandymą sumaišyti su purvais, o kiekvieną bandytoją akimirksniu pakarti ant pirmos pasitaikiusios šakos. Vien už tai, kad bandė. Vien už tai, kad galbūt galėjo suklysti. Gyvename didžiųjų “kultūros šviesulių” ir jų šimtų beviltiškų padlaižių sukurtoje kūrybinės baimės atmosferoje, kur klysti draudžiama. Kur draudžiama daryti klaidas. Kur bet kurį suklupusį suėda. Ir dar kaulelius apčiulpia. Kad daugiau nebandytų. Kad, neduok dieve, nesukurtų ko nors tokio, kas išsiskirs iš minios. Kas bus kitaip. Kas bus pastebėta ir įvertinta. Kadangi pas mus draudžiama suklydus atsitiesti, mes niekada nenueisime ten, kur niekas nebuvo nuėjęs. Tiesiog smirdėsime prie savo sudužusios geldos ir dairysimės, ką dar galėtume užpilti savo tulžimi.
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Saulius Rimkus: Jei už tai moka pinigus, vadinasi tai darbas.
Vasaris 22, 2011
Kaip manote ar galima Lietuvoje ramiai ir blaiviai padiskutuoti prostitucijos legalizavimo klausimu? Ar prostitucija yra tabu, kurio pats paminėjimas sukelia siaubingas neatšaukiamas pasekmes ar vis tik visuomenė turi svarstyti tokius savo pūlinius kaip nuo perdozavimo romų tabore mirštantys jaunuoliai, atviras neofašistinių bei antisemitinių nuotaikų augimas ar prekyba žmonėmis ir kūnais. Asmeniškai neturiu konkrečiai apibrėžtos aiškios pozicijos prostitucijos klausimu, daugybę metų pasisakiau prieš legalizavimą, tačiau šiandien mano požiūris ne toks tvirtas. Moralinius aspektus galima palikti spręsti kiekvienam asmeniškai, tai daugiau senesnių laikų terminai, tačiau mūsų valstybėje egzistuoja akivaizdi išnaudojimo, prekybos žmonėmis problema. Negalima vienareikšmiškai atsakyti ar teisės laisvai disponuoti nuosavu kūnu legalizavimas panaikins pogrindinę prostitucijos rinką, nes čia egzistuoja ekonomikoje dažnai veikiantis dėsnis - pasiūla didina paklausą. Panaikinus tabu, nemaža dalis lig šiol nesinaudojusių prostitučių paslaugomis todėl, kad tai bendruomenės akyse yra smerktinas, nelegalus dalykas, slaptą nuolatinį ar periodinį pornografijos vartojimą, t.y, masturbaciją pakeistų vizitais į viešnamius.
Iš esmės pornografija didžiąja savo dalimi taip pat yra nelegalus verslas nuo kurio vienaip ar kitaip kenčia daugybė su juo susijusių žmonių, (nekalbu apie žinomas profesionalias VIVID ir panašių kompanijų porno aktores ar aktorius), tad tai irgi nėra itin pozityvus reiškinys. Legalizavimo šalininkai teigia, kad prostitucija - lygiai tokia pati paslauga, kaip ir bet kuri kita. Anot jų ši paslauga buvo teikiama, yra teikiama ir bus teikiama, tiesiog dabar šią paslaugą teikiančių žmonių negina jokie įstatymai, jie priversti nemokėti mokesčių, juos terorizuoja visos prekyboje paslaugomis dalyvaujančios pusės: suteneriai, klientai, o ypač policininkai, kurie, užuot sąžiningai dirbę savo darbą, renka duokles, dalį jų atsiimdami paslaugų pavidalu. Legalizavus intymių paslaugų tiekimo verslą, jame dirbantys žmonės pirmą kartą būtų ginami įstatymų, jiems galiotų darbo kodeksas, jie mokėtų mokesčius, o paslaugos naudotojams būtų sudarytos sąlygos gauti garantuotai kokybišką produktą.
Legalizavimo priešininkai baiminasi, kad atvėrus Pandoros skrynią augtų ne tik viešnamių klientų skaičius, bet ir jų poreikiai, kurių anksčiau ar vėliau oficialios įstaigos nesugebėtų patenkinti, tad didėtų nelegalių paslaugų paklausa, taip progresine linija didindama tiek legalių, tiek nelegalių prostitučių poreikį.
Argumentu „už” galėtų pasitarnauti ne tik dažnai minimi papildomai į biudžetą surenkami mokesčiai, bet ir darbinių santykių įteisinimas, lytiniu keliu plintančių ligų prevencija. Oficialiai registruotos prostitutės turėtų ne tik naudotis apsisaugojimo priemonėmis, bet ir reguliariai tikrintis sveikatą, norint gauti darbo leidimui būtinas pažymas.
Oficialus juridinis statusas suteiktų apibrėžtą valstybės priežiūrą ir saugumo garantijas visoms proceso pusėms. Norėdamas pasinaudoti legalia paslauga jos naudotojas privalo būti blaivus, sąmoningas ir atsakingas. Teikiantį paslaugą asmenį saugo įstatymai, tame tarpe ir baudžiamasis kodeksas (žaginimo, smurto, žeminimo atvejai). Tuo tarpu perkant nelegalią paslaugą, ypač iš vienišos, niekieno neapsaugotos stoties ar pakelės autostrados moters tarsi perkama ji pati, o ne jos atliekami veiksmai. Todėl moters galimybė apsiginti ar išgyventi faktiškai priklauso tik nuo geros ar blogos pirkėjo valios. Analizuojant šią padėtį privalu įsisąmoninti, kad visai šalia mūsų siaubingame, pragariškame pogrindžio pasaulyje egzistuoja realūs žmonės, realios prostitucijos aukos. Nesakau, kad prostituciją reikia legalizuoti, sakau, kad visuomenė turi iš esmės ištirti, išdiskutuoti, priimti sprendimus, o ne vadovautis “nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau” politika.
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Saulius Rimkus: Barbie. Žudymas ir ilgesys
Vasaris 7, 2011
Visai neseniai šios šokiruojančios Mariel Clayton fotografijos sukėlė Barbie gamintojos kompanijos “Mattel” pasipiktinimą. Pamačiusi šias nuotraukas viena mano gerbiama kairioji intelektualė N.V. privačiame pokalbyje įvardino jas kaip tipišką neokonservatorių reklamą su potekste: “štai kur veda sekuliari vartotojiškia kultūra”.
Nesutinku, su Nida, nes tai kur kas daugiau. Pirmiausiai, turime progą išvysti gerą, skoningą humoro jausmą, kuris neabejotinai priverčia nusišypsoti. Antra, nors tai pakankamai šlykštu, tačiau idealiai atspindi tuštumą žmogaus viduje, kas dieną geidžiant vis stipresnių išorinių dirgiklių, kad kažką pajustum stebėdamas meno kūrinius ir pasaulį apskritai. Keistas paradoksas, kurį jaučiu ir pats, - kasdien norisi išvysti kažką ryškaus, labiau įspūdingo, provokuojančio savo įžūlumu, tuo tarpu asmeninis gyvenimas tampa ramus, kastruotas, artimas “šventųjų bendravimui”. Perlenkiu žinoma, bet čia kažkas panašaus į tai, kaip žmonija išrasdama ir įvaldydama vis labiau naikinančius savo griaunamąja jėga ginklus pastebimai tampa jautresnė, švelnesnė, labiau humaniška. Greičiausiai tai lemia pakankamai ilgai užsitęsusios ramybės bei taikos periodas asmeniniame, o ir žmonijos gyvenime, tačiau ne tik. Kyla klausimas ar nusistovėjimas ir ramybė yra kelias į ilgalaikę gerovę, o gal ilgai be išbandymų ir didelių pastangų trunkantis gyvenimas privers suklupti ties pirmąja sunkesne kliūtimi?
Nesinori toli nukrypti į išvedžiojimus, tad pabandysiu mintį pailiustruoti praktiniu pavyzdžiu. Tarkim jeigu imsime, kad ir paskutinius penketą mano gyvenimo metų, praktiškai nėra tokio dalyko ar poelgio, dėl kurio man tektų nors kiek raudonuoti, nes gyvenau ramų, “teisingą” gyvenimą, visomis šio žodžio prasmėmis. Tačiau, jeigu netyčia pažiūrėsite į mano Facebook anketoje pateiktą asmeninę informaciją, ten rasite penkis mėgiamiausius televizijos serialus: pirmasis pasakoja apie moteris niekinančius šeštojo dešimtmečio seksistus - svetimautojus, antrasis apie serijinį žudiką maniaką, trečiasis apie narkotikų gamybą ir platinimą, ketvirtasis apie alkoholizmą (pats netgi nevartoju alkoholio) ir nevaldomą seksualinę maniją, penktasis apie vyrus, viens kitą žudančius arenoje kitų malonumui. Tai ne šiaip filmai, o televiziniai šou, kuriuos žiūriu valandų valandas. Taigi, norom nenorom kyla mintis, apie žvėriškos žmogaus prigimties kompensavimo mechanizmo būtinybę. Atrodo, kad artėjame prie kažkokio kritinio gerovės taško, po kurio įvykus bet kokiems neramumams, stichinėms nelaimėms, karams ir t.t. būsime priversti ypatingai kentėti dėl visuotinio išglebimo ir pripratimo prie pertekliaus, ramybės bei gerovės. Senosioms religijoms išsisemiant žmonija atranda naujas, tokias kaip vartojimas, sveikas gyvenimo būdas, klimato kaita ir t.t. Tik ar jos nors kiek pagelbės mums sunkią valandą, kuri neabejotinai anksčiau ar vėliau ateis, nes visuomet ateina?
Į šią diskusija puikiai tinka tema apie gyvenimo virtualumą. Nežinau ar dėl pakankamai riboto žmonių rato su kuriais bendrauju gyvai, ar dėl kokių kitų priežasčių susidaro įspūdis, kad realiame šiapusiniame, ne kino ir ne internetinių socialinių tinklų gyvenime ne itin kas vyksta. Televizijos veik nežiūriu, išskyrus Euronews ir CNN, į pramogų pasaulį nesilygiuoju, bet atrodo, kad sėslus ir ramus gyvenimas prasideda ir baigiasi vartojimu, tad viskas, kas turi vertę bei prasmę, yra šeima. Gal čia tapimo vyresniu problema ir su tuo susiduria visi, nežinau. Taigi šiame gyvenimo etape į mano domėjimosi sritį patenka tik tarptautinė politika, pasaulinė literatūra ir įvairios kontroversiškos kultūros apraiškos, kas, reikia pripažinti, yra tai taip pat pakankamai virtualūs dalykai. Gal kas gyvenate kitaip? Malonėkite pasidalinti…
» Kategorijos: Menas, Visuomene | Rašyti komentarą