Sportas, kenksminga besmegenių avių paguoda
Kovas 27, 2012
Mano interesų sąraše sportas užima pačią, pačia, pačią paskutinę vietą. Jei sričių, kurios mane domina, yra 754, tai sportas užima ne 755, o 18749 vietą: tarp 754 – 18749 yra tiesiog spengianti tuštuma. Net automobiliai (689 vieta), ir tie mane domina labiau nei sportas, jau nekalbat apie gėlininkystę, etnografiją, Taiwanio pop muziką ir kitus nepalyginamai įdomesnius dalykus.
Kalbėdamas apie sportą, nekalbu apie fizinę veiklą ar fizinį aktyvumą, dievaži, pats bandau numesti pilvą bėgiodamas. Sportuoti reikia.
Manęs visiškai nedomina kitų žmonių sportas, sportas, kuriuo domimasi žiūrint televiziją, skaitant laikraščius, ar, apsaugok Viešpatie, lankantis sporto varžybose.
Į žmones, besidominčius sportu, žvelgiu su panieka, gailesčiu ar nuostaba – priklauso nuo to, kas tas žmogus, kiek jis tuo sportu domisi, ir ar jis tikrai debilas, ar domėjimasis sportu – tik viena toleruotinų keistenybių. Stipriai besidomintiems futbolu be išimčių jaučiu tik panieką, žemesnio lygio nėra. Net Donskiui negaliu to atleisti, nors bičas visiškai perfect visu kuo kitu – matyt, yra kažkur spraga galvoje.
Kai ryte biznio klasėje įsitaisęs elegantiškai apsirėdęs vyriškis International Herald Tribune pradeda skaityti nuo sporto skilties, iš karto žinau – šalia sėdi riboto mąstymo, siauros pasaulėžiūros, silpnų smegenų tipas. O ką kito gali galvoti apie žmogų, kuris prabunda susidomėjęs ne pačiais įdomiausiais ir įvairiausiais pasaulio įvykiais, o tuo, kur ir kiek įvarčių kokiam regioniniam čempionate įmušė kokiame Mančesteryje žaidžianti kokia nors braziliška beždžionė be smegenų? What?
Sporto mylėtojų spektras platus – nuo itin komiškų iki besmegenių, iki apgailėtinų ir pavojingų. Komiškiausi – sporto statistikos žinovai, juos turėtų įtraukti į cirko programas. Mat normaliam žmogui yra labai juokinga, kai Homo Sapiens didžiuojasi žinąs, kad 1974 metų Vakarų Vestfalijos G lygos pusfinalio rungtynėse legendinis Bobu 87 minutę vis tik neįmušė lemiamo įvarčio lemiamame mače tarp Dortmundo Bratwurst ir Stuttgarto Rotwurst komandų.
Komiški, bet dažniau apgailėtini yra komandų fanai. Bet kokie fanai yra komiški ir apgailėtini – ir Apple fanai, ir muzikos grupių fanai, ir religiniai fanatikai, bet labiausiai komiški ir apgailėtini – sporto fanai. Kad paauglės klykia žiūrėdamos į Justin Bieber, dar suprantama – hormonai daro savo, jauniklis dailus, etc. Bet kai pilvoti, nesportuojantys diedai iš Utenos rajono prisiekinėja esą kokios tai Barselonos futbolo komandos fanai – apgailėtina. Fanai komiški, nes jie turi nuomonę apie savo mylimos komandos narių sudėtį, galimybes, įgūdžius, žino ir domisi žaidėjų keitimo istorija, ir, kiek beįgali, stengiasi savo silpnose smegenėlėse sutalpinti kiek įmanoma gausesnės statistikos – nes fanų socialinėje struktūroje statusas labai priklauso nuo statistinių žinių. Jos būtinos, norint palaikyti rimtą pokalbį ar pagrįsti savo nuomonę pokalbiuose su sėbrais.
Kita fanų spektro pusė jau nebejuokinga. Ultraradikalius fanus reikia tiesiog nuodyti dujomis. Tai yra pavojingi visuomenei besmegeniai, savo egzistavimu tik teršiantys aplinką, ir jų netektis tik palengvins likusiųjų gyvenimą. Neabejoju, kad metodiškai dujomis nuodyjant ištisus stadionų sektorius visame pasaulyje, per penketą metų galima pasiekti neblogų socialinių rezultatų – nusikalstamumo, apsigimimų, protinės negalios, chuliganizmo atvejų sumažėjimo.
Žmonės man kartais sako – nuvaryk į varžybas, pažiūrėk, kaip Šiaulių Elnias su Vilniaus Makatuku žaidžia – neįtikėtini įspūdžiai, išsikrauni, išsirėki, galva pailsi. Turiu du atsakymus – pirma, jei nori išsikraut, ne Makatuką Siemense žiūrėt reikia, o 10 kilų nubėgt – nepalyginamai geriau išsikrauni. Antra, menka pramoga porą valandų sėdėti apsuptam pigaus alaus priplempusių, žviegiančių, mušančių būgnus ir pučiančių vuvuzelas besmegenių – tam, kad pažiūrėti, kaip keli besmegeniai pūslę mėto.
No, really – nu kaip gali rūpėti kažkokių klubų rungtynių rezultatas? Kodėl tai svarbu? Koks skirtumas – Makatukas, Rytas ar Žalgiris laimėjo? Pateisinu tik patriotinį pagrindą – man svarbu, kad Lietuvos komanda laimėtų, bet jei nelaimi, well… nu gi. Kad Lietuvos komanda euro neįsivedė – blogai, o kad kašį kam pralošė – koks skirtumas.
Vienas šlykščiausių populiariojo sporto elementų – bandos jausmas. Klubų fanai yra žmonės, kuriems dėl kažkokių dvasinių nepriteklių būtina jaustis grupės, bandos nariais – identifikuotis su klubu, simbolika, rezultatais. Nesvarbu, kad tam klubas fanui dvasinės meilės nejaučia, tik materialą – klubas yra suvenyrų ir bilietų parduotuvė, nei daugiau, nei mažiau – fanas klubui, bei kitiems fanams jaučia milžinišką prieraišumą, didžiuojasi esąs to klubo fanas, ir jo gyvenimo kokybė paraleli klubo rezultatams. Gi visiški besmegeniai, nu.
Požiūris į sportą, kaip ir viską, ateina iš šeimos. Jei tėvas – proletaras mano, kad yra smagu vaiką vestis į varžybas ir plempti ten alų, tai ir vaikas taip manys. Ačiū Dievui, sportui mano šeimoje vietos buvo itin mažai (per rūką pamenu gal vieną ar du atvejus, kai tėvas žiūrėjo kokių tai čempionatų finalus), ir dėl to šiandien galiu sveikai ir su panieka žiūrėti į nelaiminguosius, kuriuos įpratino švaistyti brangų laiką beprasmiškai KITŲ žmonių veiklai stebėti.
Mano namuose sporto nerodo niekad, išskyrus atvejus, kai žaidžia Lietuvos krepšinio rinktinė, ir tai ne visuomet. Olimpiados – visuomet šventė, tiesa, įdomu stebėti tik atidarymo šou, žmones su vėliavomis bei dyvytis sportininkų ir šalių įvairove. Vidas, mano bičiulis, vis paskatina pažiūrėti moterų rutulio stūmimo rungtį, kur galima ilgai dyvytis bobų baisumu.
Mano sūnus nekaulyja marškinėlių su futbolo klubų simbolika, nes, nu, jų nežino ir nežinos. Vėliau informuosiu, kad vaikštantys su futbolo klubo simbolika yra, greičiausiai, silpnesnio intelekto neįgalieji (nebent koks genialus smuikininkas rengiasi belekuo, ką randa, kas yra pagirtina, nerdiška ir kelia pagarbą).
Aš norėčiau tikėti, kad futbolas ir kitos komandinio sporto šakos buvo sugalvotos žydų/masonų klikos, idant proletarams įpūsti valdymui būtinas vertybes – pasiaukojimas už komandą, atsidavimas vėliavai, sinchroniškas mojavimas rankomis, meilė skanduotėms, būgnams ir kitiems gaujos simboliams. Futbolo fanai – ideali patrankų mėsa – paskui futbolo klubo vėliavą, skambant būgnams, fanai drasiai eis prieš ambrazūras ir dvės, jausdami, kad nuveikė kažką prasmingo.
Mano vaikai paskui jokias vėliavas ir prieš jokias ambrazūras niekada neis. Darysiu viską, kad jie neturėtų jokių afiliacijų su klubais, miestais, šalimis, religijomis ar kokiomis kitomis komandomis. Dėl to nenoriu, kad jie užsiimtų komandinėmis sporto šakomis – man visiškai nereikia, kad mano vaikas išmoktų pasiaukoti dėl komandos, bendrus tikslus keltų aukščiau savųjų, ar būtų išmokytas gerbti komandos kapitoną – po to tokie nuolankiai sutinka kolektyviai susimažinti algą, nes “kompanijai sunkus metas”. Ne ne, man to nereikia – man reikia, kad mano vaikai visų pirma atstovautų savo interesus, kad nedalyvautų jackassinėse gaujose, kad nebijotų visos komandos pasiųsti toli ant trijų, ir kad vienintelis klubas, prie kurio jie būtų prisirišę, būtų jų pačių šeimos.
Teksto autorius redakcijai žinomas
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Romas Sadauskas. Pribrendome prarasti laisvę, bet nėra kam jos atiduoti
Kovas 1, 2012
Lietuvoje tiesiog nėra žmogaus, galinčio įtikinamai
suvaidinti diktatoriaus vaidmenį
Kai buvau visai mažas rausvažandis bamblys, mano močiutės kieme, Neravuose iš žemės kyšojo du nupjautų vyšnių kelmai. Kiekvieną kartą, atvykęs jos aplankyti, apibėgdavau kiemą, užkliūdavau už vieno kelmo ir į kitą tvodavausi nosimi. Tada pasipildavo kraujas, ašaros, perdėtas mamos dėmesys ir sarkastiškos tėvo pastabos… Kitą kartą – vėl tas pats. Bet kažkaip užaugau, ar kelmai supuvo… Šituos vaikystės prisiminimus traukiu iš atminties ne todėl, kad nosis kreiva būtų likusi, bet tik bandydamas suprasti, kodėl kiekvienas atskirai, užlipę ant kelmo ar grėblio, mes daugmaž stengiamės nebekartoti panašių ar bent identiškų klaidų. Gudresnieji netgi išsiugdo sugebėjimą mokytis iš svetimų nelaimių. Bet kai imamės kolektyvinių sprendimų, mumyse nugali vaikas, bėgantis kur akys mato ir nežiūrintis po kojom. Taip maždaug po pusmečio nuo kiekvienų rinkimų niekas nenori viešai prisipažinti, kad išrinko į atstovaujamąją valdžią vieną ar kitą visiškai ten nepritampantį žmogų, bet per kitus rinkimus mūsų balsai atitenka kam nors dar keistesniam.
Dabar jau akivaizdu, kad pribrendome prarasti laisvę. Ji mus tiesiog slegia, degina skrandį it iš vakaro be užkandos išgertas kaukolinis. Gal sakysite, kad apklausose savo pasiryžimą šalies nepriklausomybę į ekonominę gerovę iškeisti išsakė tik kažkokie marginalai, radikalai ar likimo nuskriausti varguoliai?
„Norėčiau pajuokauti, kad jeigu pasaulyje visi tironai būtų tokie, kaip Pinochetas (2006 metais miręs Čilės diktatorius), kurio valdymo laikais buvo kankinami ir žudomi žmonės, tai aš turbūt balsuočiau už tokį modelį. Bet turbūt taip nėra, kaip bebūtų gaila,“ - prisišnekėjo „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė. Į keiksnojančius „kolūkius sugriovusį Landsbergį” ir „Lietuvą nuvariusį Kubilių” sostinės taksistus, kuriems staiga teko mokėti mokesčius, savo išsilavinimu ji nelabai panaši. Nepanaši net ir į aktore save vadinančią Eglę Jackaitę, kuriai už Vasario 16-osios išvakarėse pademonstruotą panieką mūsų šaliai šimtai žmonių socialiniame tinkle „Facebook” nuoširdžiai linkėjo greičiau nešdintis iš Lietuvos bei vos nenupirko bilieto į vieną pusę. Ir vis dėlto ne tiek jau daug nuo jų skiriasi pirmiausiai giliai įsišaknijusiu manymu, jog savo politinę laisvę galime į ką nors iškeisti. Sudaryti sandėrį su „geru diktatoriumi”, kuris protingai mus valdys ir užtikrins sotų, nerūpestingą gyvenimą, susodins vagis ir nubaus nesąžiningus valdininkus. Ekonominis išsilavinimas čia, deja, bejėgis. Reikia skaityti „Faustą” ar lietuviškas pasakas bei sakmes, kuriose nė viena su nelabuoju sudaryta sutartis geruoju nesibaigia ir pasirašomos jos dažniausiai krauju.
Slegia mus ne skurdas ar socialinio teisingumo stygius, o pati politinė laisvė. Visuomenė jos tiesiog nenori. Europarlamentaras Vytautas Landsbergis tokią visuomenės nuomonę vadina „sovietinio auklėjimo ir suvešėjusio materializmo padariniu”, bet manau, jog tai pernelyg supaprastintas požiūris į mus kamuojančią negalią prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Atiduotumėm savo laisvę bet kam, bet niekas neima. Jei kažkurioje savivaldybėje atsiranda autoritarinių polinkių vadukas, bendruomenė jam su džiaugsmu atiduoda visas galias ir dar ilgai ranką bučiuoja už tai, kad paėmė. Šalies mastu toks žmogus tiesiog dar neatsirado. Nei Rolandas Paksas, nei Dalia Grybauskaitė jais netapo. Pirmasis buvo silpnas ir pažeidžiamas, o antroji daugmaž veikia savo konstitucinių galių ribose, nors ir mėgaujasi autoritarine retorika. Žmonės trokšta kur kas daugiau. Tas, anot V.Klyvienės, „tironas” turėtų ne apsimesti tironu, o išties juo tapti, ne kalbėti, kad kovoja su „oligarchais”, o išties susidoroti bent su keliais turtingiausiais šalies žmonėmis, kuriems labiausiai jų sėkmės pavydi bendrapiliečiai. Vienas iš šios savaitės pradžioje prie Druskininkų šilumos tinklų įmonės surengto piketo prieš dideles šilumos kainas dalyvių kažkada man yra sakęs, jog „liaudies rūstybė” anksčiau ar vėliau iškels žmones, kurie susidoros „su visais oligarchais”.
Po to tą patį teiginį, tik skirtingai suformuluotą, ne kartą girdėjau iš labai skirtingo išsilavinimo, socialinės padėties bei politinių pažiūrų žmonių. Demokratijos veikimas juos taip nuvylė, kad dabar jie tetrokšta kuo greičiau jos atsikratyti. Atiduoti bet kam už bet kokius pažadus. Atiduoti ir dar primokėti. Vienintelis būdas, kad prieš savo sąžinę neliktumėm kalti už nevykusius politinius pasirinkimus, yra eliminuoti pačią pasirinkimo galimybę. Tiesa, nelabai tikiu, kad dar šiemet toks gelbėtojas nuo politinės laisvės Lietuvoje galėtų atsirasti, nors žmonės jo atėjimui yra pasiruošę. Jo gali tekti laukti kaip Mesijo dar nežinia kiek metų ar dešimtmečių. Yra vilties, jog per tą laiką drauge su kartų kaita pasikeis ir mūsų mąstymas arba tapsime kokios nors federacinės Europos, kurioje nacionalinė valdžia tėra aukštesnio lygmens savivalda, dalimi. Bet jeigu anksčiau minia kažkuriame žmoguje atpažins savo gelbėtoją-tironą, tada laikykitės, maža nepasirodys ir kelio atgal nebus arba jis bus ilgas ir skausmingas. Ne taip smarkiai, kaip patys manome, nuo mūsų besiskiriančių Rusijos ir Baltarusijos pavyzdžiai atskleidžia, kad politinė laisvė ir demokratija svarbi tik visuomeniškai aktyviai mažumai. Jos nepakanka, kad susvyruotų įsitvirtinusio tirono sostas. Netikite - pažiūrėkime kuo baigsis šį savaitgalį vyksiantys Rusijos prezidento rinkimai. Gerokai lengviau yra neleisti jam to sosto užimti, kol jis dar silpnas ir negali naudotis valstybės administracinio aparato galiomis.
druskininkunaujienos.blogspot.com
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Drąsios Lietuvos nedrąsi kalba
Kovas 1, 2012
ĮSPĖJIMAS: šioje istorijoje apie bailius Lietuvos vertėjus naudojami baaaaisūs rusiški ir lietuviški keiksmažodžiai. Todėl įvairiems „moralistams“ linkiu užsimerkti. Perspėjau, tad vėliau nekaltinkite.
Buvo toks genialus amerikietis Adam Mansbach, kuris pernai sugalvojo parašyti pasakų knygutę prieš miegą – suaugusiems. Būdamas tėvas, kankindavosi, kai jo dukra niekaip neužmigdavo. Todėl ir parašė genialią, bet paprastą ketureilių knygą „Go the Fuck to Sleep“, kuri, kaip kažikas išsireiškė, yra slaptas kiekvieno tėčio/mamos himnas. Su švelnumu vaikams ir su grubumu suaugusiems.
Knyga išpopuliarėjo dar neišleista. Likus keturiems mėnesiams iki išleidimo knyga jau buvo amazon.com knygų užsakymo topuose – garbingoje pirmoje vietoje. Dėl to pirmas leidimas buvo paankstintas, o kopijų skaičius padidintas iki 150 tūkst. Sakyčiau, nebloga sėkmė dar net neprasidėjus pardavimui…
Knygai tik pasirodžius, ją įgarsino garsiausias pasaulio pasakotojas (naratorius) – pats Samuel L. Jackson:
Įgarsino ir kiti. Knyga buvo minima visame pasaulyje, televizijoje, spaudoje, internete. Per trumpą laiką knyga tapo absoliučiu hitu. Ir ne veltui.
Pasirodo, ji buvo pastebėta ir Lietuvoje. Galima pagirti „Obuolio“ leidyklą už populiarių dalykų pasaulyje sekimą ir atvežimą į Lietuvą. Galima pagirti, kad nebijo įsigyti teisių leisti pasaulyje pasitvirtinusių humoro kūrinių, kurie nebūtinai generuos pardavimus Lietuvoje. Galima pagirti, bet šiandien ne ta diena. Nes šiandien „Obuolio“ leidyklą galime tik sumenkinti. Už tai, jog atvirai deklaruoja, kokie lietuviai yra bailiai ir kokią nedrąsią kalbą turime.
Lietuviška versija išversta tragišku pavadinimu „Eik, po galais, miegoti!“. Tiksliau būtų sakyti ne „išversta“, o „iškreipta“. Knygos esmė yra sunkiasvoriai keiksmažodžiai švelniame tekste, bjaurūs žodžiai vaikui skirtuose išsireiškimuose. Lietuviškoje versijoje to nelieka – knygos prasmė ir, pavadinkime, nuotaika pakeičiama į mėmių pasibėdavojimus.
Ne vieną kartą rašiau apie tai, kokie prasti yra lietuvių vertėjai ir kad 90% jų negalima leisti dirbti. Šįkart pasidarbavo Birutė Lenktytė-Masiliauskienė – menkos vertės poezijos vaikams autorė ir „vertėja“. Išties gaila, kad „Obuolio“ leidykla knygą suaugusiems atidavė versti vaikų knygų autorei. (PAPILDYMAS: komentaruose susisiekė knygos vertėja. Teigia, jog jos normalų vertimą su keiksmais paredagavo išsigandusi „Obuolio“ redakcija. Taigi, pasirodo iškraipytojai šiuo atveju yra redaktoriai.) Tai tik parodo, jog prekybai knygą pasirinko tik pagal užsienio pardavimus, net nesuprasdami knygos prasmės.
Atsiverčiame turinį ir kraupstame:
Pirmasis bailaus vertimo pavyzdys. Ilgai diskutavome su keliais žmonėmis, kaip geriausiai būtų versti šios knygos pavadinimą. Buvo variantų ir su blet ir nachui, tačiau šie variantai nelabai lipo dėl savo kilmės – nelietuviško žodyno. Apsistojome ties tinkamiausiu variantu, kuris mūsų nuomone yra arčiausiai angliško varianto prasmės: „Pisk miegoti“. Pisk, vaikyti, miegoti.
Juk lietuviškas keiksmažodis pisti – vienas gražiausių sunkių žodžių, pritaikomas įvairiose formose ir reikšmėse. Gražiausia man – susipiso (viskas šiandien susipiso). Kiti keiksmažodžiai – šūdas, liurbis ir pan. – ne ką mažiau gražūs LIETUVIŠKIžodžiai. Tai gal nustokime bijoti juos vartoti esant reikalui, ypač kai tas reikalas – verčiamos knygos prasmė?
Lietuviai paprasčiausiai bijo keiktis. Kad ir lietuviškai. Jei tik žodis vulgaresnis, jis niekada nepasirodys viešumoje, o tokie filmai kaip „Zero“, kurių tekstai yra ever gražiausi lietuviško kino istorijoje, bus menkinami kaip žemo lygio budulių kūriniai. Galime tik stebėtis, kokiam neprieteliui gali kilti mintis sakinį „Lie the fuck down“ versti į „Po šimts pypkių miegoki“. Ir niekaip nesuprantu, kur iš ketureilio dingo „That’s bullshit“? Čia juk puikiai tiktų kad ir „Šneki šūdus“. O dabar turime tik nesveikai iškreiptą teksto prasmę.
Toliau situacija darosi dar baisesnė ir kelianti gėdą:
Rupu pupu?.. Kas per..? Paprasčiausiai neturiu žodžių.
Vietoj to, kad parodytume savo kalbos grožį ir išsireiškimų stiprumą (kas yra kalbos privalumas) ir parašytume „Prašau, baik išsipisinėti ir miegok“, mes myžčiojame kartu su VLKK ir verčiame šį sakinį į dirbtinai pritaikytą briedą apie vežimus. Suprantu, kad yra visokių apribojimų lietuviškiems leidiniams, tačiau jei dėl nuobodžių kalbininkų nėra galimybės išleisti knygos su jos originalia prasme – geriau išvis neleisti. Nes tikrai gėda.
Po galais, atsibuski, lietuvi! Lietuviški keiksmažodžiai nėra kažkoks tabu ir tai nemenkina kalbos. Kiekviena kalba privalo turėti savo stiprius keiksmažodžius, kad nereiktų iš rusų skolintis blet, o iš anglų – fuck you ir pan.
Pisti yra vienas gražiausių vulgarių lietuviškų žodžių. Ir jis tobulai atitinka šios knygos temą, nuotaiką ir prasmę. Todėl esu eilinį kartą ypatingai nusivylęs „Obuoliu“, kad neišdrįso pabūti drąsesni už VLKK. Vaizduojame drąsią šalį, bet net nesugebame atsakingai priimti savo kalbos. Ir toliau slėpsimės už supistų kalbos konservatorių, kol jie išsidirbinės iš mūsų kalbos.
P.S.:
Paburbėjau. Ką mėginsiu padaryti toliau? Pirma parašysiu „Obuoliui“ ir paklausiu, kuriame etape jiems susisuko varžtai. Vėliau pamėginsiu pasiekti vertėją, kad paklausčiau, kodėl taip „nusivertė į lankas“. O po to parašysiu autoriui, išversiu jam šį netikslų lietuvišką vertimą ir nekantriai lauksiu, ar jis sureaguos.
P.P.S.: nusipirkite originalą. Netgi pigiau nei lietuviška versija. Nepirkite lietuviško vertimo, nes tai visiškai skirtinga ir labai prasta knyga.
Mykolas Kleck
Rodyk draugams
» Kategorijos: Literatūra | Rašyti komentarą
Knygos brangs. Spaudos ir leidybos ekonomika paprastai.
Vasaris 22, 2012
Ir man, ir daugybei knygas perkančių žmonių, ir netgi daugeliui autorių seniai užkliuvo vienas faktas: Lietuvoje knygos leidžiamos neadekvačiai prabangiai. Dauguma leidyklų nei negalvoja leisti populiarių knygų maksimaliai atpigintais leidimais, kurie būtų spausdinami ant pigiausio popieriaus ir minkštais viršeliais. Skaitytojai dėl to skundžiasi, kad turi už knygą mokėti 20 litų, kai esą galėtų nusipirkti už 10, jei leidykla dvigubai savikainą sumažintų – nes juk gali, tereikia pataupyti ant nereikalingos prabangos.
Vietoje to leidyklos, lyg negirdėdamos skaitytojų skundų, ima leisti dar prabangesnes knygas, kurių savikaina dar porą kartų didesnė. Ir štai jau jūs perkate knygą už 40 litų, keikdamiesi, kodėl ji atspausdinta ant kreidinio popieriaus, kai galėjo būti išleista tegul ir ne visai pigiai, bet bent jau dvigubai pigiau.
O čia ir pažiūrėkime į realijas. Į tas pačias maržas bei savikainas. Jei marža stabili (o labai jos pasikelti nesigauna), tai reikia parduoti pirkėjui kuo prabangesnę knygą. Kai pirkėjas perka prabangesnę, tai bent iš dalies jis patiki, kad gavo truputį daugiau kažko. Truputį daugiau kokybės, truputį daugiau grožio, truputį daugiau pasitenkinimo. Aišku, rinka čia yra lankstesnė, nei maisto prekių, tad jei pirkėjas pirks brangesnę knygą, tai jis nepirks pigesnių, nes pritruks pinigų. Tačiau tai irgi nekenkia: leidykla gali tas pačias pajamas su ta pačia marža gauti, išleisdama mažesnę nomenklatūrą.
Tokiu atveju leidinių kiekį labiau apspręs ne rinkos, o neišvengiami pastovūs kaštai, kuriuos apsimokės išsunkti maksimaliai, tačiau pagal galimybes laikyti minimizuotą, taip išvengiant rizikos ir mažinant kaštus kritimų metu.
Taigi, optimizacija akivaizdi: leisti knygas kuo brangesniu formatu. Tegul tokių bus perkama mažiau, tačiau esant tai pačiai maržai, pelnas per egzempliorių bus didesnis, todėl leidyklos pajamos liks daugmaž stabilios.
Dabar prisiminkime tą jau anksčiau apkalbėtą mechanizmą, kai tiražavimo ir platinimo savikainos krenta veik iki nulio, o dėl to prasideda problemos, nes neadekvačiai užkelt pelningumo nepavyksta. Aha, taip. Konkuruoti mažų kainų segmente leidyklos negalės. Ir jos tai jau supranta. Ir kas įdomiausia, joms čia didžiausiais konkurentais tampa ne jokie ne piratai, o jos pačios, tas pačias geriausias knygas išleidusios dar prieš 10 ar 20 metų. O žmonės juk per gyvenimą tegali perskaityti ribotą knygų kiekį, tiesa?
Todėl poslinkis ir toliau vyks link dar brangesnių ir brangesnių knygų. Jos bus vis prabangesnės, ateityje ims po truputį, bet stabiliai mažėti spausdinamų autorių kiekiai* ir tiražai (o jie ir dabar yra mažesni, nei pvz., sovietmečiu), tačiau pelnas per knygos egzempliorių didės. Tai nėra vien Lietuvos specifika – tai vyksta visame pasaulyje. Tiesiog Lietuva yra maža, tad čia menkiau veikia masto ekonomija, kuri didelėse valstybėse bent kažkiek kompensuoja leidinio parengimo kaštus, taip mažindama kainas.
Autoriams, rašantiems romanus ar šiaip kokius brangius leidinius galiu pasakyti tik vieną dalyką: per artimiausius 10-20 metų jums teks susitaikyti su faktu, kad arba jūs knygas leisit patys už savo ar rėmėjų pinigus ir dalinsit pigiau savikainos, arba, jei tapsite elitiniais, jūsų uždarbiai bus didesni, nei būdavo iki šiol – dėl aštresnio pirkėjų dalinimosi ir pakilusių kainų. Velniškai krentančios savikainos pigiuose segmentuose darys atvirkštinę įtaką brangiuose segmentuose.
Knygos jau dabar tampa prabangos preke, o gana greitai jas pirks tik turtuoliai. Prieš kokius metus pirkau vieno lietuvių autoriaus knygą, kuri kainavo gal du šimtu. Taip, čia kaina litais, o ne kokiais baltarusiškais rubliais. Bet nors dabar tai atrodo brangu, greitai tokios knygų kainos taps įprastomis. O dar paskui – išaugs dar labiau. O visa kita bus už dyką.
Ai, o piratavimas? O dėjo visi tokioje prabangos leidyboje ant piratavimo. Čia kaip su paveikslais: piratauk visokias monalizas nepiratavęs – originalas nuo to tiktai dar labiau brangsta. Taigi, jau galite įsivaizduoti ir Knygų mugės evoliuciją, kai jos bilietų kainos kažkada padidės iki kokio ketvirtadalio ar net pusės vidutinio Lietuvos piliečio atlyginimo. Nes prabangiuose renginiuose varguoliams nėra ką veikt.
————-
* Dėl autorių kiekių mažėjimo – vardan tikslumo paaiškinu: turiu omeny konkrečiai tuos, kas spausdinsis, kaip pelningi autoriai.
Rokiškis Rabinovičius
Rodyk draugams
» Kategorijos: Literatūra | Rašyti komentarą
Pratęsiant apie ACTA. Taip, aš esu antipiratas.
Vasaris 10, 2012
Po to, kai parašiau apie tai, kas per jėgos turi savų interesų dėl ACTA stūmimo, kilo daug kalbų, bet tik šimtastrisdešimtkelintame komentare vienas žmogus galų gale įvardino, kokias aš pozicijas atstovauju. Taip, pas mane į blogą galų gale atėjo kažkoks idėjinis piratas ir išsyk atpažino manyje priešą. Atpažino taip, kaip žmonės atpažįsta idėjinius priešus – tuos, su kuriais nėra apie ką tartis. Tuos priešus, apie kuriuos sakoma, kad yra jie ir esam mes.
Taip, aš esu autorius. Taip, jei aš pabandysiu suskaičiuoti, kiek per visą gyvenimą uždirbau vien iš rašymo (ko gero, trečiaeilės veiklos), tai gausis labai nemenkos sumos (kai kurie iš jaunesnių mano skaitytojų tiek per savo gyvenimą gali būti neuždirbę). Taip, aš esu suinteresuotas uždirbinėti pinigus iš skaitytojų, nes žinau, kad aš galiu uždirbti iš to, ką sukuriu. Taip, aš dėl labai pragmatiškų ir merkantiliškų priežasčių esu antipiratas ir autorių teisių gynėjas. Ir taip toliau. Aš to neneigiu. Tai tiesa.
Netgi simboliai pas juos visiškai kiti. Kaukės. Ar kas nors prieš 20 metų būtų galėjęs pagalvoti, kad nauja politinė jėga kovos ne dėl ekonominių teisių, ne dėl kažko suprantamo, o dėl abstrakčios informacijos laisvės? Ir kad politinio judėjimo simboliu taps kaukės? Tiesą sakant, jų net ir dabar dauguma nesugeba identifikuoti, kaip politinės jėgos.
Keista, kad praėjo pora dienų, krūvos diskusijų, kur mane puolė esą mano (ar tai kokių kitų autorių) teisių gynėjai, o reikalą suprato realus, idėjinis piratas. Gal tai netgi ženkliška. Aš priklausau senai kartai. Tiems, kas turi išnykti iš internetų. O tie, kas ateina vietoj mūsų – jie mums nesuprantami, visiškai kitokie, mes net negalim suvokti jų mąstymo. Bet jie atpažįsta mus. Tokius kaip aš ar kaip tie patys veikėjai, kurie baisiai manimi piktinosi ir ginčijosi, nesuvokdami, kas išties vyksta. Tiesiog tokie kaip aš ar tie kiti antipiratai – mes jau nesuvokiam, kaip pasikeitė pasaulis.
Beje, tenai straipsnyje labiau nusišnekantiems antipiratininkams siūliau susimokėti už tai, kad paskaitė mano straipsnį. Ir labai sąžiningai: jie galėjo ir paskaityti, ir įvertinti, o jau tada nuspręsti, ar tikrai jie nori. Nesiūliau pirkti katę maiše, kaip kad tenka pirkti tiems, kas legaliai eina į kino filmus. Kažkodėl nei vienas antipiratas nepanoro, bet nemanau, kad tai dėl visiškai gryno dviveidiškumo. Greičiau jie patys tiesiog netiki ta užmokesčio idėja, laikydami ją beviltiška. Gal būt jų manymu, netgi neatsipirktų bandymas parodyti, kad yra nors vienas sąžiningas kovotojas už autorių teises.
Bet aš noriu pakalbėti ne apie juos, o apie pokyčius. Nes kaip bebūtų nemalonu pripažinti, aš irgi antipiratas. Antipiratas, nes bandau rasti būdą, kaip galima išsaugoti esamą autorių teisių sistemą. Tą sistemą, kurios nereikia naujai kartai. Tą sistemą, kuri, pripažinkim, tiesiog žlunga.
Piratavimas ir revoliucija
Taip, kaip ponas Mhm teisingai identifikavo, aš bandau gaivinti lavoną, tuo tarpu tie, kas piratavimu užsiima iš idėjos, tiktai džiaugiasi visokiais ACTA, PIPA ir kitokiais įstatymais bei sutartimis. Aš bandau atrasti kažkokį variantą, kur autoriai galėtų gauti pinigus, kur galėtų išlikti verslas, uždirbantis iš autorių ir taip toliau. Tokį variantą, kuris būtų bent kažkiek priimtinas visoms svarbiausioms pusėms. Tiesiog aš esu realistas ir matau realią situaciją. Realią situaciją mato ir piratai, kurie yra tiesiog revoliucionieriai. Tokie patys revoliucionieriai, kaip Leninas. Aišku, mano bandymai vargu, ar prasmingi – kompromisiniai sprendimai retai kada pasiteisina.
Kadaise Leninas pasakė vieną iš įžymių frazių – “kuo blogiau, tuo geriau”. Jis turėjo omeny tai, kaip carinė ochranka ėmėsi visokių persekiojimų, nukreiptų prieš įvairias opozicines organizacijas. Kuo daugiau persekiojimų, tuo daugiau žmonių nukenčia. Kuo daugiau žmonių nukenčia, tuo daugiau atsiranda sistemos priešininkų. Kuo daugiau sistemos priešininkų – tuo labiau artėja režimo krachas. Leninas rėmėsi liumpenproletariatu – visokiais valkatomis, vagimis, prostitutėmis ir t.t., kitaip tariant, tais, kas dėl vienų ar kitų priežasčių yra teisiniame užribyje. Tais, kas norom nenorom jau yra aršiausi sistemos priešininkai. Lenino ištartas “kuo blogiau, tuo geriau” reiškė vieną dalyką: kuo valdžia labiau visus persekioja, tuo labiau auga liumpenproletariatas, tuo daugiau žmonių pakliūna į užribį. Kuo labiau visi kriminalizuojami, tuo galingesnė tampa grupė žmonių, kuri kels revoliuciją. Leninas puikiai išmanė revoliucinius reikalus – tas akivaizdu.
Šiais laikais nėra tų, kas buvo liumpenai tada. Vagių, valkatų, prostitučių yra ganėtinai nedaug, jie nesudaro bent kiek juntamos dalies. Tam, kad jie nemaištautų, valdžia moka visokias pašalpas. Tai protinga politika. Tačiau dabar yra kitas sluoksnis, užėmęs liumpenproletariato vietą – tai visokie piratai, anonymous, hakeriai ir pan.. Tie žmonės yra opozicijoje sistemai ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl kažkokių kitų. Informacinių, ko gero.
Kuo griežtesnė kova su piratavimu, tuo daugiau žmonių pakliūna į tą užribį. Lietuvoje, ko gero, jau apie pusę žmonių naudojasi internetu. Ir absoliuti dauguma vienur ar kitur kažką papiratavo. Vieni – sąmoningai, kiti – nesąmoningai. Vieni – programas, kiti – filmus, treti – muziką, ketvirti – dar ką nors. Nesvarbu, ką. Kažkas gal tiesiog nusipirko kompiuterį, kur buvo piratinių programų. Kažkas apsikrėtė trojanu, kuris atidarė kompiuteryje anoniminį FTP*, kažkas dar kažkaip supiratavo. Kad ir dėl naršyklės keše išsisaugojusių paveiksliukų ar dar kokios nors nesąmonės. Pusantro milijono piratų. Beje, kai kurie antipiratai vadina tą dalyką vagyste. Manyčiau, kad jų, ko gero, niekad nėra niekas apvogęs, kitaip žinotų, kuo tai išties skiriasi. Bet ne tai esmė.
Pasaulyje labai mažai tėra buvę revoliucijų, kurios neatneštų smurto, teroro ir aukų. Netgi neįtikėtinai taiki, tiesiog stebuklinga Dainuojanti Revoliucija, kuri vyko Lietuvoje – ji ir tai turėjo aukų. Keliolika žmonių buvo nužudyti. Šimtai buvo sužeisti. Nes nebūna revoliucijų be aukų ir be prievartos.
Man nėra skirtumo, ar su piratine revoliucija aukos būtų piratai, ar antipiratai – aš nenoriu jokio smurto. Aš manau, kad žmogiškumas turi būti aukščiau, nei bet kokios ideologijos. Žmogiškumas yra svarbesnis, nei informacijos laisvės ar autorių teisių ideologijos. Nes jokios idėjos, jokios ideologijos nepateisina smurto, prievartos, teroro.
Pasaulis keičiasi. Tie, kas nesikeičia kartu – žlunga.
Neseniai bankrutavo Kodak. Ta firma buvo viena iš fotografijos pionierių, dar prieš porą dešimtmečių ši įmonė buvo tikras fotopramonės monstras. Ta kompanija nesugebėjo pasikeisti, nors visas pasaulis pasikeitė. Atsirado skaitmeniniai fotoaparatai, kurie buvo visais požiūriais patogesni: į juos tilpdavo daugybę kartų daugiau nuotraukų, prieš fotografuojant galima buvo pamatyti, koks gausis kadras, nevykusias nuotraukas čia pat buvo galima ištrinti, o vykusias – perkelti į kompiuterį, išplatinti draugams internete. To buvo neįmanoma daryti juostiniais fotoaparatais. Bet Kodak iš paskutiniųjų tempė ir nenorėjo keistis. Jie nenorėjo suvokti realybės. Kai jie ją suvokė ir pabandė pereiti į skaitmeninę rinką, buvo jau per vėlu.
Kodak turėjo labai didelę bėdą: jų rinka buvo juostinė. Bandymas patiems gaminti ir platinti skaitmeninius fotoaparatus reiškė konkurenciją su savim pačiais. Dar daugiau, tai reiškė, kad jiems reikia prarasti krūvas į juostų gamybą ir platinimą sukištų investicijų. Kodak vadovai naujas technologijas suvokė, kaip savo verslo žlugdymą. Todėl joms priešinosi iš paskutiniųjų. Tai ir tapo tikrąja jų žlugimo priežastimi: jie tol tempė gumą, kol galų gale pavėlavo į traukinį.
Būtent tai dabar vyksta su visokia autorių teisių industrija. Jie turi verslą, kuris puikiai veikė dešimtis metų. Tačiau viskas keičiasi: nereikia eiti per krūvas parduotuvių, norint susirasti tinkamo atlikėjo plokštelę. Nereikia kankintis dėl to, kad tos plokštelės nėra, o ją užsakius, reiks laukti kelias savaites. O jei nepasiseks, tai net ir užsakyti neturėsi, ką. Nes kokia nors grupė nepakliuvo į kažkokį sąrašą. Jei kažką perki internete – viskas vietoje, viskas išsyk.
Tokius pat patogumus gavo ir autoriai: pradedantiesiems jau nereikia jokių įrašų studijų. Keliolikos metų amžiaus paauglys gali sumiksuoti, sugroti ir sudainuoti kokią nors dainą ir ją įrašyti pakankamai gerai, kad jos klausytųsi tūkstančiai žmonių. Ir paskui pats ją išplatinti internete. Jam nereikia jokių tarpininkų, kurie perimtų visas autoriaus teises, patys spręstų, kur platinti ar neplatinti ir t.t.. Toks agentūrinis verslas, koks buvo prieš kelis dešimtmečius, praranda prasmę.
Dar labiau praranda prasmę visokios autorių teisių gynimo agentūros: kadaise jos buvo reikalingos regioniniams ir asisteminiams pardavimams valdyti. Tiksliau – pinigams surinkti. Nes bandyti surinkti pinigus kitose valstybėse ar iš kokių nors asisteminių vartotojų įprastoms autorių teises turinčioms įmonėms tiesiog būdavo per keblu. Dabar tos autorių teisių agentūros darosi neaišku, kam reikalingomis: internetas ištrynė tarpvalstybinius barjerus, o asisteminiai pardavimai jau seniai ne problema, nes egzistuoja automatinė elektroninė prekyba. Kokiai nors įmonei nieko nereiškia susikurti elektroninę parduotuvę, kurioje pardavinės dainas visame pasaulyje ir kam papuola pagal įvairiausias licencijas – ir asmenines, ir kavinėms, ir radijo stotims, ir dar kam nors. Kam reikės kokių nors LATGA-A tipo agentūrų, kai tokia prekyba bus įprasta?
Piratai senoms įmonėms yra baisūs ne dėl to, kad jie kažką vagia. Išties absoliuti dauguma tų, kas kažką sau kopijuojasi iš interneto, visvien nepirktų, netgi jei galėtų pirkti 10 kartų pigiau. Nes arba jiems nereikia, arba jie tik nori sužinoti, arba jie šiaip pinigų išvis neturi, arba jie yra skūpi, arba, galų gale, jie tiesiog idėjiniai piratai. O tie, kas pirktų, tai paprastai ir taip perka. Per paskutinius 10 metų internetas išaugo neįtikėtinai, tačiau per tuos pačius 10 metų bendros muzikos ir kino industrijos apyvartos tik išaugo. Beje, daugiau, ko gero, naują požiūrį turinčių įmonių dėka – pavyzdžiais galėtų būti Apple muzikos prekyba ar Teo su savo “Gala”.
Piratai autorių teisių savininkams yra problema dėl to, kad jie atidirba ir išplatina naujas technologijas ir naujus būdus keistis informacija. Tokias technologijas ir būdus, paskui kuriuos industrija tiesiog nespėja. Ir kadangi nespėja, autoriams tampa paprasčiau surasti naujus kelius tiesiai iki klientų, o klientams – naujus kelius tiesiai iki autorių. Be tarpininkų.
Dar giliau pažvelgus, matosi, kad problema yra ta pati, kaip ir Kodak atveju: didžiulės lėšos yra sukištos į visokias atgyvenusias technologijas, reklamos būdus, organizacijas ir taip toliau. Kadaise panaši, tik mažesnė bėda buvo, kai atsirado kompaktiniai diskai: daugybė įvairių muzikos industrijos kompanijų priešinosi iš paskutiniųjų, nes krūvos pinigų buvo sukišta į vinilinių plokštelių gamybą ir leidybą. Vadyboje tai žinoma, kaip paskandintų lėšų sindromas: įmonė sukiša pinigus į balą, o paskui kiša juos toliau, naiviai tikėdama, kad jei jau tiek daug pinigų sukišta, tai ta bala kažko verta. Vėliau panaši istorija pasikartojo su skaitmeniniais magnetofonais, tik čia jau laimėjo industrija – ši technologija buvo užmušta. Ir dabar viskas kartojasi su internetu.
Su internetu bėda didesnė: jis yra nesustabdomas, o pokyčių industrijai čia reikia kardinalių. Nepakanka naujų technologijų. Industrija, norėdama pereiti į internetą, turi keistis iš pašaknų, sukurti visiškai naujus procesus ir valdymo metodus. Bet jie tai supranta, kaip savo pačių verslo žlugdymą. Ir dėl to tempia gumą. Tačiau traukinys nelaukia.
Interneto revoliucija ir pasipriešinimas jai
Savaime aišku, kad niekas nenori rizikingų pokyčių. Internetas tokius pokyčius kelia autorių teisių savininkams. Kokie tie pokyčiai stiprūs, galime suprasti jau iš to, kad tenka pergalvoti pačią autorių teisių sąvoką ir jos prasmingumą. Ar tikrai idėjos, mintys, muzika, vaizdai ir naratyviai yra tapatūs turtui, pvz., plytoms, bulvėms, pinigams, vibratoriams, baldams, unitazams, akmenims ir bebrams? Galima daug filosofuoti, bet ko gero nelabai galime to sutapatinti. Nors, aišku, bandoma konstruoti tokias sąvokas, kaip “intelektualinė nuosavybė”, “piratavimas” ir pan., o paskui idėjinį pasaulį sutapatinti su materialiuoju. Blaiviai žiūrint – tai akivaizdi šizofrenijos simptomatika, tačiau įdomu, kad ji išvirsta tos simptomatikos nešėjams piniginėmis pajamomis, o visuomenei – šizofreniška teisine sistema. Kaip autorius, aš visai nieko prieš.
Bet pažvelkim paprasčiau: pasaulis tiesiog keičiasi. O kaip galima reaguoti į tuos pokyčius? Iš esmės, dvejopai: arba eiti su jais, arba prieš juos kovoti. Eiti su jais – reiškia, eiti į ten, kur eina piratai, hakeriai, anonymous ir t.t.. Deja, tai užribis. Revoliucija su visomis pasekmėmis. Taip, aš jau prisipažinau, kad aš antipiratas. Aš suprantu, kad viskas, kas vyksta neišvengiama, todėl ieškau kažkokių sprendimų, kompromisų, sveiku protu priimtinų, kuo mažiau radikalių variantų. Nepaisant to, pasaulis keičiasi ir viskas. Ir tie pokyčiai gali būti sustabdyti nebent tuo atveju, jei kažkas sunaikins kompiuterius ir internetą. Netgi ne apribos, o tiesiog visai sunaikins. Nes apribojimai čia nepadės, o tik sulėtins reikalą ir išaugins opoziciją (prisiminkime Lenino “kuo blogiau, tuo geriau”).
Versle ir vadyboje yra viena tokia simptomatikos rūšis, kai įmonė sako, kad problemos ne jos viduje, o kažkur išorėje. Rinka kalta, klientai blogi – todėl visos bėdos. Tokia simptomatika visada reiškia, kad bėdos yra įmonės viduje, o jų esmė – nesugebėjimas orientuotis į kliento poreikius. Tokiose įmonėse stagnacija būna pakankamai gili, kad jos ima dirbti ne dėl rinkos, o dėl kažkokių neaiškių vidinių tikslų. Ir kuo įmonėje blogiau, tuo priešprieša baisesnė. Kai įmonė ima kovoti prieš savo klientus, tai jau reiškia, kad nesveika dezorientacija, stagnacija ir bardakai viršijo visas įmanomas ribas – organizacija jau nesuvokia, iš kieno pinigų gyvena. Ji terorizuoja klientus, o kai tie bando pabėgti ir susirasti kažkokių alternatyvų, ima juos persekioti. Tokia stadija – jau visai beviltiška, ją pasiekusios įmonės kažkiek pasitampo ir griūna.
Aišku, agonijos trukmė priklauso nuo įmonės dydžio. Muzikos ir kino industrija – tai ne šiaip įmonė, tai didžiulė sistema, kuri veikia, kaip kokia supermegakorporacija. Kol ji padvės, praeis dar ne vieneri metai. Bet ji beviltiška. Viena-kita įmonė iš tų, kurios yra dabar, sugebės persiorientuoti ir išsigelbės. Kitos kovos prieš savo pačių klientus tol, kol jau bus per vėlu. Beje, čia prisiminkite,kokios yra mirtinos vadybos ligos. Ir jei giliau pamąstysite, tai paaiškės, kad muzikos ir kino industrijoje tų ligų požymių – krūvos. Kova prieš piratus atitinka septintą punktą. Ir dar pridėkite, kad yra du aiškūs pridėtinės vertės ciklo pažeidimai – nesugebėjimas orientuotis į klientą ir tiekėjų dusinimas.
Taip, tai realybės nesuvokimas, susijęs ir su nenoru keistis, ir su baimėmis dėl pokyčių, ir su įmerktais beviltiškais pinigais, ir su naujai augančiais konkurentais, ir su savo pačių verslo esmės nesuvokimu, ir tiesiog su įpročiais. Ir dar labiau – tai nesugebėjimas išlipti iš savo dėžės ir pamatyti reikalą iš šono. Viskas susideda į krūvą ir gaunasi keistas požiūris, kad kalti klientai, kalti konkurentai, o negana to – tie klientai ir konkurentai – tai nusikaltėliai. Nes juk neduoda pinigų uždirbt, vadinasi – vagys.
Taip, aš irgi priešinuosi tai revoliucijai, nes noriu kažkaip išgelbėti iš autorių teisių sistemos tai, ką laikau išgelbėjamu. Bandau išgelbėti kažką, kas toje sistemoje buvo gero. Bandau išgelbėti kažką, kas man pačiam nešė pinigus. Piratams ar hakeriams, kovojantiems už absoliučią informacijos laisvę, to nereikia. Jiems aišku, kad yra jie ir yra tokie, kaip aš. Tokie, kaip aš – tai jų priešai. Ir jie žino, kad laimės, nes tas pasaulis, iš kurio atėjau aš – pasmerktas, kad ir kaip bekovotų. Ir aš žinau, kad jie laimės.
Autorių teisių gynėjai jau dabar tėra mažuma: juk pusė Lietuvos yra piratai, o kita pusė piratais taps per artimiausią dešimtmetį. Bet ši mažuma vis dar pajėgi, dar galinti imtis drastiškų priemonių, interneto ribojimo, sodinimo į kalėjimus, masinės cenzūros, teroro ir t.t.. Ši mažuma kol kas turi krūvas pinigų ir begales lobistų ir patyrusių PR veikėjų. Ši mažuma dar gali pasispardyti, prieš palūždama galutinai. Bet ar to reikia? Ar priemonės pateisina tikslą? Ir ar tas tikslas yra kažko vertas? Ar man pačiam to norisi? Ar man norėtųsi, kad tokiame pasaulyje gyventi tektų mano vaikams?
Aš žinau, kas yra totalinė informacijos kontrolė, nes aš dar prisimenu sovietmetį bei tai, kaip dėl jos skyrėsi tuometis pasaulio suvokimas. Pabandžius įsivaizduoti juodą scenarijų, komercinė informacijos kontrolė veiktų kiek kitaip, nei komunistinė, būtų daug ką galima gauti už pinigus, tačiau ji būtų žymiai efektyvesnė, totali. Už piratavimus į kalėjimus sodina jau dabar. Susigalvoja milžiniškas baudas. Pagal ACTA tos priemonės gali kardinaliai sugriežtėti. Ir tie pokyčiai yra paprasti: pasodinamas vienas žmogus, kitas, trečias. Kiti ima bijoti. Tada galima sodinti dar daugiau. Tada ateina masinė baimė. Tada jau prasideda ir masinis teroras, nes visi jau bijo cyptelt. Ir būtinai atsiranda, kas tuo piktnaudžiauja daug plačiau, nei tikisi tie, kas tą terorą įvedinėjo. Galų gale prasideda visuotinis košmaras.** Ir aš žinau, kiek yra visokių grupių, kurios to nori. Bet ar tai verta mano pinigų, kuriuos aš gal būt uždirbčiau? Ar verta mano pinigų bent jau mažiausia rizika, kad viskas virs teroru?
Aš nežinau, ar yra tarp manęs ir manimi besipiktinusių autorių teisių gynėjų bent kiek aiškesnis skirtumas. Gal tiktai toks, kad aš bandau suvokti kintančią realybę ir prie jos kažkaip prisitaikyti kartu su visomis savo etinėmis normomis bei gėrio ir blogio supratimu. Kiti tuo tarpu realybės pokyčius bando neigti ir prieš ją kovoti, nors tai ir beviltiška. O šiaip tai mes visi tokie patys – autorių teisių prekeiviai, uždirbę iš to reikalo vienas ar kitas sumas. Todėl piratai, nepaisydami mano bandymų šnekėtis, nepaisydami mano nusistatymo prieš ACTA, SOPA ir krūvą kitų dalykų, visvien mato manyje priešą. Vieną iš tų, kas nori išsaugoti autorių teisių sistemą. Taip, jie teisūs – aš esu antipiratas.
Taip, yra jie ir esame mes. Bet aš mąstau. Ir būtent todėl aš esu prieš ACTA.
——————–
* Toksai hakeriškų FTP serverių kūrimo būdas buvo labai paplitęs prieš kokius 10 metų. Krūvos piratinių serverių būdavo nieko apie tai neįtariančių žmonių kompiuteriuose. Nežinau, kaip dabar.
** Kaip lygioje vietoje atsiranda totalinis teroras, labai gražiai aprašė Anatolijus Rybakovas. Aišku, jį prisimena tik tie, kas atsimena sovietmetį. Pačioje Perestrojkos pabaigoje pirma, švelniausia iš jo trilogijos knygų buvo išversta ir į lietuvių kalbą (tiesa, vertimas buvo nykus). Teroras atslenka pamažu, lėtai, tačiau jis plinta, kol pavirsta į baimę. Pirmi požymiai būna nekalti, nepastebimi, daugelis tiki, kad baudžiami tik nusikaltėliai, bet teroras plinta ir tu supranti, kad jis gali paliesti ir tave. Paprastas gyvenimas tampa baime. Visko baime. Nes teroras visuotinis, o tu niekada nežinai, kada pasibels į tavo duris. Tai baisiau, nei bet koks siaubo filmas – tai gyvenimas.
Rokiškis Rabinovičius
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Apie ideologiškai teisingą porno
Vasaris 5, 2012
Pakalbėkime, komradai, apie porno filmus. Dabar, mano nuomone, porno filmai kaip žanras išgyvena ne pačius geriausius laikus. Internetas, o prieš tai video kasetės stipriai subanalino šį nuostabų kinematografijos žanrą.
O kažkada porno rodė tik mažuose kino teatruose. Tai buvo beveik kaip teatras mūsų dienomis, o gal ir dar kiečiau. Galėjai ateiti ir kartu su kitais žiūrovais mėgautis gera, kokybiška aktorių vaidyba. Dabar Holivudo industrija atrado 3D technologiją. Bet jau tais laikais tuose kino teatruose kartais tu galėjai pasijusti kaip filme.
Sakykime, netoli jūsų sėdi putloka baltai kaip Merlin Monroe apsivilkusi mergina. Tuo metu ekrane jūs matote milžinišką falą, kuris taranuoja sulipusią drėgnais plaukais vaginą. Ir jūs susijaudinate. Žiūrite tai į merginą, tai į ekraną. Dar po kelių minučių jus jau purto kaip narkomaną be dozės. Jums būtinai reikalinga dozė! Ir štai mergina lyg netyčia lenda sau po sijonu ir ima glostyti save. Jūs padarote tą patį manevrą, tik lendate sau į kelnes. Jūs, mergina, aktoriai ekrane susiliejote į bendrą malonumo jūrą.
Po to jūs dažnai matote tą merginą kino seansuose. Kartais ji su raudona suknele, kartais su ta pačia balta. Vieną vakarą jūs suartėjate. Taip aš susipažinau su Lili (greičiausiai, manau aš dabar, tai buvo patologinės melagėlės pseudonimas iš jos mėgstamos dainos Lili Marlene). Ji maniakiškai mėgo BDSM, kuo užkrėtė ir mane. Bet tai jau kita istorija.
Kitas 3D pavyzdys. Ekrane du vaikinai mėgaujasi oraliniu seksu. Jūs beveik jaučiate prakaito ir spermos kvapą, sklindantį iš ekrano. Nors ne, ne iš ekrano. Tai kažkas tolimajame kampe baigė tiesiai sau į kelnes. Netikėtai netoli jūsų atsistoja jaunas gražus vaikinukas. Toks galėtų būti dar studentas arba jaunas perspektyvus biuro darbuotojas. Jūs stebėjote jį jau dvidešimt minučių. Ir jis turbūt tai pastebėjo. Praeidamas jis nužvelgia jus hipnotizuojančiu žvilgsniu. Paveiktas to žavingo žvilgsnio, jūs paklusniai atsistojate ir nusekate paskui jį. Žiūrėdamas į jį iš nugaros, jūs pastebite, kad jo pečiai labai platūs ir vyriški. „Turbūt jo kūnas niekuo nenusileidžia tų vaikinų iš filmo kūnams. O gal ir pranoksta.“ Vaikinas nueina į vyrų tualetą. Jūs užeinate paskui jį. O ten…
Taigi gera buvo žiūrėti porno mažuose kino teatruose. Dabar, aišku, irgi galima surasti tokių kino teatrų, bet tai jau retro, kuris neprilygsta tam, kas buvo anksčiau.
Kaip žinia, porno kino teatrus sužlugdė video kasetės, o galutinai pribaigė internetas. Dabar internete yra masės porno filmų. Bet dauguma jų vienodi kaip prekės supermarkete. Silikonas, neįtikinančios emocijos, iš anksto įrašyti garsai, banalūs ėjimai. Įdomių, vertų dėmesio porno filmų era baigėsi? Ačiū dievui, ne.
Ir dabar yra nuostabių režisierių ir aktorių, kurie kuria gražius, kokybiškus ir net ideologiškai teisingus filmus. Štai vienas ryškus pavyzdys, kuris pastaruoju metu padarė man didžiausią įspūdį. Tai „Avietinis reichas“ („Raspberry Reich“), kurį sukūrė legendinis režisierius Briusas Lebriusas (Bruce Labruce).
Kas bus, jei sukryžminsime Wilhelmą Reichą su Karlu Marxu ir prie to dar pridėsime RAF aktyvumą? Išeis radikali seksualinė avangardinė revoliucinė organizacija, kuri paskelbs intifadą heteroseksualumui, puritoniškumui ir apskritai kapitalizmui. „Heterosekualumas – tai opiumas masėms!“ – skelbia viena iš filmo herojų – charizmatiška revoliucionierė Gudrun. Ir paaiškina: „Revoliucija neįmanoma be seksualinės revoliucijos, o ši – be homoseksualinės revoliucijos.“
Filme daug gražių scenų ir ypač prie jų tinkančių ideologiškai teisingų Mao, Che Guevaros, 1968 m. revoliucijos vedlių citatų. Taigi filmas ne tik gražus, bet ir vertas dėmesio iš ideologinės pusės.
Jeigu jūs niekada nesimylėjote viešose vietose, pvz., mėgstamos kavinės tualete, rimtosios kultūros renginių metu, oficialios institucijos koridoriuose – šis filmas ne jums. Bet jei jūs mėgstate netikėtas seksualumo apraiškas bet kur ir bet kada, tai šis filmas jums tikrai patiks ir jus įkvėps. Po šito filmo norėsis gaivališkai mylėtis ir skanduoti seksualinės revoliucijos šūkius, pvz.:
Mūsų pjautuvas ir kūjis – tai pyzda ir chujus!
Nedapistitas – tai kontrrevoliucija!
Visų mylinčiųjų ir mylimųjų genitalijos, vienykitės!
Taigi gero filmo, komradai. Tik nepamirškite, kad filmai yra tik filmai. Svarbu mylėti savo artimą. Taip pat nepamirškite siųstis šį ir kitus filmus bei muziką nemokamai – priešinkimės kontrrevoliucionieriams autorinių teisių gynėjams, protestuokime prieš ACTA įstatymą. Laisvai meilei ir laisvai informacijos sklaidai – TAIP, represuotam seksualumui ir cenzūrai – NE.
Kino apžvalgininkas JOHNNY B.
Rodyk draugams» Kategorijos: Seksualumas | Rašyti komentarą
Jonas Banys: Kitoks požiūris į visuomeninio transliuotojo misiją ir jos vykdymą
Sausis 22, 2012
Kadangi pasižadėjau išsakyti kitokį požiūrį į visuomeninį transliuotoją ir jo misiją, norėčiau pirmiausiai pasiteisinti, kodėl apskritai jaučiu galintis tokį požiūrį išsakyti.
Savo žurnalistinę karjerą pradėjau Lietuvos televizijoje, „Panoramoje”, 1992 metais. Nuo to laiko teko dirbti visose didžiosiose Lietuvos televizijose - esu perėjęs jas nuo žemiausios grandies iki vadovaujančių pozicijų ir žinau, kaip tokios pakraipos įmonės funkcionuoja.
Dirbdamas Lietuvos televizijos programų direktoriumi, LRT Tarybai paruošiau ir pateikiau išsamią BBC strateginių dokumentų analizę bei rekomendacijas, kaip kolegų patirtį būtų galima pritaikyti Lietuvoje. Kaip tik iš čia gimė smarkiai kitoks požiūris į Visuomeninį transliuotoją ir jo misiją.
Šis požiūris prasideda nuo suvokimo, kas yra televizija. Televizija yra masinis komunikacijos kanalas. Valstybei televizija yra reikalinga, nes, pasiekdama didelę masę šalies gyventojų, gali efektyviai formuoti atitinkamą jų požiūrį į valstybinės reikšmės dalykus, nulemti mąstymą, elgesį, skatinti išprusimą ir pilietiškumą.
Iš to išplaukia DU esminiai tikslai, kuriuos Visuomeninis transliuotojas privalo įgyvendinti:
1. Skleisti Visuomeninius uždavinius atitinkantį kokybišką turinį IR -
2. Užtikrinti, kad šis turinys pasiektų masinę auditoriją.
Nepasiekdama masinės auditorijos, televizija yra nieko verta. Be masinės auditorijos visuomeninis transliuotojas yra tik labai brangi mokesčių mokėtojų pinigų švaistymo mašina - būtent kokia dabar ir yra LRT.
Dabar nuolat kalbama apie tai, kad visuomeninis transliuotojas privalo transliuoti daugiau kultūrinių, analitinių, visuomeninių ir visokių kitokių intelektualių programų. Džiaugiamasi, kad per pastaruosius metus LRT programoje tokių atsirado daugiau - nes būtent tai neva ir yra visuomeninio transliuotojo misijos vykdymas.
Ne, nėra. LRT ir ypač Lietuvos televizija, dabar nevykdo visuomeninio transliuotojo misijos, nes dideliu tempu praranda savo auditoriją, kuri jau sudaro mažiau nei 10% TV žiūrovų - nekalbant jau apie visus gyventojus. Per pastaruosius trejus metus Lietuvos televizija prarado beveik ketvirtadalį turėtų žiūrovų, o per pastaruosius septynis metus - beveik pusę. Tad apie kokį misijos vykdymą galime kalbėti? Kokią edukacinę misiją gali atlikti mokytojas, kuris - kad ir labai reikalingus dalykus - žudančiai nuobodžiai pasakoja beveik tuščiai klasei?
Šiame kontekste dažniausiai pradedama kalbėti apie tai, kad, siekiant susigrąžinti masinę auditoriją, reikia atsigręžti į pramoginius projektus, masines pramogas ir rodyti daugiau nuogų papų. Taip, tai padeda, bet problema - visai ne čia!
Didžioji problema yra ta, kad kultūrinių, edukacinių ir kitų visuomeninių laidų kūrėjams nekeliami jokie - nei kokybiniai, nei auditorijos kiekio reikalavimai. LRT Taryboje ir administracijoje vyrauja įsitikinimas, kad vien intelektuali laidos tematika užtikrina visuomeninės misijos vykdymą, visiškai nekreipiant dėmesio į laidos pasiektą rezultatą! Kam stengtis, jei iš manęs nėra reikalaujama nieko kito, tik daryti bet ką ir bet kaip, kad tik į temą? Nesvarbu, kad tokią laidą žiūri vos 1 - o dažnai ir žymiai mažiau - procentas šalies gyventojų. Apie kokį misijos atlikimą tuomet galime kalbėti, jei, transliuojant tokias laidas, mokesčių mokėtojų pinigai yra išmetami tiesiog oro šildymui?
Todėl kalbant apie Visuomeninio transliuotojo misijos atlikimą visų pirma privalu kalbėti apie būtinybę pritraukti masinę auditoriją - ir šį reikalavimą pirmiausiai kelti kultūrinių, edukacinių ir visuomeninių laidų kūrėjams. Taip, tai žymiai sunkiau, nei pritraukti buką žiūrovą rodant krivickinės durnalistikos perlus, bet Visuomeninis transliuotojas kaip tik už tai ir gauna papildomą visuomeninį finansavimą. Ir, patikėkite - problema čia visai ne pinigų stygius. Problema yra klestinti tinginystė, bukumas, nenoras tobulėti ir elementariausias nemokšiškumas, kurie keroja nebaudžiami ir netgi skatinami. Kaip tik dėl to dešimtys milijonų mokesčių mokėtojų pinigų kasmet yra tiesiog išmetami į balą.
LRT kontroliuojančios institucijos turėtų suformuluoti ir pagrįsti aiškų skaičių - kokią dalį šalies gyventojų privalo realiai kasdien pasiekti visuomeninis transliuotojas, kad jo kuriamos ir transliuojamos programos Visuomeninius uždavinius įgyvendintų iš tikrųjų, o ne vien popieriuje. Ir tuomet griežtai reikalauti, kad šis kokybinis ir kiekybinis uždavinys būtų nuosekliai vykdomas.
Aukščiau paminėta problema yra svarbi ir skaudi, bet ji yra tik simptomas. Priežastis yra kur kas aukščiau - ir tai yra niekam tikęs LRT įstatymas ir jo nulemtas visiškai netikęs LRT valdančių bei kontroliuojančių institucijų formavimas. Štai BBC chartijoje yra apibrėžiama, kad Visuomeninis transliuotojas pirmiausiai tarnauja mokesčių mokėtojams. Ne Parlamentui, ne Vyriausybei, ne Karalienei - o žmonėms, piliečiams.
LRT įstatymas, suteikdamas teisę Visuomeninį transliuotoją kontroliuoti tik Seimui, Prezidentūrai ir saujelei nomenklatūrinių organizacijų, iš esmės pažeidžia mokesčių mokėtojų interesą užtikrinti profesionalią, kokybišką ir bešališką visuomeninio transliuotojo kontrolę. Didžiausia tokio iškreipto neva visuomenės atstovavimo problema yra ta, kad Visuomeninio transliuotojo kontrolė yra užkraunama žmonėms, kurie neturi jokio profesinio supratimo, kaip veikia ir kaip turi veikti tokia žiniasklaidos įmonė, kaip LRT.
Štai BBC Taryba yra renkama atviro ir nepriklausomo konkurso būdu, kurį vykdo nepriklausoma vadovaujančių darbuotojų paieškos agentūra. Pagal konkurso nuostatas, į BBC Tarybos narius gali pretenduoti bet kuris šalies pilietis, atitinkantis du esminius kriterijus. Kriterijai paprasti -
1. Visuomeninių uždavinių išmanymas bei pasiryžimas juos įgyvendinti - IR
2. Profesiniai reikalavimai, būtini dirbant žiniasklaidos korporacijos vadovybėje - t.y. kandidatai privalo turėti vadovaujančios ir praktinės-profesinės patirties vienoje iš Visuomeniniam transliuotojui būtinų sričių -
a. žurnalistika,
b. TV programų kūrimas ir planavimas,
c. teisė,
d. finansai,
e. įmonės ir personalo vadyba,
f. kultūros vadyba,
g. rinkodara bei viešieji ryšiai
h. ir t.t. - pateikiamas tikslus ir išsamus reikalingų profesinių kompetencijų sąrašas.
Tas faktas, kad Lietuvoje Visuomeninio transliuotojo Tarybos nariams (ir, beje, generaliniam direktoriui) nėra keliami jokie profesiniai ir vadovavimo patirties reikalavimai, ir nulemia tą faktą, kad LRT Taryba jau daug metų yra iš esmės nepajėgi kokybiškai atlikti savo prievolės. LRT Taryboje nėra nė vieno specialisto, kuris galėtų profesionaliai įvertinti:
1. TV ir Radijo programų struktūrą bei jos efektyvumą;
2. TV ir Radijo technikos, TV ir radijo programų bei užsienio produkcijos pirkimų būtinumą ir kainos pagrįstumą;
3. Nėra žmonių, kurie bent jau galėtų profesionaliai perskaityti TV reitingų lentelę, ją analizuoti ir daryti profesionalias išvadas;
4. Nėra žmonių, kurie galėtų profesionaliai išanalizuoti LRT biudžetą, atrasti jo trūkumus, užsilikusius pinigų švaistymo mechanizmus ir pateikti pagrįstus pasiūlymus jiems šalinti. Nėra nė vieno žmogaus, kuris susigaudytų techninių ir kūrybinių resursų rinkos kainose ir galėtų įvertinti, kaip efektyviai LRT naudoja mokesčių mokėtojų pinigus;
Kol iš Tarybos narių nebus reikalaujama jų darbui būtinos profesinės patirties, tol LRT Taryba iš esmės funkcionuos kaip kišeninis deleguojančių organizacijų bei LRT administracijos „organas”, paskendęs smulkiuose, nereikšminguose ginčuose - institucija, kurios posėdyje klaidOs laidos anonse aptarimas užima dvi valandas, o metinio biudžeto ir augančių skolų - vos keliolika minučių.
Būtent aukščiausios prižiūrinčios institucijos kompetencijos trūkumas didele dalimi ir nulemia sunkią LRT finansinę padėtį.
Nuolat kalbama, kad Visuomeniniam transliuotojui trūksta pinigų ir yra būtina didinti finansavimą. Taip, lėšų trūksta. Jų trūksta kurti laidoms, projektams, filmams, ir pan. Bet trūksta ne dėl to, kad finansavimas yra blogas. Trūksta dėl to, kad didžioji dalis LRT skiriamų mokesčių mokėtojų pinigų yra išleidžiama ne Visuomeninių uždavinių vykdymui, o griozdiškos, moraliai pasenusios - ir - pabrėžiu - Visuomeninių uždavinių vykdymui nebūtinos - LRT gamybinės bazės, nekilnojamo turto ūkio ir juos aptarnaujančių techninių darbuotojų armijos išlaikymui. Taip, pastaruoju metu LRT administracija tą armiją po truputėlį mažina, tačiau tai tik kosmetiniai pakeitimai, kurie nesprendžia esminių visuomeninio transliuotojo veiklos efektyvumo problemų.
Galbūt tai sunku suvokti, bet technikos įsigijimas, nekilnojamo turto bei techninės bazės išlaikymas ir jų komercinė nuoma nėra Visuomeninių uždavinių įgyvendinimas ir neturi būti tiesiogiai finansuojami mokesčių mokėtojų pinigais. Šiandien už mokesčių mokėtojų milijonus įsigyta LRT technika yra pusvelčiui pernuomojama komercinėms televizijoms, nes neturima pinigų nuosavoms laidoms ir projektams kurti. O pinigų nėra, nes didžioji biudžeto dalis yra skiriama gamybinei bazei ir visam biurokratiniam aparatui išlaikyti. Todėl, užuot rūpinęsis Visuomeninių uždavinių įgyvendinimu, Visuomeninis transliuotojas rūpinasi, kam pusvelčiui iškišti brangiai pirktą, bet staiga nereikalinga tapusią techniką. Taip ne tik iškreipiama rinka, bet ir visuomeninės lėšos yra nesąmoningai naudojamos komercinių televizijų pelnui didinti.
Šiandien televizijos rinkoje yra gausu nepriklausomų TV paslaugų tiekėjų ir TV laidų kūrėjų, kurių darbo kokybė atitinka aukščiausius kokybinius kriterijus. Jų gausa lemia aktyvią konkurenciją, kuri savo ruožtu užtikrina labai palankias produkcijos ir paslaugų kainas. Būtent dėl to, visos Lietuvos komercinės televizijos atsisakė nuosavų gamybinių bazių bei visų jas aptarnaujančių darbuotojų - produkcija yra perkama rinkoje už rinkos kainą. Tuo tarpu LRT turima didžiulė (ir beviltiškai pasenusi) gamybinė bazė bei armija visiškai nemotyvuotų darbuotojų funkcionuoja tarsi monopolija įmonės viduje - taip kenčia paslaugų kokybė, veiklos efektyvumas ir - svarbiausia - milijonai mokesčių mokėtojų pinigų kasmet iššvaistomi ne naujų laidų kūrimui ir transliavimui, bet tuščių apsukų palaikymui. Visuomeninį transliuotoją skandina didžiuliai, Visuomeninių uždavinių įgyvendinimui nereikalingi fiksuoti kaštai, kurių atsikratyti neįmanoma be esminių struktūrinių reformų.
Turime suprasti, kad šiandien televizija efektyviausiai veikia nepririšta prie brangiai kainuojančios ir sparčiai senstančios gamybinės bazės. Tai suprato visi Lietuvos komerciniai TV kanalai, tai privalo suprasti ir LRT kontroliuojančios institucijos.
Į atskirą valstybinę įmonę atskirtas LRT Technikos centras galėtų ir toliau teikti komercines paslaugas visoms televizijoms, tačiau be tiesioginių biudžeto subsidijų, neiškreipiant rinkos ir lygiomis sąlygomis konkuruojant su nepriklausomais paslaugų tiekėjais.
Tuo pačiu LRT atgimtų ne kaip beviltiškai pasenęs, vos pajudantis monstras, o energingas, lankstus, inovatyvus, profesionalus Visuomeninis transliuotojas, kuris mokesčių mokėtojų pinigus naudoja pirmiausiai televizijos ir radijo laidoms kurti bei transliuoti. Tokiam Visuomeniniam transliuotojui užtektų keleto dešimčių profesionalių ir gerai motyvuotų etatinių darbuotojų, kurie puikiausiai tilptų viename nebrangaus, energetiškai efektyvaus, modernaus verslo centro aukšte. Toks Visuomeninis transliuotojas, prižiūrimas kompetentingos ir profesionalios Tarybos, aktyviai bendradarbiaudamas su nepriklausomais kūrėjais ir gamintojais, už dabar turimą ribotą biudžetą galėtų kurti ir transliuoti kur kas didesnį kiekį originalios, kokybiškos audiovizualinės produkcijos.
Tai būtų toks Visuomeninis transliuotojas, kuriuo mes visi galėtume pagrįstai didžiuotis. Bet tam, kad jis toks taptų, būtinas kitoks požiūris ir į Visuomeninį transliuotoją, ir į jo atliekamą misiją.
“Miesto legendos”
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Kolektyvinės atminties užribiai
Gruodis 19, 2011
Ilgą laiką buvusi padėta į psichologijos ir asmenybės studijų „stalčiuką“, atmintis vis labiau įsitvirtina kaip socialinių mokslų objektas. Kodėl atsimenama kolektyviai ir kas suinteresuotas tam tikru būdu prisiminti praeitį? Kas ir kaip prisimena, ką pamiršta, o kieno atmintis laikoma „klaidinga“?
Užduodant šiuos klausimus, neabejotinos istorijos tiesos ir tokios sąvokos kaip „tradicija“ ar „tęstinumas“ gali išklibti. Atminties studijos parodo, kaip kolektyvinę prasmę, kurios neįprasta kvestionuoti, sukuria įvairūs objektai, ritualai ir švietimas.
Švietimas yra vienas galingiausių tam tikro tipo atminties naratyvo (pasakojimo) perdavimo ir įtvirtinimo kanalų. Taip yra dėl kelių priežasčių: pirma, jis prasideda nuo jauno amžiaus, antra, jis susieja įvairiausių mokslinių įrodymų ir vertybinio ugdymo mokymą. Viena vertus, deklaruojami objektyvių žinių siekiai.
Antra vertus, visuotinai sutarta, kad švietimo paskirtis – paruošti individus gyvenimui tam tikroje visuomenėje ar, kaip pastebėtų Pierre’as Bourdieu, gyvenimui viduriniojoje klasėje. Švietimo sistema paima kalbėjimo būdus, skonius ir pomėgius, būdingus viduriniajai klasei, ir juos universalizuoja, pristatydama kaip neginčijamus išsilavinimo, estetinio skonio ir objektyvaus žinojimo standartus.
Tapatybės ribos švietime
Viena iš švietimo funkcijų – įtvirtinti „civilizuoto“ pokalbio standartus, tarkime, kad ir istorijos išmanymas mokyklos nubrėžtose ribose. Išmokdami tam tikrus faktus ir pasakojimus, teigiame savo klasinę ir politinę tapatybę, nustatome ribas, kas įeina į „mūsų“ istoriją. Visuomenė pasirūpina sugėdinti ar tam tikru būdu suklasifikuoti („blondinė“, „gezas“, „senis/ė“) tuos, kas, pavyzdžiui, su nuoširdžia nuostaba viešumoje paklaustų: „O kas tas Homeras?“, arba prisipažintų: „Niekada negirdėjau apie Saulės mūšį“.
Užtat jei nežinote, kas yra Sonni Ali, nieko baisaus – klausimas, ar apie jį žinote, Europos visuomenėse greičiausiai nebus nė suformuluotas (ta proga „pagooglinėkite“).
Oficiali istorinių įvykių interpretacija užtvirtina jų svarbą ir kartu brėžia politinės bendruomenės ribas, nes dažnai yra daug būdų interpretuoti tą patį faktą. Taigi būti lietuviu, be kita ko, reiškia žinoti Žalgirio mūšio datą (priešingai nei, pavyzdžiui, būnant vokiečiu, kurių švietimo sistema šios datos nesureikšmina) ir Žalgirio mūšio naratyvą: tai svarbus istorinis mūšis, istorinė Lietuvos pergalė, kuria būtina didžiuotis.
Žinojimas apie šį mūšį ir teigiamas LDK ir sąjungininkų pergalės jame vertinimas brėžia politinės bendruomenės ribas ir veikia mobilizuojančiai. Stotelės, sporto komandos, kasdienio vartojimo produktai nebūtų vadinami „Žalgirio“ vardu, jei nebūtų to bendro kodo, „civilizuoto“ pokalbio standarto.
Pasakyk, ką atsimeni, – pasakysiu, kas tu
Taip istorijos mokymas dalyvauja kituose kolektyvinės atminties procesuose, kuriuos tyrinėjo atminties studijų klasikai, tokie kaip Maurice’as Halbwachsas, Pierre’as Nora ir Paulas Connertonas. Atminties tyrėjai atkreipė dėmesį į tai, kad dominuojantį atminties naratyvą tam tikrame politiniame vienete ar bendruomenėje palaiko ritualai, įvairūs ženklai viešojoje erdvėje (paminklai, pavadinimai ir pan.), muziejai ir kitos specializuotos institucijos.
Tęsiant Žalgirio mūšio pavyzdį, mokymasis apie jį mokykloje leidžia suprasti, kodėl, pavyzdžiui, pagrindinėje Kauno gatvėje stovi metalinis rūstus karžygys, po kurio kojomis – keturi nusikamavę vyrai. Visa tai savaime aišku ir nereikalauja susimąstyti, jei tik mokėtės mokykloje.
Lygiai taip pat švietimu brėžiamos europietiškos tapatybės ribos, kurios reguliuoja turistų srautus, nurodydamos, kurie objektai yra svarbūs ir lankytini. Antikos muziejai, modernizmo dailė ar krikščionybės istorijoje svarbūs statiniai klasifikuojami kaip tas bendras europietiškas pagrindas, kurio galima ieškoti kiekvienoje šalyje. Bent bazinis Europos istorijos išmanymas leidžia žinoti arba numanyti, kokio laikotarpio karaliai ir karvedžiai vaizduojami paminkluose.
Standartinis europietiškas istorijos naratyvas sukurtas imperijų ir iš jų išsirutuliojusių politinių vienetų istorijos pagrindais. Paprastai pradedama nuo senovės Egipto, kurio istorija esą nutrūksta, kai jis „prarandamas“ iš Antikos imperijų orbitos (graikų – romėnų). Europietiškos tapatybės pagrindais laikomi graikų miestai ir romėnų imperija, kurios užgrobtos teritorijos aktualios tiek, kiek priklausė šiam politiniam vienetui. Apie buvusias Bizantijos teritorijas nebesimokome nuo to laiko, kai jos atitenka Osmanų imperijai – istoriniam „Kitam“.
Šis struktūruotas istorinis pasakojimas vaizduoja, tarsi visa ši Vidurio Rytų ir Viduržemio jūros baseino senovės istorija sklandžiai sutekėtų į Europą, o jos natūralus tęsinys – vokiečių, prancūzų tautų istorijos, o ne, tarkime, egiptiečių, sirų ar gruzinų. Toks „civilizacijos“ istorijos įsivaizdavimas pagrindžia, kodėl Vakarų Europos muziejuose su pasididžiavimu eksponuojamos iš Egipto pavogtos senienos.
Atitinkamai Lietuvos istorijoje aktualiais laikomi dabartinės Baltarusijos teritorijoje nutikę įvykiai, bet mokykloje nesimokome, ką „veikė“ Baltarusija tuo metu, kai „susitraukusi“ Lietuva XX a. pradžioje kovojo dėl nepriklausomybės.
Ar „sukonstruota“ reiškia „sumeluota“?
Atminties studijos, kaip ir panašūs mokslai, kuriuose populiari konstruktyvistinė prieiga, dažnai susiduria su kritika, jog taip pat kuria tam tikrą pasakojimą, nors ir nepriimtiną daliai visuomenės. Taip jie gali tapti tuo, ką neretai kritikuoja, - išsilavinusios viduriniosios klasės kalbėjimo ir kodų dalijimosi būdu.
Tačiau kritika taip pat pražiūri, jog atminties studijos nesiekia įrodyti, kad tam tikra atmintis yra dirbtinė ar ja būtinai manipuliuojama. Tiesiog atkreipiamas dėmesys, kad tam tikros interpretacijos ir atminties naratyvai yra daugiau ar mažiau sąmoningai palaikomi nuolatiniu darbu, o ne plaukia iš prigimties ar gimsta spontaniškai.
Daiva Repečkaitė
Rodyk draugams
» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Gintautas Mažeikis. Vartojimo industrijų pavergtos Kalėdos
Gruodis 17, 2011
Kai apsilankau Lietuvos akropoliuose, visokio vardo tariamuose-miestuose ir x-ose, pasijuntu terorizuojamas, žeminamas lėkštos ir per garsiai skambančios muzikos, pigių kičinių ir pirkimus skatinančių vaizdų, žvilgsnį terorizuojančių eglučių ir butaforinių senių šalčių, elnių, avių, falsifikuotos meilės, draugystės jausmo, parduotų šypsenų ir išreikalauto tariamo artumo. Matau pervargusias ir jau mažai ką begirdinčias kasininkes, paklaikusias masinio pirkėjo akis, niekam nereikalingų pigių prekių krūvas ir visas šis siaubas yra vadinamas Kalėdomis (nevadinu šventosiomis, to jau būtų šiai vartojimo isterijai per daug!).
Šiandienos mases gamina ne kariuomenė, kaip tai buvo vėlyvaisiais viduramžiais ar sovietmečiu, ne žemių grobimas, kaip tai vyko XVIII amžiuje Vakarų Europoje, ne fabrikai, kaip tai atsitiko XIX amžiuje, ne ideologiniai paradai, kaip tai vyko nacistinėje Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje ir šiuolaikinėje Šiaurės Korėjoje. Šiandienos masių žmogų, kaip specifinį vartojimo ir gamybinių santykių subjektą, daugina spauda, televizija ir didieji prekybos centrai. Tai, kad spauda pradeda reguliuoti masių dauginimą ir jų elgesį aptiko XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje didieji medijų kritikai E. Bernays, W. Lippmannas, W. Benjaminas ir kiti. Jau tada buvo apčiuoptas ryškus žiniasklaidos, didžiųjų švenčių, taip pat ir Kalėdų, ryšys skatinant masių vartojimą jas veikiant didžiosioms industrijoms. Pasirodė, kad Kalėdos medijoms gali būti tiek pat reikšmingos kaip ir rinkimai: panašus reklamos ir manipuliacijos mastas, užsakymai, tik Kalėdos būna dažniau.
Vis dėlto tikrasis vartojimo industrijų ir medijų bendradarbiavimas prasidėjo paplitus televizijai ir didiesiems prekybos centrams bei esmingai pakitus didžiajai pramonei, pirmiausiai dėl techninės, technologinės, skaitmeninės revoliucijos. Nuo septinto praeito amžiaus dešimtmečio mases vis daugiau veikė, kreipė, jų individą-subjektą formavo, gamybinius santykius vartojimo santykiais keitė su medijomis giliai susiję prekybos centrai. Būtent jie kūrė šiuolaikinį tuštybes perkantį, dovanojantį ir beveik tokia pat tuštuma virtusį žmogų. Skirtingai nuo baudžiauninko, kuris eidamas lažą graudžiai apverkdavo savo dalią, bet retai kada drįsdavo prieš ją pakelti ranką, šiuolaikinis prekybos centrų ir žiniasklaidos baudžiauninkas yra prievartaujamas jaustis laimingu. XIX amžiaus kapitalistai tiesiogiai nusavindavo jo pagamintą pridėtinę vertę ir tada darbininkas ir net smulkusis buržua siekė sukilti prieš sistemą, valstybę, o šiandieninis tuštybių vartotojas yra pasirengęs sukilti, jei tik kas jam mažins galimybę tarnauti naujam viso uždarbio nusavintojui: didžiosioms vartojimo industrijoms, jų tinklams, jų į vieną visumą suaugusio kapitalo turėtojams. Baudžiauninkas tampa kvazi-revoliucionieriumi reikalaudamas teisės apginti savo vergystę.
Pradžiai, norint sukurti Kalėdų vartotojo subjektą, Kalėdų vardu eksploatuojamą vartotoją, reikia jam nuolatos, kas diena, priminti didžiosios šventės artėjimą, įtikinėti ir apklausti ar jis jau nupirko dovanas savo artimiesiems ir skatinti dar daugiau nupirkti šių dovanų. Muzikinis Kalėdinės muzikos, garsinis teroras neleidžia praeiti nei vienam ne išgirdus, ne įsibrovus į pasąmonės gelmes įsakymo pirkti ir vartoti. Tik neseniai kai kurių prekybos centrų profesinės sąjungos radėjo kovoti už teisę jų darbuotojams nesiklausyti nuolatinės, pasikartojančios, garsu alinančios ir tuo žmogaus orumą žeminančios Kalėdinės muzikos, tačiau dar nekalba apie vaizdinį spaudimą ir apie pačią pirkimo ir šventimo prievartą. Garsinė ir vaizdinė manipuliacija vyksta apeliuojant į tai, kas žmogui yra artimiausia, šilčiausia: į vaikus, artimuosius, bendradarbius, į meilė, draugystę. Meilės artimajam vardu reikalaujama: pirk, vartok, pirk…
Jei paprastomis dienomis šis vartotojiškas diskursas, paverčiantis mus ištikimais jo subjektais, vengia pasirodyti atvira agresija, Kalėdų metu, ištisą mėnesį, šis be jokių ceremonijų ar apsimetinėjimo įsakinėjimas ir apklausa tęsiasi: kad nei vienas, net pats kurčiausias ar akliausias, pats tamsiausias ir nenuovokiausias – visi būtų apklausti ir viešai įvertinti, ar net save patys įvertintų ar jie yra pakankamai nuoširdūs, geri, ar jau išleido visa ką turi? Ar jau visa pavertė šiukšlėmis? Juk kas viso to klaikaus engimo pabaigoje yra – nematomas pelnas ir šiukšlynas. Aš iš tuštybių žmogaus, savo gyvenimą aukojančio blizgančioms „kultūrinėms“ pakuotėms gali kas nors kita kilti jei ne šiukšlynas, sąvartynas?
Tokius vartojimo santykius galima laikyti paslėpta eksploatacija. Juk viso šito vartojimo tikslas yra anaiptol ne artimieji, o didžiųjų korporacijų pelnas ir tuštybės reprodukcija. Pirkdami mes dirbame: eikvojame savo daugybę laiko milžiniškose eilėse žmonių, įsigydami visokiausius niekus ir nuolat įtikinėjami, kad mūsų tėveliams ir vaikučiams, broliukams ir sesutėms labiausiai reikia šitų kiniškų šuniukų, lėlių, tualetinio vandens, kojinių, kremų .. sūrio, vyno, saldainių … ir ne vienai užstalei, ir ne vienai dienai. Perprodukcijos visuomenė laikosi tik tokių didžiųjų išpardavimų dėka, o Kalėdos yra jų apogėjus, ne tik nieko bendra su krikščionybe neturintis laikas, bet ir Bažnyčios dažnai palaikomas. Tačiau hierarchai nepastebi, kad ta dešimta pelno dalis, kurią anksčiau tikintieji atnešdavo kunigui, šiandien su kaupu sunešama į Akropolį, nematomam industriniam Belzabubui.
Kai kurie žmonės, kurie nėra krikščionys gali kiek lengviau išvengti šios mases disciplinuojančios, indoktrinuojančios, manipuliuojančios prievartos: tačiau tokiu atveju daugelis jų atsiduria diskriminuojamųjų tarpe, pabrėžiant, kad tai ne jų šventė: ne žydų, ne musulmonų, ne konfucionistų, ne šintoistų … Gal tokius šarvus susikuria baltų tikėjimo bendruomenės, kurios gana akylai (tikiuosi) vengia gruodžio mėnesį lankytis prekybos centruose, retai įsijungia bendruosius televizijos kanalus ir nesilanko Kalėdų industrinio viruso pažeistose internetinių pardavimų svetainėse, o organizuoja, pavyzdžiui, savą blukio vilkimą Saulės keliu.
Nenoriu ir negaliu sveikinti Jūsų dalyvaujant šiame savanorių laže, tačiau linkiu Jums prabusti nuo šios tariamai džiaugsmingos tuštybės. Gal tada pirmą kartą turėsite Šv. Kalėdas.
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Saulius Rimkus: Tikiu armani Jėzumi mūsų visų ganytoju ir swarovski Mergele Marija…
Rugpjūtis 27, 2011
Dar nepradėjęs rašyti pirmųjų šio teksto raidžių ausyse girdžiu šaižų vaikystėje girdėtą šauksmą „nežaisk, čia mūsų smėlio dėžė!” Tarsi šaukiančiųjų choras turėtų visas išimtines teises reikšti svarią ir nepaneigiamą nuomonę visais tikėjimo klausimais, ar net ne tikėjimo, o tarkim apie religinių apeigų, bendravimo su Viešpačiu Dievu būdą, kuris savo blizgesiu ir pompastika akivaizdžiai prieštarauja Jėzaus Kristaus mokymui ir kelia asociacijas, labiau susijusias su aukso veršio garbinimu ir galios bei turto demonstravimu, nei su mažutėlių karalyste.
Gal palaikysite mane aklu ar neprigirdinčiu, tačiau Kristaus žodžiuose nerandu paliepimo „gausiai imkit pinigus iš ligonių ir mirusiųjų, senų žmonių, būsimų tėvų bei sutuoktinių”. Netgi niekur neaptikau informacijos, kad pats Jonas Krikštytojas būtų rinkęs rinkliavas už nardinimą į vandenį, o paskui leidęs suaukotas lėšas visiems įmanomiems kūno ir proto malonumams tenkinti, kaip tai daro dabartiniai jo „autorinių teisių” perėmėjai.
Pastoviai sklandančios kalbos apie Lietuvos katalikų bažnyčios vyresniųjų nuolatines poilsines keliones į egzotiškas šalis, meilužių ir meilužių (vyr. g.) išlaikymą, privačius vandens katerius, liuks klasės automobilius, gali papiktinti ne vieną geraširdiškai atsisveikinusį su sunkiai uždirbtu litu, bažnytinės bendruomenės labui. Kalbama, kad vienoje Kauno bažnyčių nuo sakyklos nuolat sklinda raginimas: „Padarykite tylią auką”, kas į lietuvių kalbą išvertus reiškia - aukokite tik banknotus. O kur dar istorijos su gimtadienių šventimu ant Vilniaus Arkikatedros stogo, nuosavomis vilomis su dangų rėžiančiais bokštais ir vitražais, sugyventines ir vaikus gyvenančius po tuo pačiu stogu.
Asmeniškai teko kalbėtis su statybų įmonės direktoriumi, iš kurio bendrovės, jo teigimu, vienas žymaus, nuolat iš televizijos ekranų neišlendantis bažnyčios autoritetas pareikalavo dešimties procentų taip vadinamo „otkato” už vykdomus šventovės renovavimo darbus ir dar buitinės technikos už sumą, kurios net liežuvis neapsiverčia minėti. Galbūt mano pašnekovas sakė netiesą, tik kam solidžiam, sėkmingam verslininkui tokius dalykus iš piršto laužti?
Visa, ką matau prieš akis, tai didelį korporacinį konglomeratą, kuris savo veiklos modeliu ir metodais įvairiais istoriniais periodais nieko nesiskyrė nuo buvusių prieš Kristų religinių žinių valdomų kultų, ar dabartinių New Age sektų turinčių aiškią hierarchiją, paklusnumą ir gėrybėse skendintį lyderį.
Visai neseniai per nacionalinę televiziją žiūrėjau tiesioginę jaunimo mišių iš Madrido transliaciją, skirtą popiežiaus vizitui Ispanijoje įamžinti. Įspūdis sunkus. Auksu nuo galvos iki kojų apsirėdęs Benediktas XVI kalba jį stebinčiai milijoninei auditorijai, tačiau toje kalboje, atmetus aptakius, išdailintus žodžius, nėra nieko išskyrus bažnyčios kaip dieviškos institucijos išaukštinimą, ir raginimą vartoti jos paslaugas: „Leiskite jums taip pat priminti, kad tikėjimu sekti Kristų, reiškia eiti su Juo bendrystėje su Bažnyčia. Neįmanoma sekti Kristaus vieniems. Kas pasiduoda pagundai eiti „savais keliais” arba tikėjimą išgyventi vadovaudamasis šiandien visuomenėje vyraujančia individualistine mąstysena, tam gresia rizika niekados nesusitikti su Jėzumi Kristumi arba nusekti paskui netikrą jo atvaizdą.”
Kas tai jei ne Kristaus savinimasis? Tarsi visos dangun patekimo licencinės teisės priklausytų RKB. Taip tikėjimo skleidimas mikliais rankų judesiais keičiamas prekyba sakramentais, teigiant, kad kokybišką, dangaus standartus atitinkančią prekę rasi tik pas mus. Juk jei individualus sąlytis su Kristaus mokymu pasiekiamas vienuoliams atsiskyrėliams, kodėl jis negali būti pasiekiamas ir individualiems pasauliečiams? Nes kai meldiesi kartu Dievas geriau girdi? Rimtai?! Keista bet pamoksle nieko neišgirdau apie žmogaus santykį su žmogumi, nieko apie susitaikymą, atleidimą, nieko ką turėtų kalbėti tikras krikščionis.
Suprantu, kad po šio teksto publikacijos gali kilti daugybė pasipiktinimo, kaltinimų, išvedžiojimų, neigimo. Tačiau norėčiau suformuluoti pretenziją bažnyčiai elementariu klausimu į kurį ir jūs galite pabandyti atsakyti: ar jums patinka kai kažkas kraunasi turtus kitų žmonių nuoširdaus tikėjimo šventais dalykais sąskaita?
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą