A.Mamontovas: „Skaudžiausia — Lietuvos tamsumas“
Spalis 6, 2008
Andrius Mamontovas vienas tų žmonių, kuris savo populiarumu naudojasi ne siekdamas parduoti kuo daugiau albumų, o stengdamasis priversti žmones susimąstyti. Su juo kalbamės apie patriotiškumą, šių dienų visuomenės problemas, žiniasklaidos atsakomybę ir populiarumą, kaip dovaną būti išgirstam.
Ar nesunku daugiau negu pusę savo gyvenimo būti žinomam, visuomet stebimam?
Esu gavęs didelę gyvenimišką dovaną būti išgirstam. Populiarumas — tai dovana, tribūna, galimybė būti išgirstam. Nesistengiu tuo populiarumu naudotis asmeninėms problemoms spręsti, egoizmui patenkinti. Tai galimybė kalbėti apie dalykus, kurie yra svarbūs, apie tai, kas liečia daugelį žmonių, ne tik tave vieną.
Manau, kad atėjo laikas, kai žmonėms reikia užimti ir išreikšti kokią nors poziciją. Prieš dvidešimt metų kovojome už nepriklausomybę, o dabar atėjo laikas patvirtinti, kad esame jos verti.
Pasitaiko, kad jus pavadina „tyliuoju revoliucionieriumi“.
Toks paaugliškas protestas visada man buvo būdingas ir niekada neišnyko. Aišku, roko muzika yra šiek tiek rėkianti ir drąsiai kalbanti išraiškos forma.
Visų pirma revoliucija turi įvykti kiekvieno žmogaus viduje, individualiai. Gyvename tokioje visuomenėje, kur viskas sudėliota į lentynėles, supakuota, sukramtyta, standartizuota. Ta globalizacija privertė visus turėti vienodą nuomonę. Žmogus paverčiamas lengvai manipuliuojamu vartotoju. Niekas nebesitaiko prie individualių žmogaus savybių. Pavyzdžiui, greitojo maisto restoranai: pripratini žmogų valgyti tą patį mėsainį, masiškai gamini tą sumuštinį, tavo sąnaudos mažėja, gauni didesnį pelną. Tai pasaulinė problema, žmonės jau patys nori įvairumo, asmeninio kontakto, individualaus dėmesio.
Visos mano kūrybinės veiklos esmė – noras kelti klausimus, kuriuos kiekvienas žmogus pats sau užduotų ir bandytų rasti į juos atsakymus. Yra žmonių, kurie priima viską, kas iš aplinkos jiems yra duodama, net nesusimąstydami, ar tai teisinga, ar ne, ar tai atitinka vidines nuostatas, vertybių sistemą. Norisi, kad žmogus pamąstytų apie savo padėtį, kas jam tinka, o kas ne, apie ką svajoja, ką norėtų pasirinkti. Globalizacija šiuos klausimus stengiasi „užmuilinti“ savyje, kad niekas nebandytų jų kelti.
Kalbant apie Lietuvą, visuomenę, kas skaudžiausia?
Skaudžiausia – tamsumas. Manau, kad visos mūsų problemos prasideda nuo švietimo ir kultūros. O tai šiandien – didelės spragos. Kiek daug neraštingų ir kultūriškai neišsilavinusių šeimų gyvena kaimuose. Provincijoje dažniausias pažinimo šaltinis yra tie du arba trys lietuviški komerciniai televizijos kanalai. O tai, ką jie transliuoja, yra žemiau vidutinio išsilavinimo lygio, nes mąstoma tik apie reitingus. Taip norėtųsi tiems žmonėms pasakyti, kad yra dar ir kitoks pasaulis, neapsiribojantis tik ta menkai pateikiama informacija.
Kuo daugiau žmogus žino, tuo didesnę pasirinkimo laisvę turi. Kai jam paliekamas vienintelis pasirinkimas, jis nebetenka prigimtinės teisės – laisvės. Visuomenėje daug neraštingumo — tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Nesuvokimo, nežinojimo, nenorėjimo žinoti. Tik viskas ne taip greitai pakeičiama, tam reikia ilgų metų, daug darbo. Kaip bandymas rugsėjo pirmąją neleisti prekiauti alkoholiu. Tokiais būdais neišspręsime jau per tiek okupacijos metų įsigalėjusios alkoholizmo problemos. Negalvojama apie ilgalaikį problemos sprendimą, norima visko čia ir dabar. O greitas rezultatas – trumpa sėkmė. Norint veiksmingų pokyčių, reikia nusiteikti sunkiam ir nevienadieniam darbui.
Tokius pokyčius galėtų vykdyti realią galią turintys asmenys ar eiliniai piliečiai?
Tuo turėtų rūpintis patys žmonės, bet kol kas jais tik manipuliuojama. Tai – švietimo ir kultūros spragų pasekmės. Politikams yra labai paranku žmones laikyti tamsoje – lengviau pudrinti smegenis. Juk ar gali teisingai pasirinkti žmogus, kuris vienintelį suvokimą apie pasaulį gauna iš tų kelių mažareikšmių televizijos laidų ir raudonomis antraštėmis mirgančių laikraščių?
O ką gali galingos žiniasklaidos, verslo industrijos?
Išvažiavus kelioms savaitėms į užsienį, grįžęs atsiverčiu spaudą ir matau, kad nieko nepraleidau, kad nieko neįvyko, niekas nepasikeitė. Žiniasklaidos atsakomybė šioje vietoje labai didelė, nes kol kas esame maitinami tokiomis pritemptomis žiniomis. Yra labai daug leidinių, kurie tik nori būti perkami, pastebėti, turėti savo vietą rinkoje, tad stengiasi kasdien pateikti sensaciją, vienadienės reikšmės įvykį. Ir mes naikinamės tokiomis žiniomis, kurios ne visada yra tikslios.
Kaip ir su verslu. Geriau spręsti apie verslo iniciatyvas ne pagal verslininkų kalbas, bet pagal veiksmus ir rezultatus. Manau, kad jeigu politikas, verslininkas, galiausiai paprastas žmogus nuoširdžiai atlieka gerą darbą, tai bus įvertintas ir pastebėtas. Norisi, kad žmonės visus tuos politikus ir verslininkus vertintų patys prisiminę realius darbus, užuot pasikliovę kalbomis ir pažadais. Na, pavyzdžiui, politikas, kuris pusantrų metų Maskvoje sėdėjo slėpdamasis nuo Lietuvos teisėsaugos, o grįžęs bandė piešti nukentėjusiojo paveikslą. Labai liūdna, kad taip yra žaidžiama žmonių jausmais.
O kuo jūs labiau tikite — paprastais piliečiais ar valdžioje esančiais asmenimis?
Aš taip žmonių neskirstyčiau — į paprastus arba galingus. Yra geros valios žmonių ir egoistiškų savanaudžių.
Jau nuo pat karjeros pradžios buvote ne tik muzikantas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas. Papasakokite apie 1990 m. prie Spaudos rūmų surengtą koncertą.
Tai labai keistas įvykis. Buvo balandžio vidurys, praėję tik keli mėnesiai, kai atsirado nepriklausoma radijos stotis „M-1”. Nuo šešių vakaro iki vidurnakčio grodavo muziką, kuria su draugais slaptai dalydavomės.
Vieną vakarą susitikome su Nėriumi Pečiūra, klausėme „M-1”, kalbėjomės apie roko muziką. Per eterį pranešė, kad naktį tarybinės armijos dalinys planuoja užimti Spaudos rūmus. Ten tuomet buvo įsikūrusios visų laikraščių redakcijos, spaustuvė, na, viskas, kas susiję su žiniasklaida. Iškart paskambinau į radijo stotį, pakviečiau, amžinąjį atilsį, Hubertą Grušnį, prisistačiau ir pasiūliau idėją, kaip būtų galima apsaugoti Spaudos rūmus – tiesiog surinkti kuo daugiau žmonių. Tai galima padaryti tik vienu būdu – surengti koncertą. Tiek Hubertas, tiek aš paskambinome keliems žmonėms, taip pat Giedriui Klimkevičiui, kuris tuo metu jau turėjo patirtį organizuojant tokius festivalius, ir per dvi valandas prie Spaudos rūmų atsirado scena, apšvietimas, įgarsinimas, suvažiavo visos populiariausios grupės iš visos Lietuvos. Po dviejų valandų į A.Sacharovo aikštę, dabartinę automobilių stovėjimo aikštelę, susirinko apie dvidešimt tūkstančių žmonių. Grojo visos tuo metu populiariausios grupės — „Foje“,„Rondo“, „Sekmadienis“ ir kitos.
Koncertas prasidėjo dvyliktą nakties ir truko iki septynių ryto. Po vidurnakčio atvažiavo penki arba šeši kariniai automobiliai, pilni kareivių, sustojo, pamatė minią žmonių ir nuvažiavo. Nes jei būtų bandę okupuoti, patys būtų sulaukę bėdos – mūsų buvo per daug, kad galėtų susidoroti. Tai buvo neįtikėtina pergalė.
Tai buvo pavyzdys, ką gali žmonės padaryti dėl laisvės. Kartais užmirštame, kokia kaina viso to, ką turime dabar. Kokia buvo vienybė, noras išsivaduoti, kaip jie visi tikėjosi ko nors naujo, geresnio gyvenimo. Jeigu žmonės prisimintų praeitį, daugelis nustotų balsuoti už abejotinus politikus.
Esu laimingas, kad mačiau visą tą periodą. Mano kartos žmonių gyvenimas yra keistas — gimiau Tarybų Sąjungoje, gyvenau nepriklausomoje Lietuvoje, dabar esu Europos Sąjungos pilietis. Niekur neišsikėliau iš savo Antakalnio rajono, bet pasikeitė trys santvarkos.
Šie istoriniai dalykai turi būti primenami žmonėms, primenama kaina to, ką turime dabar. Už tai, kad jaunuolis dabar laisvai gali savaitgaliui nuvykti į Paryžių, suvalgyti ledų ir grįžti atgal, kažkas paaukojo gyvybę prie Televizijos bokšto.
O kaip vertintumėte tai, kas šiuo metu vyksta Gruzijoje?
Prisiminus tai, kas prieš dvidešimt metų vyko Lietuvoje ir koks svarbus mums buvo bet kuris kitų valstybių palaikymas, tiesiog supranti, jog svarbu leisti žmonėms žinoti, kad jie nėra vieni. Kas čia vyksta, iš tikrųjų niekas negali pasakyti, nes tai iš dalies yra politiniai žaidimai. Na, vėl pasižiūrėjus atgal į istoriją visada didelės valstybės bandydavo suvalgyti mažesnes. Mes taip pat esame panašaus dydžio valstybė kaip ir Gruzija… Juos puikiai suprantame, nes ir patys buvome atsidūrę panašioje situacijoje. Kalba eina apie paprastus žmones, kurie tapo svetimų ambicijų aukomis.
Ar esate Lietuvos patriotas?
Taip.
O ką jums reiškia patriotiškumas?
Tai meilė žemei, kurioje gyveni. Ir noras, kad ji būtų gražesnė, stengimasis kovoti už geresnį gyvenimą. Patriotiškumas — ne nacionalizmas, ne žmonių vertinimas pagal jų tautybę. Meilė gimtinei. Šie žodžiai skamba vis dar gana banaliai, bet taip yra.
O ta meilė šaliai — tik žodžiai?
Tai ir darbai, be jokios abejonės. Neužtenka tik kalbėti, kaip tu myli gyvenimą. Patriotas ne tas, kuris šneka, ką šaliai duos, bet ką realiai dėl jos daro.
Kas jums yra Vilnius?
Vilnius man – stebuklų miestas. Aš čia jaučiuosi kaip namie, kiekviena gatvė, kiekvienas skersgatvis savas. Labai daug keliauju, bet grįžęs pasijuntu savoje erdvėje, jaučiuosi saugus.
Ar iš meilės Vilniui gimė idėja rengti Gatvės muzikos dieną?
Taip, iš meilės savo mylimam miestui. Labai noriu, kad mes, šio miesto gyventojai, patys padovanotume šventę sau. Neįtikėtina – miestas toks draugiškas, šiltas, mielas. Ir tai tikroji Vilniaus dvasia. Vilniečiai truputį arogantiški, snobiški, bet kartu menus suprantantys žmones, save išreiškiantys per kūrybą. Gatvės muzikos diena — kiekvieno saviraiškos galimybė. Noriu, kad tai virstų tradicija. Kol kas puikiai sekasi.
Vienuolikti metai su Hamletu. Kuo artimas šis vaidmuo?
„Hamletas“ — garsiausias Eimunto Nekrošiaus spektaklis. Jis vienas tų teatro režisierių, kuris labiau vertinamas užsienyje negu savoje šalyje. Sankt Peterburge net rengiamos E.Nekrošiaus teatro dienos.
O šis spektaklis – kaip šveicariško laikrodžio mechanizmas. Taip sustyguotas, taip tiksliai surežisuotas, taip pastatytas, kad jei ir kas nors iš aktorių būna blogos nuotaikos, žiūrovas vis tiek gauna milžinišką energijos užtaisą. Ir man kaskart lipant į sceną – kaip pirmą kartą, vis kiti išgyvenimai, kiekvieną kartą kitoks Hamletas.
Spektaklis tapo labai populiarus, keliaujame ir vaidiname jau vienuolika metų. Tai nėra produktas, šio projekto siekis ne vien pelnas. Įdėta daug darbo, daug laiko, daug meilės.
Kodėl toks menas svarbesnis ne lietuviams, o užsieniečiams?
Oskaras Koršunovas pastatė spektaklį Prancūzijoje, viename žymiausių pasaulio teatrų. Jį patį ten pakvietė. Savoje šalyje pranašas nebūsi… Kai verdi sriuboje, pats nežinai, kas ten per sriuba. Ir tik išlipęs pamatai, kas ten plaukioja. Iš tokių pavyzdžių išaiškėja vertybės, ko žmonėms reikia ir kas yra vertinama.
Menas jums labiau saviraiška ar mėginimas nusiųsti kokią nors žinią žmonėms?
Aš nenorėčiau atskirti šių dviejų dalykų. Turi kokią nors mintį, kuri yra tiesiog didesnė už patį tave. Pajunti, kad nori apie tai kalbėti, pabandyti gauti atsakymą. Menas – ir saviraiška, ir būdas kalbėti žmonėms.
Laura Kupriščenkaitė
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene
Rašyti komentarą
Norėdami rašyti komentarą privalote prisijungti