Antony and The Johnsons – keistas langas į nuoširdumą

Liepa 26, 2009

Pradžioje buvo Antonio balsas. Ir jis man nepatiko dėl savotiško virpėjimo. Teko girdėti, kad daugumai žmonių šis balsas yra tarsi suklupimo akmuo - pradžioje nustebinantis keistumu ir unikalumu, tačiau nepatinkantis. Vėliau abejingų nelieka: yra du keliai - laimingi tie, kurie patiria stebuklą ir pamėgsta kelias oktavas apimantį, nepaprastai jausmingą Antonio balsą - jų yra eliksyro širdžiai šaltinis. Kitų sutrikimas bei neapsisprendimas virsta antipatija. Ir ne būtinai dėl balso, ne vien dėl muzikos… Išties, prieš susipažįstant su jais, puiku apsišarvuoti nuostata, ateinančia iš Kristaus žodžių „Neteiskite ir nebūsite teisiami, nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti”…

But here in the city
That never sleeps
I can fall
Through one’s fingers

(„Twilight“)

1971 metais Anglijoje, Vakarų Sasekso grafystės Čičesterio miestelyje, fotografės ir inžinieriaus šeimoje gimė antrasis vaikas - Antony Paul Hegarty. Iki dešimties metų jis mokėsi miestelio katalikiškoje mokykloje. Vėliau šeima išvyko į Kaliforniją, kur Antony iš pradžių lankė katalikišką mokyklą, vėliau - Menų mokyklą, dainavo jos chore ir mokėsi vaidybos. Antony sako, kad jam pasisekė - tai buvo vienintelė mokykla, kurioje jis galėjo būti toks, koks yra, ir niekas iš jo nesityčiojo. Jau vaikystėje Antony labai norėjo būti mergaitė ir, kaip dauguma pasimetusių savo seksualume vaikų, buvo uždaras katinas, kuris vaikšto vienas. Galbūt jis dabar eitų kitu keliu, jei vieną dieną nebūtų pamatęs androgeniškojo Boy George‘o klipo ir pagalvojęs, „Štai ką reikia daryti, jei esi toks - tapti dainininku”, ir subūrė death roko grupę. Tačiau Antony dar turėjo aistrą teatrui. Pamatęs dokumentinį filmą apie Niujorko pogrindžio sceną „Mondo New York”, devyniolikmetis Antony išvyko į svajonių miestą įgyti eksperimentinio teatro aktoriaus ir režisieriaus specialybės Niujorko universitete. Čia jis subūrė kelių aktorių trupę „The Blacklips”. Antony režisuodavo mažus, siurrealistinius kabareto spektaklius ir pats juose vaidindavo. Šiuose pasirodymuose Antony turėjo galimybę pristatyti savo sukurtas dainas - to jis troško visą gyvenimą.

1995 metais „The Blacklips” pasivadino „The Johnsons”.Šiuo pavadinimu Antony atidavė duoklę gatvės prostitutei, transeksualui Marshai P. Johnson, pravarde Šventoji Marsha, pagarsėjusiai gerais darbais ir įkūrusiai organizaciją, kovojusią už gėjų bei transeksualų teises. Už gautus pinigus, Marsha ir jos draugė išsinuomojo butą, kuriame įkūrė prieglaudą benamiam gėjų jaunimui, kad jie nesiverstų prostitucija siekdami pragyventi. Nors pakeitusios pavadinimą Antonio grupės pasirodymuose liko teatro elementų, muzika atliko pagrindinį vaidmenį. Jau tuomet šie pasirodymai, pasižymintys apnuoginančiu nuoširdumu, ypač sujaudindavo žiūrovus. Antony prisimena, kaip išeidavo į sceną antrą valandą nakties ir eksperimentuodamas stebėdavo, kiek truks, kol apgirtusios naktinio klubo publikos akys pritvinks ašarų. Pirmuoju tokių pasirodymų įkvėpimo šaltiniu Antony laiko Diamandą Galás, kuri niekad nepalieka žiūrovų abejingų, bet padaro juos aktyviais pasirodymo dalyviais - išgyvenančiais vyksmą savo viduje, ir šitaip prieinančius emocinių išgyvenimų ribas. Antony pasakoja: „kai nuėjau į vieną jos koncertų, jaučiausi, tarsi muzika raižytų mane peiliais. Pagalvojau, kad galbūt man išeitų padaryti kažką panašaus, tačiau kiek švelniau, siekiant sužadinti ne pyktį, bet sielvartą. Būdavo, kad kartais pats vos sulaikydavau ašaras. Man išties pavykdavo paveikti publiką. Kas dėl kūrybos, stengiuosi, kad ji atspindėtų mano vidinio gyvenimo realybę. Daug dainų gimė žiaurioje vienatvėje ir iš troškimo ją įveikti. Manau, kad savo kūrybą galėčiau pavadinti soul muzika, tiesa, ne pagal stilių, bet pagal esmę.” Po dvejų metų darbo prie įvairių teatro projektų, Niujorko menų fondas skyrė Antoniui paramą. Tuomet jis įrašė pirmąjį albumą „Antony and the Johnsons”, kurį 1998 metais išleido kultinės dark folk grupės „Current 93″ lyderio David Tibet leidybinė firma „Durtro”.

It’s the memory of your warmth
That keeps me alive
When I’m burning
And my world’s closing in

(„Blue Angel“)

Žmogus gyvas ne vien duona… Kai jis dega sunkumuose ir, rodos, sunkiai tempia dieną po dienos, jo gyvybę dažnai palaiko prisiminimai - kažkada pasakyto arba veiksmu išreikšto šilto žodžio ar žmogiško prisilietimo. Nuoširdžiais ir šiltais tekstais mane sužavėjo debiutinis grupės albumas, tačiau pirmiausia ledus pralaužė karštas Antonio vokalas - jaudinamas, atkaklus kvietimas aistrai ir gyvenimui. Šiame balse galima išgirsti daug mačiusio ir iškentusio vaiko aidą, o švelnumas ir pasidavimas sumišęs su jautriu, vyrišku išdidumu. Pagrindiniam instrumentui - vokalui pats Antony akompanuoja fortepijonu, išliejančiu plačią emocijų paletę, bei muzikantai, sudarantys kone kamerinį ansamblį - pora smuikų ir violončelė, kuria groja Julia Kent, viena iš dėmesio vertos cello rock grupės „Rasputina” įkūrėjų. Kiek tolėliau muzikinį foną piešia tylus bosas, džiaziniai mušamieji ir kur ne kur pabarstytos gitaros bei fleitos. Albumą pradeda masinanti „Twilight” - daina, pilna ilgesio ir vienatvės, prieblandos ir vilties laukimo - tai puiki įžanga į vieną gražiausių Antonio dainų - „Cripple and the Starfish” - tokią atvirą ir jautrią, kad norisi užsidengti akis. Tai daina apie smurtą tarp žmonių, kuriuos sieja artimi ryšiai - dažna Antonio dainų tema. „I’m very happy so please hit me, I’m very happy so please hurt me” - galbūt meilė ir skausmas išties labai artimi… Įspūdingoje dainoje „Hitler in My Heart” kamerinio kabareto žaismingumas, sumišęs su šaltumu ir cinizmu, atidengia kiekviename mūsų pasėtą blogio sėklą - „As I search for a piece of kindness I find Hitler in my heart”, bet prisikėlimas ir viltis nėra labai toli - „And I find Hitler in my heart, from the corpses flowers grow”. Viename gražiausių kūrinių albume - didingoje, širdgėlos pilnoje „The Atrocities” regime Dievą, nužengusį pažiūrėti žmonių gyvenimų. Jo akys užsidega, pamačiusios žvėriškumą ir piktus darbus. Kulminacijoje Dievo širdis apsipila krauju ir jis tik šnibžda „It’s the atrocities of History”. Antonio balsas pabaigoje dramatiškai kyla ir jis išlieja žmonijos lemtį - mūsų pikti darbai atsigręžia prieš mus pačius. Ar tik ne taip prasidėjo tvanas Nojaus laikais… Antony sako, kad upė, kurią jis turėjo mintyje kurdamas sekančią dainą „River of Sorrow” - tai Hudson‘o upė, tekanti pro Niujorką. Joje buvo rastas Marshos P. Johnson kūnas. Iki šiol neaiškios jos mirties aplinkybės - išlieka versija, kad ji buvo nužudyta. Šioje dainoje liūdesys ir baimė susipina su viltimi ir stebuklo laukimu - galbūt tai aliuzija į devintajame dešimtmetyje tarp Niujorko homoseksualų įsisiautėjusį AIDS, kai išgyventi buvo galima tik viltimi, kad maras praslinks pro šoną. Mirtis - tai juoda sielvarto upė, per kurią įmanoma praeiti tik kaip Kristui - Dievo malone, vandens paviršiumi. Tai giesmė, išgelbėjimo šauksmas, kurios pabaigoje - atsidavimas į Dievo rankas, besitęsiantis sekančioje, taip pat giesmę primenančioje „Rapture”. Tai švelni rauda apie artimųjų netektį, tačiau vėlgi viltis neprarandama - paėmimas reiškia ne pražūtį, bet Dievo šventųjų išgelbėjimą, tad ne veltui daina baigiasi žodžiais iš „Tėve mūsų”, pripažįstančiais karalystę, jėgą ir šlovę Jam. Albumą baigia „Divine” bei „Blue Angel” - rami, šilta kompozicija apie šešėliuose skęstantį gyvenimą, kurį uždega ir palaiko žmogaus šiluma. Išties darantis įspūdį minčių ir išraiškos gilumu, stebinantis kūrybiškumu, trykštantis aistra, bet klausytoją skandinantis melancholijoje, teatrališkas alternatyvinio art cabaret/ torch albumas.

Yearning for more than a blue day
I enter your new life for me
Burning for the true day
I welcome new life

(„Man Is the Baby“)

Naujo albumo laukti teko beveik šešerius metus. Per šį laikotarpį „Antony and the Johnsons” sugrojo nemažai koncertų, išleido dėmesio vertus singlus „I Fell in Love with a Dead Boy” (2001) ir „The Lake” (2004), Antony dalyvavo įvairiuose muzikiniuose projektuose, dainavo draugų „CocoRosie” ir Rufus Wainwright albumuose ir sukūrė epizodinius vaidmenis poroje filmų. Pagaliau - 2005-ieji ir antrasis „Antony and the Johnsons” albumas - „I Am a Bird Now”. Įspūdingas albume dalyvavusių asmenų sąrašas - Rufus Wainwright, Boy George, Lou Reed ir Devendra Banhart. Antonio žodžiais, „Darbas buvo nepaprastai sunkus, daug bandžiau ir daug klydau. Jau maniau, kad niekad neužbaigsiu ir nieko gero nesigaus. Tuomet, galbūt iš nevilties, atvėriau duris ir paprašiau draugų man padėti. Tai kolektyvinis balsas, kurio dėka albumas tapo ne atskirų dainų rinkiniu, o konceptualiu darbu”. „I Am a Bird Now” - atviriausia, nuoširdžiausia ir iki ašarų sujaudinanti išpažintis, atskleidžianti kasdienius iššūkius, su kuriais susiduria asmenybė, sutrikusi dėl savo kitoniškumo (nesvarbu kokio) pasaulyje, kuris palieka ramybėje tik po niveliacijos. Tai atstumto ir sužeisto paukščio giesmė, pasakojanti apie neišsakytas baimes, į tamsiausias kertes nugrūstus jausmus ir atpirkimo ilgesį. Albumą pradedanti daina „Hope There‘s Someone” - nedrąsiai virpantis, širdžiai ramybės neduodantis nerimas, intymiai pašnibždėtas į ausį. Tyliai besiliejanti dejonė dėl žmogaus trapumo ir laikinumo perauga į pabaigoje fortepijono audra išsiliejančią baimę numirti vienatvėje. Nedrąsus Antonio dainavimas - tai mūsų paveikslas - juk dažniausiai nutylim širdies nerimą, o pabaigoje besidaužantis fortepijonas - kunkuliuojantis mūsų vidus. „My Lady Story” - bažnytinę giesmę primenanti daina, kurioje pritariant jausmingiems smuikams bei saldžiai fleitai, balsų pyne atidengiami apie mylimųjų jausmai. Sekanti - „For Today I am a Boy” - šviesaus žvilgsnio į ateitį daina apie troškimą ir svajonę būti kitkuo, nei lėmė gyvenimas. Išties, kuris iš mūsų niekad to nesvajojo?

I’ve got my heart
Here in my hands now

(„Bird Guhl”)

Jei mane sužavi kokia nors grupė, kūrėjas ar atlikėjas, turiu įprotį pasidomėti jų asmenybėmis ir charakteriais, pomėgiais ir pažiūromis. Iš kalnų perskaitytų interviu, neoficialių įrašų ir žmonių atsiliepimų susidariau įspūdį, kad Antony kūryba atspindi jį patį. Tai išties šiltas ir paprastas žmogus, teigiantis, kad pilname cinizmo ir kartėlio muzikos pasaulyje pasigirsta vilties bei nuoširdumo balsas. Jo manymu, tam įtakos turėjo meno pasaulį nusiaubęs AIDS, naujo tūkstantmečio lūžis ir rugsėjo 11-osios įvykiai. Žmonės, žiūrėję į savo kartą kaip į pasmerktą ir mirusią, sudarė sąlygas naujiems proveržiams visuomenėje ir mene. Antony kalba apie naują Amerikos menininkų kartą, kurių daugeliui dar nėra trisdešimties. Jie - New Weird America srovės menininkai, grįžtantys prie šaknų, prie vietos autentiškumo ir ypač - prie savo vidinio gyvenimo bei jausmų, ir iš šio taško plečiantys kultūros bei meno horizontus. „Manau, jei šiandien nori turėti ryšį su aplinka, turi grįžti prie idėjos, kad prabudimas prasideda nuo tavęs, išjungti televizorių ir įsiklausyti į savo jausmus. Toks požiūris teikia daugiau vilties, nei sėdėjimas sudėjus rankas laukiant savo lemties arba sėdėjimas prie televizoriaus, leidžiant jam išsunkti visas emocijas”, - teigia Antony.

Neblogai pažįstantis gotikinę, alternatyvaus kabareto subkultūras, Antony pažymi, jog jose atsiranda daugiau atvirumo ir nuoširdumo. „Džiaugiuosi, kad žmonės nebijo išeiti iš kažkokios subkultūros rėmų ir neatitikti jos standartų. Gera gyventi pagal širdį, klausyti muzikos, kuri iš tiesų tave liečia ir įkvepia. Apskritai, kai visose meno srityse laužomi barjerai, griaunamos sienos, žmonių mąstyme nebelieka ryškių ribų bei nuostatų, trukdančių priimti kažkokią meno išraišką ar formą. Geriau daryti tai, kas atneša gyvybę, o ne mirtį, net jei tenka plaukti prieš srovę”. Antoniui išties rūpi, kokią įtaką klausytojui daro jo paties muzika, ką ji atneša - gyvenimą ar mirtį: „savo kūriniais tikiuosi užmegzti dialogą tarp savęs ir klausytojo bei laukiu pozityvaus atgarsio. Viliuosi, kad mano muzikoje žmonės atras sau kažką reikšmingo ir teigiamo. Kadangi mano kūryboje daug liūdesio bei melancholijos, susiduriu su baime - tikrai nenoriu savo muzika sukelti slogią nuotaiką. Kai man sako, „klausydamas jūsų dainų verkiau”, aš tik tikiuosi, kad tos ašaros buvo naudingos. Pats dažniausiai klausau muzikos, kuri man atneša naudą, po kurios jaučiuosi geriau”.