„Auktyon“ – muzika, kurioje viskas įmanoma

Kovas 4, 2009

„Auktyon“. Vieniems šis vardas visiškai nieko nesako, kitus, nugirdus šios grupės pavadinimą, ima mušti karštis. Nieko nuostabaus, jei niekada nieko nesate girdėję apie šią grupę. Kaip ne kartą yra teigę Rusijos muzikos kritikai, „Auktyon“ jau daugiau nei 20 metų daro viską, kad būtų kuo mažiau populiarūs. Ne visada jiems tai pavyksta, tačiau šis kolektyvas lengva ranka atmetinėja televizijų, radijo stočių ir leidybinių kompanijų pasiūlymus. „Susirenkame ir pamąstome, ar mums to reikia, ar mes to norime ir dažniausiai vienbalsiai nusprendžiame – ne. „Auktyon“ nėra ta grupė, kurią norėčiau pamatyti vakare per televizorių“, - viename interviu yra sakęs grupės lyderis gitaristas ir muzikos autorius Leonidas Fiodorovas.

Ir vis dėlto Rusijos, o gal net ir visos Rytų Europos roko tradicija neįsivaizduojama be šios grupės. „Grupės? „Auktyon“ - tai religija“, - po naujausio albumo pasirodymo pratarė man vienas bičiulis. Ir iš tiesų Lietuvoje yra visas būrys prisiekusių šios religijos išpažintojų. Paties įvairiausio amžiaus menininkų, politikų ar tiesiog paprastų (gal turėčiau sakyti nepaprastų?) žmonių. Visus juos vienija aistra nenusakomo stiliaus, spalvos, pasaulėjautos „Auktyono“ muzikos stebuklui.

Leonido Fiodorovo ir visos grupės muzikos žanro įvardyti praktiškai neįmanoma. Čia jungiasi geriausios free jazz, art rock, new wave, punk ir post punk, noise rock, funk ir dar galybės muzikos srovių, kurios rusiško roko tradicijai yra visiškai (su keliomis išimtimis) svetimos. Visi šie tikriniai pavadinimai kiekviename „Auktyon“ darbe susilieja į muzikinę visumą, kurios apibūdinti žodžiais tikrai nepavyktų. Geriausias to įrodymas – grupės albumas „Devushki poyut“. Gerbėjams jis pataikė tiesiai į širdis, kurios dar nespėjo nustoti pamišėliškai plakti po Vilniuje įvykusio grupės pasirodymo. Jau tada buvo aišku, kad „Devushki poyut“ bus daugiau nei gera plokštelė.

Keista, bet šį albumą būtų galima pavadinti pirmuoju bendru nauju visos grupės darbu nuo 1993 metais pasirodžiusio legendinio „Ptica“ laikų. Tai jokiu būdu nereiškia, kad per šiuos 14 metų grupė tylėjo. Anaiptol, pasaulį išvydo daugybė netradicinių rinkinių, gyvų albumų su naujomis dainomis, „Auktyono“ eksperimentų su kitais muzikantais ir poetais, solinių Leonido Fiodorovo albumų. Iš viso nuo 1986 metų jau pasirodė per 40 albumų, kuriuos vienaip ar kitaip būtų galima įvardyti jau bendriniu tapusiu „Auktyon“ vardu.

Ne veltui prestižiniai JAV ir Didžiosios Britanijos muzikiniai žurnalai, tokie kaip „The Rolling Stone“, „Auktyono“ lyderį Leonidą Fiodorovą lygina su Robertu Frippu, o visą grupę su „King Crimson“. Kaip ir genialusis Frippas, gitaristas L. Fiodorovas scenoje visada yra kažkur nuošalyje, kartais išvis nusisukęs nuo publikos. Jis nemėgsta, kai jo vardas linksniuojamas kalbant apie jo galybę muzikinių projektų, negali pakęsti reklamos, džiaugiasi, kai į nedidelę koncertinę salę Rusijoje susirenka vos kelios dešimtys žmonių. Ir tuo pat metu jis diriguoja visam tam, ką galima pavadinti alternatyviąja Rusijos muzikos scena. Nuo džiazo virtuozų iki psichinėmis ligomis sergančių narkomanų poetų – prie visų jų kūrybos nagus prikišus Fiodorovui, gimsta muzikinis stebuklas.

„Devuski Poyut“ turėtų patikti ir seniesiems „Auktyon“ gerbėjams, vis dar einantiems iš proto nuo legendinių „Žopa“, „Bodun“ ir „Ptica“ albumų, ir tiems, kurie yra pavargę nuo tradicinių popmuzikos ir roko harmonijų, ritmų, tačiau dar nesusipažinę su „Auktyon“ fenomenu. Kaip ir ankstesniuose albumuose, visų tekstų autorius (išskyrus Olego Garkušos skaitomą eilėraštį „Dobrota“) yra grupės klavišininkas Dmitrijus Ozerskis. Kiekvienoje iš dešimties ilgų albumo kompozicijų Ozerskio tekstai gyvena ne kaip tradiciniai dainų tekstai ar eilėraščiai, bet kaip kartu su muzika judantis ritmas. Galybė aliteracijų ir asonansų, vadinamieji sinkopiniai rimai, kartais primenantys improvizuojantį poetą reperį, neiškrenta iš muzikos. Jie nėra stipresni, ar silpnesni už muziką, jai netarnauja. Tai dar vienas fenomenalus „Auktyon“ bruožas – Ozerskio tekstai ir Fiodorovo muzika sugula į dainą kaip vientisas kūnas ir sudaro įspūdį, kad yra parašyti vieno ir to paties žmogaus.

Albumas prasideda energingu „Profukal“, kurį įvairiais variantais Fiodorovas jau yra atlikęs solo pasirodymuose. Čia jis savo ritmika kiek primena seną gerą „Den Roždenija“ iš albumo „Ptica“. Toliau kažkur sąmonę nusineša plaukiantis ir augantis „Padal“, kaip ir dauguma kūrinių pripildytas tūkstančiais nežinia kaip išgautų garsų. Čia pat jį seka keistas ir žaismingas, tačiau toli gražu ne linksmas „Ždat“. Agresyvus ir aštrus, pulsuojantis kūrinys „Rogan Born“ jau nuo pat pradžių primena ankstyvuosius Nick Cave and „The Bad Seeds“ šedevrus. O toliau atsiranda šis tas naujo „Auktyon“ muzikoje. Tai indiška fleita ir orientalistiniai motyvai, kuriais pradedama daina-užkalbėjimas „Tam-Dam“, bene geriausiai iliustruojanti visą albumo nuotaiką. Kūriniai „Slova“ ir „Debil“ yra tarsi viena daina, o gal tiksliau derėtų pasakyti šokis Balkanų muzikos ritmu, kuris staiga perauga į šizofreniškas improvizacijas. Pačiu liūdniausiu albumo kūriniu galima pavadinti „Vozle Menia“, kuriame konkrečius tekstus keičia skausmingai ilgesingos Fiodorovo balsinės imrovizacijos tik jam vienam suprantamais žodžiais. Dainos fone pasigirsta deklamuojamas tekstas iš „Profukal“.

Всё профкуал пропукал
Теперь гуляй сокол
Да радуйся громче сука
Никого не осталось около
Раньше бы зараза плакал и хныкал
Пикал пипикал какакал
Холодно пусто хихикал плакал (neišverčiama)

Tačiau čia jis skamba kaip žodžiai iš paskutinio savižudžio laiško, o albumo pradžioje buvo panašesnis į isterišką pranašo perspėjimą.

„Auktyon“ meistriškai keičia nuotaikas. Sunku suvokti, kaip tokia gausybė instrumentų, garsų ir skirtingų muzikos stilių gali sudaryti vientisą ir nepakartojamą kūrinį, iš kurio nieko neatimsi, nieko jam nepridėsi.

Albumą užbaigia Frippo kūrybą ir gyvus „The Doors“ koncertus savo nuotaika primenanti beprotiška kompozicija „Dolgi“, kurios pabaigoje charizmatiškasis grupės šokėjas ir poetas Olegas Garkuša skaito eilėraštį „Dobrota“. Na, o apie paskutinę, titulinę albumo dainą „Devushki Poyut“ sunku ką nors ir pasakyti. Tiesiog „Auktyon“.

Kaip ir kiekvieno tikro meno šedevro atveju, atskiri žmonės čia suranda savo jausmų, nuotaikų, išgyvenimų, išgirsta tai, ką nori išgirsti tik jie vieni. Ši muzika tai leidžia. Vienam „Auktyon“ – tai nuolatinis balansavimas ant pamišimo ribos, kitam – narkotinis svaigulys, trečiam – įkvėpimas gyventi ir teigiamos energijos pliūpsnis, o ketvirtam – giliausias liūdesys ir tuštuma, kokį tik žmogus gali išgyventi.

Todėl tai net daugiau nei religija.

Domantas Razauskas

Bernardinai.lt

Rodyk draugams

» Kategorijos: Muzika