Homoseksualus vyriškumas kaip kitas (I)

Spalis 10, 2008

Homoseksualus vyriškumas kaip kitas:

panieka, nepasitenkinimas, paranoja

Negalima daryti binarinės takoskyros tarp to, ką kažkas sako, ir to, ko jis nesako; mes privalome nustatyti tai, kaip šie dalykai yra nepasakomi skirtingais būdais…. Egzistuoja ne viena, bet daugybė tylėjimo formų, ir jos yra neatskiriama strategijų, kurios sudaro diskursų pagrindą ir juos persmelkia, dalis.

Michel Foucault

Tikrai nieko neturiu prieš gėjus, nes jie gali būti puikūs draugai, darbuotojai ir menininkai, bet esu prieš tai, kad jiems būtų suteikta daugiau teisių dėl jų orientacijos. Apie kokias lygias galimybes tuomet kalbame.

Artūras Zuokas

Kaip gėlės be vandens

Straipsnį galima pradėti citatomis ir parafrazėmis. Cituoti ar persakyti, ką vakar ar šiandien pasakė kokia nors feministė, žvaigždė, politikė, namų šeimininkė, sąvadautoja, sekso darbininkė, benamė, Judith Butler. Visi šie subjektai žino: nepaisant to, kad mes nuolat priešinamės tokioms galios struktūroms kaip lytis, klasė, seksualumas, jie vis tiek išlieka mus nuolat engiančiais veiksniais. Ir šios galios, anot sekso darbininkių, yra socialiai sukonstruotos ir diskursyvinės.

Šiame straipsnyje aptarsime vieną iš tokių galių - vyriškumą kaip socialinę, kultūrinę ir istorinę konstrukciją. Vyriškumas yra ne tik socialinis struktūrinis reiškinys, įsitvirtinęs socialinėse institucijose ir praktikose, bet ir nuolat iš naujo išgyvenama patirtis bei įveiksminamas vaidinimas. Vyriškumo istorija ilga; kiekviena visuomenė paleidžia į apyvartą keletą vyriškumo formų. Šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja daugybė sferų ir erdvių, kuriose skleidžiasi skirtingi vyriškumo pavidalai. Dabar vyrai patvirtina save ne tik politikoje ar biznyje; nauji vyriškumo brikoliažai dėliojami madų namuose (pvz., Statkevičiaus), turgavietėje (Gariūnai) ar gatvėje (lietuviški gangsteriai) . Vyriškumų nemažai, o ir pačių vyrų subjektyvumas yra potencialiai pliuralus. Atskiri vyrai išgyvena visą diskursyvinių vyriškumo ženklų diapazoną: tarnautojas, darbininkas, tėvas, sūnus, baltasis, juodasis, heteroseksualas, biseksualas, seksualinis partneris, dėdė, įgalusis ar pensininkas . Vyrus galima suvokti kaip daugybės veiksnių - institucinių, psichinių, rasinių, kūniškų, retorinių ir diskursyvinių - rezultatą.

Ieškodami savęs daugybėje diskursyvinių pozicijų, vyrai siekia tapti efektyviais socialinės aplinkos subjektais: cituodami vyriškumo normas, jie jaučia, kad be šių normų jie neegzistuotų, kaip tautos neegzistuoja be nacionalizmo, o gėlės be vandens. Judith Butler nuomone, lytinis performatyvumas nėra pasirinkimo, kokia lytimi šiandien būti, dalykas. Tai priverstinis išankstinių subjektyvuojančių normų, konstruojančių ir sykiu varžančių lytinį subjektą, kartojimas. Tačiau lyčių normos gali tapti pagrindu, padedančiu keisti jas ar joms priešintis Šiame straipsnyje gilinamasi į homoseksualaus vyriškumo konstravimą Lietuvoje: kaip šį vyriškumo tipą apibrėžia heteroseksualūs vyrai, kaip save įsivaizduoja gėjai ir kaip homoseksualai vyrai atsiskleidžia mūsų viešojo diskurso (daugiausia žiniasklaidos) viražuose. Straipsnyje remiamasi interviu su heteroseksualiais ir homoseksualiais vyrais, internetiniais komentarais iš gėjų tinklalapių ir žiniasklaidos tekstais. Kokia lyčių politika skleidžiasi šiame trilypiame santykyje tarp homoseksualaus ir heteroseksualaus vyriškumų bei diskursyvinių vyriškumo konstrukcijų viešojoje visuomenės sferoje?

Lytinė tvarka ir skirtingos vyriškumo formos

Vienas žymiausių vyriškumo tyrinėtojų Robertas Connellis teigia, kad privalome ne tik analizuoti vyriškumo formų įvairovę ir hierarchinius santykius tarp tų formų, bet ir pripažinti, kad pačių vyriškumų viduje vyksta įtemptos lyčių politikos varžybos . Taigi kokie šios lyčių politicos ypatumai? Norint apibūdinti skirtingų vyriškumo formų dinamiką, būtina dar kartą žvilgtelėti, kokius vyriškumus išskiria jau minėtas australų tyrinėtojas ir jo kolegos. Carrigano, Connellio ir Lee straipsnyje, rašytame 1987 metais, vartojamas „hegemoninio vyriškumo” terminas, kurį vėliau itin nuosekliai ir visapusiškai išplėtojo Connellis. Šis terminas padeda suvokti, kaip tam tikros vyrų grupės su dominuojančia vyriškumo forma užima ir palaiko galios pozicijas, kurios „pateisina ir atgamina socialinius santykius, leidžiančius dominuoti” kitas vyriškumo formas ir moteris. Hegemoninis vyriškumas nėra užsifiksavęs charakterio tipas (tai ne Uspaskichas ir ne Muntianas), jis veikiau nuolat ginčyjama pozicija (gal Masiulis?). Šiaip ar taip, hegemoninis vyriškumas sietinas su idealiu elito elgesio modeliu, arba kitais žodžiais tariant, baltaisiais heteroseksualiais vyrais Lietuvos kapitalistinėje visuomenėje (Brazauskas, Zuokas, Uspaskichas, Verslovas, Valinskas, Bosas, Mockus ir daugybė kitų). Išvardyti vardai kalba už save: hegemoninis vyriškumas yra grįstas autoritetu, finansine kompetencija, agresyvumu ir heteroseksistine aistra moterims bei jų dominavimu.

Hegemoninis vyriškumas, kaip ir „sureikšmintas moteriškumas” (emphasized femininity), dominuoja prieš kitus lyčių vaizdinius ir pozicijas. Tačiau visuomenėje vyraujanti moteriškumo forma - sureikšmintas moteriškumas - yra pavaldi šiai vyriškumo formai. Šį moteriškumą apibūdina atsidavimas vyrams, priklausomybė, motinystė, rūpestis savo išvaizda vyro akivaizdoje ir pan. Sureikšmintą moteriškumą paprastai siejame su viduriniosios arba aukštesnės klasės baltosiomis moterimis mūsų visuomenėje (Lina, Roma, Vilma, Rūta, Vijolė, Jonė ar Valdonė). Šalia sureikšminto moteriškumo egzistuoja ir besipriešinančio moteriškumo formos, kurios priklauso nekonformistėms moterims, atsisakančioms paklusti tradicinio moteriškumo normoms. Nepriklausomas tapatybes ir gyvenimo būdo formas sukūrusios moterys, pvz., feministės, lesbietės, senmergės, žiniuonės, prostitutės ir t. t., galėtų būti priskirtos besipriešinančiam moteriškumui. Institucinėse ir interaktyviose kasdienio mūsų gyvenimo kovose skirtingos vyriškumo formos kovoja viena su kita, konkuruoja ir kuria skirtingas strategijas. Vyrai, moterys, hermafroditai ir transeksualai derasi dėl hegemoninio vyriškumo, sureikšminto moteriškumo ir kitų besivaržančių alternatyvų: skirtingų vyriškumų ir moteriškumų, kurie yra subordinuoti „hegemoninio modelio”, marginalizuoti jo, jam paklūstantys ar prie jo pritampantys. Pagal šį santykį su dominuojančiu vyriškumu ir visa lytine tvarka skiriamos dar trys vyriškumo formos: pritampantysis (complicit), subordinuotas (subordinated) ir marginalizuotas (marginalized).

Connellio manymu, hegemoninis vyriškumas - tai lytinės praktikos konfigūracija, pateisinanti patriarchątą, kuris garantuoja dominuojančią vyrų padėtį ir moterų subordinaciją. Kitam vyriškumo tipui - pritampančiajam - priklausantys vyrai naudojasi „patriarchaliniais dividendais”, itin nerizikuodami ir nesiverždami į patriarchato fronto priekį. Australų tyrinėtojas tokius vyrus vadina hegemoninio vyriškumo dykinėtojais: Daugybė vyrų, kurie naudojasi patriarchaliniais dividendais, taip pat gerbia savo žmonas ir moteris, niekada nesmurtauja prieš jas, atlieka savo įprastą namų apyvokos darbų dalį, parneša šeimai savo uždarbį ir gali lengvai įtikinti save, kad feministės yra liemenėles deginančios ekstremistės.

Trečiasis vyriškumo tipas arba forma dažniausiai siejama su homoseksualiais vyrais. Tai subordinuotas vyriškumas. Nors gėjų vyriškumas labiausiai pastebimas, jis nėra vienintelė subordinuoto vyriškumo forma. Kai kurie heteroseksualūs vyrai ir berniukai yra išstumiami iš patriarchalinės legitimacijos rato ir dėl savo skirtingo elgesio patiria kitų heteroseksualų prievartą bei smurtą.

Paskutinė vyriškumo forma - tai marginalizuotas vyriškumas. Pasak Connellio, marginalizacija apibrėžia santykį tarp dominuojančių ir subordinuotų klasių ar etninių grupių vyriškumų. Marginalizacija yra visados reliatyvi santykyje su dominuojančių grupių hegemoninio vyriškumo autorizavimu ar įgaliojimų suteikimu. Marginaliniam vyriškumo tipui dažniausiai priskiriamos rasinės mažumos. Vyrų tapatybės formuojamos specifinių galios santykių kontekste: vyriškumas iškyla kaip sąveikų tarp socialinių ir psichinių jėgų, populiarių reprezentacijos formų, politinių ideologijų ir kasdienių performatyvių praktikų padarinys. Connellio nuomone, du santykių tipai - viena vertus, hegemonija, dominavimas vs. subordinacija ir pritapimas, ir, kita vertus, marginalizacija vs. autorizavimas - apibrėžia rėmus, kuriuose mes galime analizuoti skirtingus vyriškumus tam tikrose situacijose.

Heteroseksualūs vyrai apie subordinuotą vyriškumą: panieka

Hegemoninio vyriškumo forma išgyvena ir tvirtai laikosi savo galios tik nuvertindama visas moteriškumo formas ir prisitaikančio, marginalizuoto bei subordinuoto vyriškumo tipus. Ypač negatyviai žvelgiama į subordinuotą vyriškumą, ypač gėjų vyriškumą, kadangi hegemoninis vyriškumas egzistuoja nuolatinėje opozicijoje su tuo, kas suvokiama kaip „moteriška” ir „homoseksualu”. Norėdami patvirtinti savo priklausymą hegemoniniam vyriškumui, vyrai privalo girtis seksualinėmis pergalėmis, seksistiškai traktuoti moteris ir išreikšti homofobijos kupiną panieką gėjams. Apibrėždamas moteris kaip pasyvias ir atsiduodančias, o homoseksualius vyrus kaip moteris, hegemoninis vyriškumas patvirtina save kaip geidžiamiausią vyriškumo brikoliažą. Hegemoninis vyriškumas gali dominuoti kitas vyriškumo formas tiek tyliai ir neišreikštu pavidalu, tiek įnirtingai ir prievarta, kaip, pavyzdžiui, homofobinio smurto atvejais16. Dauguma vyrų yra įklimpę į heteroseksizmo ir internalizuotos homofobijos tinklus, todėl gėjų engimas jiems atrodo natūraliu dalyku. Ši homoseksualių vyrų priespauda nustumia juos į lyčių hierarchijos apačią.

Kadangi heteroseksualus hegemoninis vyriškumas glaudžiai susijęs su stigmatizuotu homoseksualiu vyriškumu, žvilgtelėkime, ką patys Lietuvos vyrai mano apie šį vyriškumo tipą. 23 interviu, atliktuose 2005 metų balandžio-gegužės mėnesiais, vyrų buvo klausiama, kaip jie suvokia vyriškumą, koks turi būti tikras vyras, kokie vyriško elgesio bruožai jiems priimtiniausi. Buvo pateikta ir keletas klausimų apie gėjus ir jų vyriškumą. Dauguma respondentų atsakė, kad būti gėjumi nėra vyriška. Dalis manė, kad tai vyrai, bet vyrai „ne iki galo”. Pasak 26 metų doktoranto: Kaip jau minėjau, tai nėra labai paplitę mūsų visuomenėje. Tačiau kol kas man gėjai nėra tikri vyrai. Jų vyriškumas orientuotas į priešingą pusę nei kito tikro vyro… Jų vyriškumas yra labai nuslopintas ir silpnas. Įsivaizduoju, kad jie nesugeba apsiginti, negali pakovoti. Taip pat manau, kad vyras gėjus nesugebėtų apginti savo partnerio, [jie] yra pacifistai. Nors galbūt mano nuomonė yra klaidinga, kadangi nepažįstu nė vieno vyro gėjaus, o nuomonę esu susidaręs iš žiniasklaidos ir visuomenės kalbų.

Vadinasi, gėjai yra „silpni” vyrai, kurie nesugeba įveiksminti hegemoninio vyriškumo su jo agresija, veržlumu ir varžybų dvasia. Kitas respondentas, 21 metų studentas fotografas, taip pat teigė, kad jam neteko bendrauti su gėjais, todėl esą sunku juos apibūdinti: „…įsivaizduoju, kad jis turi ir vyriškų savybių, tokių kaip logiškas mąstymas, ir moteriškų savybių, kaip impulsyvus reagavimas. Manau, kad tai sudėtinga asmenybė”. Į klausimą, kokiais bruožais jis apibūdintų gėjus, šis respondentas atsakė: Su vyriškom savybėm ir moteriškom ydom, besirūpinantis savo išvaizda, jautrus. Besistengiantis elgtis kaip moteris, nes vis tiek jų veiksmai, gestai yra vyriški, o jie stengiasi elgtis kaip moterys.

Šis asmuo pastebi keistą prieštaravimą gėjų elgesyje: jam atrodo, kad homoseksualūs vyrai savanoriškai stengiasi imituoti moterų elgesį, nors jie esą vyrai. Dar vienas sugretinimas itin gerai iliustruoja mąstyseną, įrėmintą hegemoninio vyriškumo: respondentas kalba apie vyriškas savybes, moteriškąsias vadindamas ydomis. Nesąmoningai išreikšta paniekinanti pažiūra į moterį yra akivaizdi. Pasak 31 metų slaptųjų tarnybų darbuotojo ir dėstytojo, gėjai „gali turėti tikro vyro bruožų, tačiau nevisiškai atitinka tikro vyro sampratos, kaip tų bruožų visumos”. Kad ir nepažindamas daug gėjų, šis asmuo teigė, jog homoseksualūs vyrai labai išsiskiria savo bendravimu su kitais vyrais: jie esą pernelyg lipšnūs su jais. Jam pritarė ir 22 metų studentas: Jie nėra vyrai. Pusiau vyrai, pusiau bobos, kaip kokie kentaurai. [Jie] saldūs, slidūs, išsičiustiję, kalba kaip gėjai… „Lieva” kalba, aš nenoriu apie juos galvot, nes man jie nepatinka. Bet gal norėčiau pora draugelių turėti, nes jie turi daug pinigų ir aplink juos visada yra gražių moterų (juokiasi).

Gėjai-kentaurai, savotiškos tarpinės būtybės, pritraukiančios kapitalą ir moteris. Heteroseksualas yra įsitikinęs, kad „tikras” vyras gali jais sėkmingai pasinaudoti. Panašios nuomonės buvo ir didžiuma likusių kalbintų vyrų. Vieniems gėjai hiperbolizuotai išreiškė „stereotipines moteriškas savybes” (19 m. teisininkas), kitiems jie buvo vyrai biologine prasme, tačiau jų moteriškas elgesys ir moteriškos manieros darė juos ne vyrais (21 m. barmenas). Itin aštriai savo panieką gėjams ir kartu moterims išreiškė kitas 22 metų studentas: Gėjai - subobėję vyrai, per teliką pamatai, tai tokie pamaivas vaidina, nesuprantu, kam jie balsą pakeitę šneka (čia respondentas pamėgdžioja gėjus - aut. past.), atkreipti dėmesį į save nori? Ir šiaip spėju, jie gėjais tampa tik šiaip norėdami atkreipti dėmesį, juk tiek gražių merginų aplinkui, o jei su jomis nesiseka… na keist orientaciją tikrai ne išeitis. Ir, aišku, gėjaus tikru vyru negalėčiau pavadinti.

Vartodamas gan stiprų „bobos” pejoratyvą ir mėgdžiodamas įsivaizduojamą aukštą balsą, šis respondentas manė, kad buvimas gėjumi vyru - tai tartum nuolatinis maskaradas, pasirodymas, vaidinimas siekiant pritraukti publikos dėmesį.Vienas iš vyresnių respondentų, 45 metų projektų vadovas, pakartojo, nors ir gana subtiliai, visuomenėje paplitusius stereotipus apie homoseksualumą kaip ligą, iškrypimą ar nukrypimą: Netrukdo jų gyvenimas, tačiau tol, kol manęs asmeniškai tai neliečia, tegul. Jie šiaip geri, puikūs žmonės. Priešiškumo jokio neturiu. Gal jie ir tikri vyrai, tačiau sunku pasakyti, tai perdėm subtilu. Abejočiau, tada iškyla klausimas, kas yra tas vyriškumas. Gėjus - „sergantis vyras”, bet vėlgi, žmogus žmogui nelygus.

Tiktai trys iš visų respondentų teigė, kad gėjai vyrai yra tikri vyrai arba bent kad jie gali tokiais būti. Pasak 24 metų laisvai samdomo spaudos dizainerio, „Jau vien tai, kad jie fiziškai yra vyrai, daug ką pasako. Gėjai, kaip ir kiti vyrai, gali būti tikri vyrai”. 23 metų finansininkas manė, kad tarp gėjų yra vyrų, t.y. kad ne visi jie savo elgesiu atkartoja moteris. 21 metų studento filologo požiūris į homoseksualius vyrus ir jų vyriškumą atveria prieštaravimus ir paradoksus, su kuriais susiduria heteroseksualus vyriškumas, mėginantis „įstatyti” homoseksualus į dichotomišką vyrų ir moterų pasaulį: Kiti dalykai su vyriškumu - jis, žinoma, kitoks nei heteroseksualių vyrų. Bet nemanau, kad jie ne vyriški, kadangi ir mano paties vyriškumo supratimas daugeliui pasirodytų keistas… Jei vyrą traukia vyras, tai gal kaip tik todėl jis ir yra labiau vyriškas. Visgi gėjų vyrų mąstysena, gal net pasaulio supratimas kiek panašesnis į moteriškąjį - labiau jusliškas, santykis su aplinka, visuomene ne toks kategoriškas, racionalus, kaip, tarkim, pačių vyriškiausių vyrų. Manieros švelnios, todėl galbūt daugeliui tai ir kliūna, kadangi stereotipiniam vyrui jokiu būdu negalima afišuoti jausmų, rodyti savo švelniosios pusės.

Nors ir nesitapatindami su tradiciškai stipriais, „kietais”, herojiniais vyrais, dauguma apklaustųjų tvirtai atsiribojo nuo subordinuoto vyriškumo. Apibrėždami homoseksualų vyriškumą kaip tai, kas yra Kita, t.y. nevyriška, netikra, dirbtina, suvaidinta, jie pareiškė pretenzijas į idealaus hegemoninio vyriškumo teritoriją, kurioje nedaug erdvės kitokioms subjektyvumo formoms. Buvimas gėjumi, jų manymu, neigia vyriškumą, kadangi heteroseksualioje vaizduotėje gėjus siejamas su moteriškumu. Respondentų akimis žiūrint, tikrų vyrų vyriškumas nesuvaidinamas; jis natūraliai priklauso vyrams. Tik skirtingos vyriškumo formos, pvz., gėjų vyriškumas, yra savotiškas performansas, mėginimas patraukti dėmesį, įsikūnyti į nenuspėjamą kentauro, „ligoto” vyro ar pagaliau moters personažą. Pasak respondentų, homoseksualūs vyrai yra veikiami seksualinės perversijos ir feminizacijos; jie nesugeba būti galios pozicijose, apsiginti arba apginti kitą. Iš daugumos atsakymų matyti, kad nenorėdami pasirodyti homofobiškais, respondentai paprasčiausiai stengėsi atsiriboti nuo gėjų arba pavaizduoti, kad jų nėra niekad sutikę. Kodėl vyrai mėgsta anekdotus, pašiepiančius gėjus? Į šį klausimą 21 metų barmenu dirbantis studentas atsakė: „Tikriausiai todėl, kad patys sau atrodytų vyriškesni.”

Artūras Tereškinas

Treskinas.com

Rodyk draugams

» Kategorijos: Kitos kulturos

Copyright © 2007 - Miesto legendos - BLOGas.lt - Šablonas YGoY