Homoseksualus vyriškumas kaip kitas (II)
Spalis 10, 2008
Lyčių politika homoseksualaus vyriškumo viduje: nepasitenkinimas
Kaip patys gėjai reflektuoja savo pačių vyriškumą? Kokiais būdais jis performatyviai išreiškiamas?
Šioje straipsnio dalyje remiamasi aštuoniais interviu su homoseksualiais vyrais19 ir internetiniais komentarais apie moteriškus gėjus iš portalo www.gayline.lt. Interviu metu buvo klausiama apie bendras homofobijos ir diskriminacijos problemas, tačiau kone kiekviename pokalbyje iškilo ir vyriškumo klausimas.
Dauguma apklaustų gėjų brėžė itin ryškias ribas tarp savęs ir feminizuotų gėjų, kartu patvirtindami ką tik aptartus heteroseksualios vaizduotės ir pasaulėvokos standartus. Moteriškumo ir vyriškumo dichotomija - stipriai jaučiama ir dar stipriau verbalizuojama: Aš gi, kaip matos, nesu nei koks ten perdėtai susišukavęs, nesu net moteriškas, man kaip tik patinka sportuoti ir rūpintis tais visais vyriškais dalykais, kaip automobilis, turiu motociklą. Man tai kaip tik patinka. Nesu nei švelnus. Kiek jautrios sielos žmogus, bet net neturiu tam tų manierų (rodo ranka tam tikrus gestus - aut. past.). Tiesiog esu normalus vyras. Tik tas blogai, kitų akimis, kad man patinka vyrai (33 metų Specialiosios tyrimo tarnybos departamento darbuotojas).
Kitas respondentas, 24 metų universiteto dėstytojas, teigė, kad jis elgiasi taip, kaip elgiasi „natūralūs” vyrai. Jokios puošmenos, būdingos moterims arba gėjams, jam nepriimtinos: Aš elgiuos natūraliai. Ta prasme…aš nesu ten toks, kuris vaikščiotų lakuotais nagais, dažytais antakiais, ten, sakykim, žinai, ekstravagantiškai labai, apranga. Nors kartais mėgstu apsirengti kaip nors keistai, žinai, tiesiog for fun, taip sakant.
Trisdešimtmetis žurnalistas irgi kratėsi bet kokių su gėjais asocijuojamų manierų ir elgesio bruožų: Aišku, žiūrėkit pas mane barzdelė yra (rodo), nesu manieringas ir nesu pedantiškai tvarkingas, kaip toj dainoj (juokiasi)…. O vėl kalbant apie Jūsų vyriškumą, tai aš esu vyriškas, jei taip šviesiai pasakysiu. Turiu viską, kas priklauso vyrui ne tik kiek biologiškai, bet ir kiek kitais atžvilgiais.
Dauguma apklaustųjų, išskyrus vieną, dirbantį kirpėju, griežtai atsiribojo nuo to, kas suvokiama kaip moteriška ir gėjiška. Kai kurie bodėjosi moteriškais gėjais, teigdami, kad viską galima pakeisti, net ir savo elgesį. „Tad kodėl reikia elgtis moteriškai?” - klausė vienas iš respondentų. Jo nuomone, visiems patinka „vyriški vyrai” (22 metų krupjė).
Tačiau iš interviu matyti, kad suvaidinti tikrą vyrą ir patvirtinti savo priklausomybę geidžiamiausio hegemoninio vyriškumo tipui - sunkus ir nemažai jėgų reikalaujantis darbas. Tas pats respondentas pasakojo mokęsis vyriškumo iš savo draugės, kuri stebėdavusi jo eiseną, judesius, balsą. Kartais draugė sakydavusi, kad jis vaikščioja kaip „panelė podiumu”. Po šitų „vyriškumo treniruočių” vaikinas padaręs išvadą, kad pasikeisti įmanoma, bet kai kurie gėjai šito bijantys. Jo manymu, niekada nebūtina susitaikyti su esama padėtimi ir pačiu savimi Dauguma respondentų stengėsi griauti gėjų įvaizdį, susiformavusį visuomenėje, atrodydami kaip „normalūs” vyrai ir vaidindami ši vyriškumą „ir šeimoje, ir darbe” (24 metų dėstytojas). Geriausia išeitis slėpti save, būti „tiesiog vaikinu”, neiškelti savo gėjiškumo į viešumą siekiant išvengti problemų (25 metų kompiuterių pardavėjas).
Galima tik stebėtis, kaip giliai respondentų suvokiniuose įsišaknijusi hegemoninio vyriškumo samprata. Štai 28 metų barmenas, paklaustas, ką reiškia būti vyru, atkartojo beveik visus Connellio ir kitų vyriškumo teoretikų iškeltus dominuojančio vyriškumo bruožus: Būti vyru? Mmmm, vyras surištas su šeima, pinigais, turtu, išlaikymu ir t. t. … Nesu nusimanantis tokiuose dalykuose, bet kai jūs paklausėte, tai man šmėkštelėjo vaizdas - tvirtas ir stiprus, aukštas, pasitempęs, įnoringas vyras, kuris yra kažkaip aukščiau…
Apibrėždamas vyrą, įkūnijantį hegemoninį vyriškumą kaip tvirtą, finansiškai pajėgų, išlaikantį šeimą ir kartu įnoringą, respondentas teigė, kad jis pats neatitinka tokio vyro vaizdinio ir vargu ar kada atitiks.
Panašias įtampas subordinuoto vyriškumo viduje liudija gėjų ir lesbiečių tinklalapiuose vykstančios diskusijos apie moteriškus ir vyriškus gėjus, apie toleranciją ir netoleranciją moteriškiesiems. Šiose diskusijose patys gėjai kritikuoja ir smerkia elgesį, laikomą moterišku, kadangi juo nukrypstama nuo įsivaizduojamos hegemoninio vyriškumo formos, kurios sąmoningai ar nesąmoningai siekia ir subordinuotos, ir marginalinės vyriškumo formos. Akivaizdu, kad gėjai vyrai ne tik yra socialiai marginalizuojami hegemoninio vyriškumo, bet ir patys save socialiai stumia į paribį remdamiesi normatyvine vyriškumo vizija: …nu sorry, bet man tos ponios … su rankinukais, moteriškom manierom ir siūbuojančiais klubais… sorry, atpilt [primušt - aut. past.] vietoj galima… dėl tokių kaip jie ir yra bloga visuomenės nuomonė apie gėjus… nereikia painiot gėjaus ir ONO [niekatrosios lyties - aut. past.]. Nu, sorry, gal žiauru, bet taip yra. Jei esi vyras, tai būk vyras, jei esi moteris, būk moteris, bet nevaidink neaiškios lyties objekto, vartančio akis ir šnekančio mergos balsu (VaikisZz_).
Nors dalis šioje diskusijoje dalyvavusių asmenų suvokė „santūrų” gėjų moteriškumą kaip priimtiną (t.y. galima būti ir „švelnių manierų”, atrodyti „mergaičiukiškai”, ir rūpintis savo išvaizda, tik ne per daug), vyraujanti pažiūra į moteriškus gėjus buvo neigiama. Kai kurie diskusijos dalyviai manė, kad Lietuvoje yra daugiau moteriškų gėjų negu kur kitur: … pats antri metai gyvenu ne Lietuvoje … čia pamačiau, kad svetur gėjai tai ne tik besimaivančios stirnos kaip Lietuvoje, o visiškai vyriški vyrai, dėl kurių lytinės orientacijos net klausimas negalėtų kilti…. Beje, į juos net malonu ir pasižiūrėti, nes mat esu gėjus ir man patinka vyrai…. Ir vis tiek nesuvokiu, kodėl Lietuvoje tiek daug moteriškų gėjų? (gigejka)
Į šį klausimą galima būtų atsakyti įvairiai. Viena vertus, vadinamieji moteriški gėjai labiau pastebimi viešumoje, nes jiems daug sunkiau paslėpti savo skirtingumą. Kita vertus, Lietuvoje alternatyvi gėjų kultūra dar nėra itin išsiplėtojusi (o jei plėtojasi, tik slaptumo ir neregimumo erdvėse), todėl čia nėra ir Vakaruose taip paplitusio perdėtai seksualizuoto ir hipervyriško gėjų klono, ne tik simbolizuojančio gėjų išsilaisvinimą, bet ir hiperbolizuojančio raumeningą, prisipumpavusį hormonų ir steroidų heteroseksualų vyrą.
Kai kuriuose internetinės diskusijos pasisakymuose bandoma ginti moteriškus gėjus, teigiant, kad jie, kaip ir kiti, turi teisę egzistuoti. Tačiau simptomiška, kad ir „tolerantiškuose” atsiliepimuose paskutinis sakinys paprastai būna toks: „P. S. N. B. Perdėtas manieringumas manęs nežavi” (Esco).
Kaip aiškinamas toks visuotinai neigiamas požiūris į moteriškus gėjus?
Vienas iš dalyvavusių diskusijoje teigė, kad „panašu, kad moteriškų gėjų netolerancijos problema yra labiausiai paplitusi tarp gėjų. Priežastys - manau, psichologinis savo moteriškumo neigimas…” (Ainas).
Psichologistinį paaiškinimą gali papildyti ir kita feminizuotų gėjų netolerancijos ir paniekos jiems versija. Ne tik hegemoniniam vyriškumui priklausantys vyrai, bet ir subordinuoto vyriškumo atstovai yra persmelkti heteroseksualios vaizduotės, užmaskuojančios būdus, kuriais lytis yra nuolat apibrėžiama heteronomatyvinėje perspektyvoje22. Normalus vyriškas gėjus, atitinkantis heteroseksualaus vyro standartą, tarnauja kaip siaura socialinė norma, priimtina tiek heteroseksualams, tiek homoseksualams.
Kaip ir hegemoninį vyriškumą atstovaujantys asmenys, taip ir patys gėjai idealizuoja hegemoninio vyriškumo normalumą, laikydami jį svarbiausiu subjekto vertės kriterijumi.
Užuot destabilizavę reguliuojančias „tikro” vyro ir vyriškumo fikcijas, gėjai stengiasi atitikti vyraujančias socialines vyriškumo normas. Lyčių disidentai arba „nukrypėliai” tampa autsaideriais. Lyties normų požiūriu tradiciniai vyrai triumfuoja. Tačiau triumfuojama savo ir kitų sąskaita: normalizavimo ir normalumo imperatyvai remiasi skirtingų asmenų izoliavimu, privatizavimu ir gėdinimu23. Dėl to, kaip teigia Timas Edwardsas, kalbėdamas apie seksizmą, rasizmą ir diskriminaciją amžiaus požiūriu pačioje gėjų subkultūroje, labiausiai nukenčia patys gėjai24. Nuolatinę pastangą įkūnyti hipervyriško klonuoto vyro idealą nuolat lydi nepasitenkinimas savimi ir tais, kurie neatitinka įsivaizduojamos normos. „Dauguma nori juk vyriškų gėjų”, - teigia internetinės diskusijos vaikinas, pasivadinęs velniu, bet kur jų rasti?
Homoseksualūs vyrai ir vyriškumas politinėse kovose: paranoja?
Panašiai kaip ir heteroseksualių vyrų nuomonėse, kultūriniuose diskursuose vyrų homoseksualumas dažnai pateikiamas kaip vyriškumo antitezė. Lietuvos viešojoje erdvėje formuojamas negatyvus požiūris apskritai į homoseksualius asmenis, tačiau jis itin griežtas gėjų vyrų atžvilgiu. Politikai, moralistai ir net kai kurios pasilinksminimų industrijos žvaigždės vienu ar kitu atveju pareiškia savo nuomonę apie juos25. Jų pasisakymai liudija, kad kaip hegemoninis vyriškumas neatskiriamas nuo alternatyvių jo formų, taip ir nė viena nacionalinė valstybė negali išgyventi be subordinuoto vyriškumo. Diskursyvinė skirtingų vyriškumo formų represija ir stebėjimas vaidina vieną iš esminių vaidmenų nacionalistinėje tapatybės politikoje.
Pasisakymai apie homoseksualius vyrus viešojoje sferoje susiję su diskusijomis apie lyčių ir seksualines normas, apie įvairiausius tikrus ir įsivaizduojamus „iškrypimus”. Lietuvos politikai ima domėtis grupinio sekso problemomis ir kategoriškai pasisakyti skirtingų seksualinių praktikų atžvilgiu. Tautos, lyties ir seksualumo sankirtoje visuomenė konstruojama pagal „moralinį kodą”, besiremiantį stiprios šeimos, vaiko teisių ir hegemoninio tradicinio vyriškumo postulatais. Simptomiška, kad vienas iš piketo prieš gėjus ir lesbietes organizatorių sakė: „Mūsų tikslas - ne diskriminuoti kokią nors visuomenės grupę, bet pasisakyti „už” - už sveiką jaunimą, už stiprią šeimą, už vaiko teises”.
Ir dominuojančios politinės jėgos, ir marginaliniai politiniai judėjimai vartoja tą pačią tvirtos tradicinės šeimos retoriką, kurioje vyrauja hegemoninis vyriškumas ir jam padedantis sureikšmintas moteriškumas, skirtas vyrų interesams ir troškimams tenkinti, pasižymintis nuolankumu, globa ir empatija.
Ką tik cituoto piketo organizatoriaus žodžiais, „jų organizacija sieks, kad išsigimusių šeimų Lietuvoje nebūtų”28. Itin ryški šioje retorikoje ir tyro pažeidžiamo kūdikio ar vaiko figūra, paverčianti homoseksualius asmenis (gėjus pirmiausia) nusikaltėliais, „pedofilais”, antraeiliais piliečiais. „Jie kelia pavojų visuomenei, nes tvirkina vaikus”, pasak vieno Seimo nario.
Šioje retorikoje dar netapę piliečiais kūdikiai ir vaikai paverčiami svarbesniais nei homoseksualūs vyrai ar lyčių normų neatitinkančios moterys. Pastarųjų metų žiniasklaidoje ne tik nekalti kūdikiai bei vaikai, bet ir tradicinių šeimos vertybių siekiančios moterys iškyla kaip homoseksualių vyrų aukos: „Mano vyras - gėjus. Žinau, kad moterų, gyvenančių tokioje šeimoje ar to neištvėrusių, nepataisomai sužalota dvasia ir suluošintu likimu Lietuvoje - tūkstančiai”, - tikino visuomenėje gerai žinoma bei nuolat aukštuomenės kronikoje drauge su vyru besipuikuojanti moteris30.
Cituotame straipsnyje sekant paramos centrų smurtautojų ir alkoholikų žmonoms pavyzdžiu siūloma kurti tokius centrus ir moterims, gyvenusioms ar gyvenančioms su gėjais, mąstyti apie teisinę bazę tokioms žmonoms ir jų šeimoms apginti. Čia pat propaguojamas sureikšminto moteriškumo absoliutizmas: iš straipsnio aiškėja, kad moters kūnas ir pati moteris tarnauja tik vyro žvilgsniui ir malonumui: „Galiu pasakyti visoms moterims - jei jūs pasirinksite gyvenimą su gėjumi, būsite sunaikintos kaip moterys. Kam reikalingos jūsų krūtys, jei jų nepaglostys vyro ranka?”31 Visame straipsnyje ne kartą pasikartoja ir gėjaus pedofilo, gėjaus tvirkintojo stereotipas. Vyrai gėjai apibūdinami ir kaip vampyrai, geriantys vargšių moterų kraują, ir kaip vagys, atėmę iš savo žmonų jų gyvenimus. Straipsnis baigiasi itin simptomišku sakiniu, teigiančiu, kad vėliau ar anksčiau visuomenė turės „atsakyti ir į klausimą: kaip teisiškai, morališkai apginti teises bei orumą tų žmonių, kurie vertina tradicinę vyro ir moters santuoką?”
Šio žiniasklaidos teksto potekstėse jaučiamas didžiulis nerimas dėl subordinuoto gėjų vyriškumo ir tradicinių šeimos bei tautos vertybių. Pasitelkus keistas stereotipų manipuliacijas norima parodyti, kad gėjai - kaip seksualiniai visuomenės pažeidėjai - ne tik gresia tradiciniam vyriškumui bei sureikšmintam moteriškumui, bet ir griauna visuomenės vientisumą. Tik identifikavus šiuos pažeidėjus ir morališkai, teisiškai ar net fiziškai atskyrus nuo visuomenės, įmanoma iš naujo konsoliduoti visuomenę ir sutvirtinti jos vienybės jausmą.
Visuomenėje vyraujanti heteroseksuali vaizduotė, persmelkusi visus aptartus pasisakymus, draudžia bet kokią heteroseksualumo, kaip visaorganizuojančios institucijos, analizę: tvirtai laikydamiesi romantizuotos ir šventos heteroseksualumo sąvokos, kurią sustiprina retorinės stiprios tradicinės šeimos, nekalto vaiko ir gėjų skriaudžiamos moters figūros, mes nepastebime, kaip ši institucionalizuota seksualumo forma tvarko ne tik lyčių santykius, bet ir išsaugo despotiškas seksualines, klasines, rasines ir kitokias hierarchijas.
Gilinantis į lyčių politiką, vykstančią hegemoninio ir subordinuoto vyriškumų sąveikoje, paties subordinuoto vyriškumo viduje ir viešojoje politinėje sferoje, išryškėja, kad egocentrinė, bet kartu lanksti hegemoninio vyriškumo forma vyrauja visose šiose srityse. Paradoksalu, bet hegemoninio vyriškumo ideologija persmelkusi net ir subordinuoto vyriškumo šerdį.
Interviu su heteroseksualiais vyrais rodo, kad jie stengiasi atsiriboti nuo subordinuotų arba netikrų vyrų, įsivaizduodami juos kaip Kitus. Daugumai homoseksualūs vyrai - tai savotiški kentaurai, moters ir vyro junginys. Interviu su homoseksualiais vyrais ir internetinės diskusijos apie moteriškus gėjus apžvalga atskleidžia, kad patys gėjai siekia įveiksminti hegemoninio vyriškumo normą ir kartu atmesti tuos, kurie šitos normos neatitinka. „Vyriškų” gėjų manymu, neatitinkantys normos gėjai yra perdėtai švelnūs, pasižymi moteriškais gestais, aukštu balsu ir pernelyg rūpinasi savo išvaizda (nuo soliariumų ir grožio salonų iki blakstienų ilginimo).Politikų, kunigų, populiariosios kultūros žvaigždžių pasisakymuose ir spaudos puslapiuose dažnai kartojama, kad visuomenės sveikata priklauso nuo jos gebėjimo palaikyti tradicinę („neiškrypusią”) šeimą su joje dominuojančiu hegemoniniu vyriškumu. Homoseksualus vyriškumas čia pateikiamas kaip grėsmė ne tik tokiai šeimai, bet ir moterims bei vaikams.
Viešuoju diskursu gėjai stigmatizuojami ir pasmerkiami įvairių rūšių - psichologinei, moralinei ir fizinei - atskirčiai. Viešoje sferoje vykstančios diskusijos rodo, kad Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, tautos ar visuomenės vidinės hierarchijos dažnai brėžiamos remiantis seksualumo, lyties ir klasės kriterijais. Brėžiant jas, mėginama pateisinti seksualinę kontrolę ir represiją (dažniausiai nukreiptą prieš homoseksualius vyrus bei besipriešinančiam moteriškumui priklausančias moteris), patvirtinti hegemoninio vyriškumo galią ir autonomiją.
Artūras Tereškinas
Rodyk draugams» Kategorijos: Kitos kulturos
Rašyti komentarą
Norėdami rašyti komentarą privalote prisijungti