Knygynėlis
Birželis 17, 2009
Rimas Burokas “(ne)gyvenimo fragmentai”
Rimas Burokas - legendinis tragiško likimo lietuvių poetas, hipis, keliautojas. Laisvas Rimo Buroko gyvenimas buvo neparankus brutaliai Sovietinei sistemai, todėl jį persekiojo KGB, guldė į psichiatrinę ligoninę, galiausiai įkalino už veltėdžiavimą. Mirė kalėjime 1980 m. Rimas Burokas - vienas ryškiausių 8-ojo dešimtmečio poetinių balsų, epochos atliepusios anapus geležinės uždangos vykusius Prahos pavasarį, Woodstoką, Paryžiaus revoliuciją, simbolis.
Rimas buvo legenda, tokius žmones norisi mėgdžioti. Apie jį sklandė daug įvairiausių pasakojimų, kartais stulbinamai paikų, bet atitikusių to laiko - mūsų laiko - dvasią. Apie Rimą buvo galima paskaityti ant tuometinio jaunimo mėgtų kavinių sienų, jo minčių citatos, eilėraščių ištraukos skraidė po miestą, kaip šiais laikais skraido reklaminės skrajutės. Dabar rašydamas apie Rimą Buroką galiu įžvelgti tai, ko tada negalėjau, - tam tikrą virsmą, neišvengiamą lemtį, tragizmą ir vienatvę, atsivėrusius virš jo galvos. Sufabrikavus bylą (tų laikų žargonu: už „bangladešą”), jis buvo kalinamas kalėjime, kurio ligoninėje ir mirė 1980-aisiais. Tuomet man atrodė, kad jis buvo toks suaugęs, jau senas žmogus, o tebuvo dvidešimt septynerių… (Rimas Morkūnas)
Ši knyga - tai pirmas bandymas iš nuotrupų - eilėraščių skiaučių, prisiminimų skeveldrų, kalėjimo bylos likučių - (re)konstruoti Rimo Buroko, poeto, bitniko ir hipio, o gal tiesiog XX a. 8-ojo dešimtmečio laisvės ženklo, portretą. Bet pastanga atkurti šį paveikslą - ar juolab tą laikotarpį - neišvengiamai balansuoja ties riba, kur interpretacija ima keisti tai, kas tikra. Tačiau nėra pasirinkimo. Nes užmarštis yra ir atminties iškalinimo forma, lydima vienintelės vilties, kad visa tai gali (ir turi) būti atrasta ir iš naujo perskaityta.
John Fante “Paklausk dulkių”
Johnas Fante (1909-1983) - italų kilmės JAV rašytojas, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, klasikas, iki šiol skaitytojų vertinamas už savitą kūrybinį balsą bei atvirumą. Laikomas vienu iš pagrindinių XX a. Los Andželo rašytojų.
1939 m. pasirodžiusio romano „Paklausk dulkių” pagrindinės temos - skurdas, kūrybinis gyvenimas, imigranto identiteto paieškos. Atviraširdiškas ir vaikiškai naivus knygos herojus, Arturas Bandinis, jaunas rašytojas XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Los Andžele, badmiriaujantis ir beviltiškai siekiantis tapti garsenybe, primena šešeriais metais vėliau pasirodžiusio J. D. Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės” veikėją Holdeną Kolfildą. Ypač įsimintinas ir paradoksalus Bandinio meilės ryšys su meksikiete Kamila, temperamentinga jų istorija atskleista su ironija ir psichologiniu įžvalgumu.
Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui”
„Gėlės Aldžernonui” - labiausiai išpopuliarėjęs JAV rašytojo, diplomuoto psichologo Danielo Kyzo kūrinys. Už to paties pavadinimo apsakymą 1959 m. autorius gavo „Hugo” apdovanojimą, o 1966 m., išplėtojus apsakymo siužetą, parašytas romanas pelnė „Nebulą”. Nuo to laiko romanas vien JAV pakartotinai išleistas 58 kartus, taip pat išverstas į 21 kalbą.
Knygos herojus Čarlis Gordonas netrukus leisis į žmonijos istorijoje neregėtą kelionę. Jį, gimusį su neįprastai žemu intelekto koeficientu, mokslininkai pasirenka kaip tinkamiausią kandidatą bandomajai operacijai tikėdamiesi, kad ji padidins Čarlio proto galią. Analogiška procedūra, atlikta su bandomąja pele, vardu Aldžernonas, davė labai gerų rezultatų. Eksperimentas pavyksta, Čarlio protiniai gebėjimai išauga tiek, kad pranoksta net gydytojų, sumaniusių šią metamorfozę. Atrodo, mokslininkai padarė milžiniškos svarbos atradimą. Tačiau… ar lengva pakeisti lemtį? Kas laukia Čarlio toliau?
„Gėlės Aldžernonui” - jaudinantis pasakojimas apie žmogų, kuriam per keletą mėnesių tenka nueiti viso gyvenimo kelią.
Charles Bukowski “Pragaras skirtas vienišiems”
Charles Bukowski — begalės sekėjų ir mėgdžiotojų susilaukęs amerikiečių poetas ir rašytojas, laikytas tikru dievuku, įtakingiausiu savo kartos amerikiečių autoriumi, legenda, arba nepraustaburniu alkoholiku, kurio eilėraščiai apskritai net neturėtų būti laikomi poezija. Paprasta, kiek galima mažiau dekoruota forma. Savotišką miniapsakymą primenantis stilius. Šnekamoji kalba. Sarkazmas. Ironija ir saviironija. Stuksenimas rašomosios mašinėlės ar kompiuterio klavišais, nes kitaip… Geriausiai čia tiktų paties Buko žodžiai: „Eilėraščio rašymas panašus į šikimą - iš pradžių užuodi, o paskui nuleidi… Visa rašymo esmė ir yra nusikratyti šita smarve.”
Dorota Masłowska “Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava”
Romane vaizduojamas nevilties ir įtūžio kupinas postsocialistinio provincijos miesto „prarastojo” jaunimo vidinis gyvenimas. Pasakojimo ašis - merginos palikto „urlagano” vidinis monologas, gausiai nusagstytas kultūrinių aliuzijų skiautėmis, socialinio protesto raiška, negailestingai parodijuojamu popkultūros, „gyvenimo būdo” žurnalų, televizijos šou stiliumi. Šio stiliaus klišės, virtusios „autentiška” herojų kalba ir jų problemų aiškinimosi būdu, savaime kuria žiaurios socialinės satyros efektą.
„Šiai jaunutei amžiumi merginai būdingas neregėtas rašytojos brandumas ir didžiulis talentas valdyti lenkų kalbą, pjaustyti, griauti ją, sugrūsti į košelieną ir iš šios košelienos sukurti savitą kalbą, neretai makabrišką, be galo rizikingą, visada asmenišką ir poetišką” (Jerzi Pilch, lenkų rašytojas). Nepaisant itin jauno amžiaus, autorė sulaukė aukščiausio literatūrinio pripažinimo Lenkijoje, jos knygos verčiamos į daugelį užsienio kalbų.
Castor & Pollux “Rašytojų kūjis”
Ši knyga sudaryta straipsnių apie literatūra, skelbtų „Šiaurės Atėnuose” rubrikoje Verba de Verbis pagrindu. Ne vieną skandalą (kartais net šoką) literatūriniuose kuluaruose sukėlę ir peržengę įprastus tabu, ir netgi įprastas mandagumo ribas, straipsniai - tikras „Rašytojų kūjis” - žiebė per palaimingai konformizmo, provincialumo, narsicizmo, vartotojiškumo nirvanoje skendinčią lietuvių literatūrą. Castor & Pollux tekstai peržengia literatūros kritikos ribas, ir leidžia juos suprasti žymiai platesniame kultūros kritikos kontekste.
***
Iki kokio lygio gali degraduoti nekultūringas požiūris į knygą.
Jonas Ūbis, Septynios meno dienos
***
- Tik patologinis bailys, nebesugebantis iš baimės kontroliuoti savo proto, gali girtis ir didžiuotis savo ydomis bei galimybe „apdulkinti” lietuvių literatūrą iškrypėlio dulkėmis vien dėl to, kad už tai dar nesodina į kalėjimą.
Jonas Mikelinskas, Šiaurės Atėnai
***
Apie jį sakoma ,,jie”, nors tai veikiausiai vienas autorius, išpažįstantis šizofrenijos žanrą. Nelyg Deleuzą ir Guattari, jį kankina šizoanalizės konceptas. Dekonstruoti kultūrą, nuvainikuoti nekvestionuotino rango figūras, ieškoti aukso periferijoje, liaupsinti sėbrus ir sugėrovus - bet su sąlyga, kad saikingai, šiek tiek ir pasispardant. Tai labai ryški ,,šiandieninio kairiojo” kritiko pozicija. Kartais jis ir pats netyčia susipainioja tame, ką propaguoja. Kai parašo itin šlykščiai, bjauriesi juo ir mintyse keikiesi. To jis ir troško labiausiai. Tikslas pasiektas. Deja, tenka pripažinti, kad jis rašo vis geriau ir geriau; maža to, dirba tą neišliekantį, tačiau kiekvienai epistemai privalomą avangardizmo atnaujinimo darbą. Su pykčiu ir iš pykčio.
Giedrė Kazlauskaitė, eseistė
Eduardas Limonovas “Tai aš, Edička”
„Pasirodo, meilė pavertė mane iškrypėliu, ar nemanot, jog meilė - tai tam tikras seksualinis iškrypimas, retai sutinkama liga, galbūt ją reikia įrašyti į medicinos vadovėlį greta sadizmo bei mazochizmo. Dėl šio iškrypimo jaučiuosi toks vienišas…”
„Mano duona, mano mėsa, mano pyz.da, mano apartamentai” - sako monstrai. nekenčiu civilizacijos, pagimdžiusios abejingumo monstrus, civilizacijos, kurios vėliavoje įrašyčiau pačią pražūtingiausią nuo pat žmonijos užgimimo frazę - “Čia tavo problema”.”
Eduard Limonov “Tai aš, Edička”
Obsceniška, exhibicionistinė, kunkuliuojanti emocijomis, pilna prisipažinimų ir kaltinimų visam pasauliui knyga, kurią viešai degino rusų emigrantai Amerikoje ir kurią galiausiai pats Limonovas uždraudė leisti Rusijoje. Meilė ir išsiskyrimas, narkotikai ir padugnės, Niujorko socialistai ir homoseksualai, maištas prieš buržuazinę visuomenę ir melu gyvenančią Ameriką (naujausias 2004 m. šios knygos leidimas vokiškai pervadintas Fuck off, Amerika), užgniaužiančią asmenybę bei individualumą… „Duokit man, broleliai, kulkosvaidį, oi, duokit kulkosvaidį!”, - vapa apsirūkęs Edička. Ši knyga tiems, kurie nors kartą gyvenime kad ir patylom yra ištarę: „Eikit jūs visi…”
Valerie Solanas “Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas”
“Vyras yra visiškas egocentrikas, užspęstas savyje, nesugebantis empatiškai tapatintis su kitais, mylėti, draugauti, jausti prieraišumą ir švelnumą. Jis yra aklinai izoliuotas vienetas, negalintis su niekuo užmegzti ryšio. Jis reaguoja tik instinktais, ne smegenimis; jo protiniai gebėjimai tėra įrankis, skirtas jo reikmėms ir potraukiams tenkinti; jis nesugeba patirti proto aistros, minties sąveikų; jam neprieinama niekas anapus jo paties fizinių potyrių. Jis yra pusgyvis, nejautrus luitas, nesugebantis suteikti nei priimti malonumo ar laimės; pagaliau geriausiu atveju jis tėra niekšingas ir nuobodus kelmas, nes tik tas, kas geba domėtis kitais, gali būti žavus. Jis įstrigęs tarpinėje zonoje tarp žmogaus ir beždžionės, o jo padėtis kur kas blogesnė nei beždžionės, nes, skirtingai nei beždžionė, jis gali jausti visą aibę neigiamų jausmų - neapykantą, pavydą, panieką, pasipiktinimą, kaltę, gėdą, abejones, be to, jis puikiai suvokia, kas jis yra ir kas nėra”.
Valerie Solanas
1968 metais pasirodęs „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas” (SCUM Manifesto) laikomas vienu žiauriausių ir beprotiškiausių visų laikų tekstų. Valere Solanas vardą išgarsino tais pačiais metais įvykdytas pasikėsinimas į Andy Warholą, po kurio ji buvo uždaryta į psichiatrinę ligoninę.
Nepaisant visa persmelkiančio įniršio, manifeste skelbiamos reikšmingos idėjos. Šis tekstas pranašintas ne tik kaip per šviesmetį nuo savojo laiko nutolusi radikali feministinė analizė - numačiusi dirbtinį apvaisinimą, pinigų automatus, feministinį sukilimą prieš žeminančią moters reprezentaciją mene, - bet ir kaip stulbinantis skurstančios ir įžeistos moters pykčio liudijimas.
______________________________________________________________________
Kalbant apie gerą literatūrą kultūringas žmogus visuomet bus itin atsargus vardindamas savo mėgstamiausias knygas ar dievinamus rašytojus. Pokalbyje neišvengiamai slypi grėsmė sužinoti, kad pašnekovas yra gerokai labiau apsiskaitęs asmuo nei tu, o visi tavo išvardinti autoriai ir knygos sukelia tik atlaidžią, kandžiu estetiniu pasibjaurėjimu persmelktą šypseną, su aiškia užuomina į tai, kad esi pigaus literatūrinio popso gerbėjas ir nieko nerauki apie Pinterį, ar Llosa bei visą DIDŽIĄJĄ LITERATŪRĄ apskritai. Atvirkštinis variantas taip pat pakankamai nemalonus, nes ir tau gali tekti tramdyti tą pačią piktybišką šypseną, išgirdus pašnekovą aistringai linksniuojant Brauną, Koeljo ar kurį kitą tavo ne itin vertinamą rašeivą. Taigi, norėdamas suteikti progą kandžiai nusišypsoti, o gal tiesiog atverdamas pasauliui dalelę savęs dalinuosi trumpu knygų sąrašu, kuriame puikuojasi su didžiausiu malonumu per visą netrumpą mano gyvenimo laikotarpį lig šiol perskaitytos knygos:
1. John Irving „Pasaulis pagal Garpą”
Kuomet buvau keturiolikos metų vaikėzas, atkreipti dėmesį į knygą ir ją įsigyti privertė nuoga melsvaodė moteris, rankoje laikanti keistą, vaginą primenančią kriauklę. Tai tikriausiai nemažai pasako apie tuometinį mano literatūrinį supratimą. Šiandien parduodamos knygos viršelis atrodo visai kitaip - blankiai neutraliai. Išties gaila, nes visai gali būti, kad naujasis viršelis kaip tik šiuo metu atbaido kurį nors jauną, drovų, sapnuose nuolat ejekuliuojantį paauglį nuo tikrai geros literatūros. Neįtikėtinas „Pasaulis pagal Garpą“ knibždėte knibžda kontroversijos nestokojančių transeksualių amerikietiškojo futbolo žaidėjų, pakvaišusių feminisčių, prostitučių, nuo aklų nesąmoningų mirštančiųjų pastojančių motinų, kitų visokeriopai sutrikusių moterų, o taip pat gausiu būriu prievartautojų, pedofilų, cirko meškų ant dviračio ir daugeliu kitų keisčiausių personažų. Paties T.S. Garpo veikėjas pateiktas taip įspūdingai, kad vien prisiminus šį vardą atmintyje iš kart iškyla gausybė bruožų, poelgių, nepatogių situacijų į kurias jis autoriaus valia buvo pakliuvęs. Ko verta vien Garpo sūnaus žūties scena, kuomet jo žmona siaubingos avarijos metu nukanda meilužiui… taip jūs teisingai atspėjote. Šią knygą su dideliu malonumu skaičiau ne mažiau kaip penkis kartus ir jei Dievas duos mielai perskaitysiu dar kartą.
2. Umberto Eco „Fuko švytuoklė”
Būtų itin banalu paminėti, kad Umberto Eco laikomas intelektualiausiu pasaulio rašytoju. Be to greičiausiai kur nors atsiras gudročių, kurie bandys užginčyti šį teiginį. Tad tarkim, kad aš to nepaminėjau. Taip pat visai nebūtina minėti, kad blankus šios knygos atspindys, nevertas net taikomo termino plagiatas, yra mums visiems skersai išilgai ausis išūžęs Deno Brauno „Davinčio kodas“. Šiaip ar taip Eco vienas mano mėgiamiausių autorių, o „Fuko švytuoklė“ neabejotinas protinių sugebėjimų ir lakios vaizduotės šedevras, skatinantis skaitytoją leistis į pašėlusią avantiūrą knygos puslapiuose ir motyvuotai įspėjantis to nedaryti realiame gyvenime. Tai pasakojimas apie grupelę žmonių, sukūrusių įmantrią sąmokslo teoriją, kurios virtimas realybe pražudo pačius teorijos kūrėjus. Tikra, virtuoziškai sukonstruota literatūra, nuo kurios rimtas knygų mylėtojas patirs jei ne orgazmą, tai bent solidžią erekciją. Taip pat itin rekomenduoju kitą U.Eco kūrinį „Rožės vardas“. Šis romanas laikomas autoriaus kūrybos, viršūne, nors mano nuomone „Fuko švytuoklė“ jam nei kiek nenusileidžia.
3. Daniel Keyes „Gėlės Aldžernonui“
Ant šios knygos viršelio turėtų puikuotis užrašas: „Skirta turintiems širdį“. Iš tikro, tai mes visi, net ir patys didžiausi šunsnukiai ir šikniai, ją turime, o jei kas šį faktą pamiršo, tai knyga – puikus būdas vėl prisiminti. Kažkada vaikystėje skaičiau apsakymą iš kurio jo autorius garsus psichologas Daniel Keyes išvystė vieną puikiausių visų laikų romanų, istoriją apie protinių sutrikimų kamuojamą vyriškį, kuris kartu su mokslinės laboratorijos peliuku Aldžernonu tampa sudėtingo eksperimento dalyviais. Kartu su pagrindiniu knygos herojumi leidžiamės į pavojingą kelionę po proto užkaborius, kad pajustumėm ką reiškia menkam, niekingam šios žemės vabalui užkopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę ir būti negailestingai nutrenktam į dugną. Jei mirsite taip ir neperskaitę šios knygos, tikriausiai jūsų gyvenimas turės mažiau prasmės nei galėtų.
4. Saulius Tomas Kondrotas „Žalčio žvilgsnis”
Jei kartais reiktų išrinkti vieną lietuvių autoriaus kurinį, o visus kitus amžiams įmesti į liepsnojančią pragaro irštvą, mano rankose liktų S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“. Nenoriu daug išsiplėsti, bet jei tu, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu (-e), jos neskaitei, tai kelk savo nutirpusią sėdimąją nuo kompiuterio ir žirgliuok į knygyną, biblioteką arba pasiskolink iš draugo, kuris turi šimtą kartų geresnį literatūrinį skonį nei tu. Ai, veltui aušinu burną, tavęs jau niekas neišgelbės…
5. Kevin Kesey „Skrydis virš Gegutės lizdo”
Greičiausiai matėte arba bent jau girdėjote apie filmą tuo pačiu pavadinimu kaip ir knyga. Žinovai teigia, kad tai vienas geriausių kada nors pasaulį išvydusių kinematografijos darbų. Romanas, pagal kurį jis sukurtas, nusipelno ne mažesnių pagyrų. Etaloninė psichiatrijos klinikoje įvykusio maišto istoriją su be reikalo ten pakliuvusiu nuteistuoju McMurphy ir Hitlerio kraujo turinčia medicinos seserimi Ratched, papasakota indėnų milžino lūpomis. Despotija, neteisybė, pasipriešinimas – verta, prasminga, įsimintina.
6. Eduard Limonov „Tai aš, Edička”
„Pasirodo, meilė pavertė mane iškrypėliu, ar nemanot, jog meilė – tai tam tikras seksualinis iškrypimas, retai sutinkama liga, galbūt ją reikia įrašyti į medicinos vadovėlį greta sadizmo bei mazochizmo. Dėl šio iškrypimo jaučiuosi toks vienišas…” – taip verkšlena Edička, tikras ar išgalvotas rašytojo alter ego. Ši knyga tikrai ne iš tų kuri patiktų kiekvienam. Bet jei kartais norėtumėte daugiau sužinoti apie homoseksualius seksualinius nuotykius su juodaodžiais, žmonų smaugimą, vyrų dulkinimą plastikiniais falais ir revoliuciją ši knyga kaip tik jums. Parašyta aiškiai ir ne dviprasmiškai: “Mano duona, mano mėsa, mano pyzda, mano apartamentai” – sako monstrai.Nekenčiu civilizacijos, pagimdžiusios abejingumo monstrus, civilizacijos, kurios vėliavoje įrašyčiau pačią pražūtingiausią nuo pat žmonijos užgimimo frazę – “Čia tavo problema”.
7. Vanda Juknaitė „Tariamas iš tamsos“
Atrodytų nieko nepaprasto, Vanda Juknaitė kalbina sudėtingo likimo vaikus: neregius, daugiavaikėse šeimose gyvenančius mažamečius, pataisos kolonijose leidžiančius laiką nuteistuosius. Prieš akis atsiveria begaliniai pasauliai, neišmatuojamo gilumo asmenybės, mažieji žmonės, savo išmintimi visokeriopai pranokstantys skaitytoją. Net nepastebi, kaip akyse keičiasi tavo paties požiūris į vertybes, artimuosius, į visą tai kas svarbu. Tikrų tikriausia odė gėriui žmogaus viduje, neįkainuojama mūsų literatūros vertybė.
8. Mika Waltari „Sinuhė Egiptietis”
Prisipažinsiu, knygą skaičiau seniai, po to prarijau daugybę Mika Waltari romanų, tačiau nei vienas neprilygo magiškam senovės Egipto pasauliui, kurio klaidžiais labirintas klajojau kartu su faraono gydytoju Sinuhe patirdamas moteris, nuotykius, draugystę, intrigas ir išdavystes vykusias amžinųjų piramidžių šešėlyje. Knygos veiksmas skaitytoją nukelia į įsimintiną Egipto religinės reformos laikotarpį, kuomet faraono Echnatono įgeidžiu visuotinai garbinamas dievas Amonas pakeičiamas Atonu. Refomai nepasisekus įvyksta maištas atveriantis galimybę sostą užimti Ramziui.
9. Vladimir Nabokov „Lolita“
Tikriausiai kontraversiškiausias kūrinys visoje literatūros istorijoje. Skaičiau daugybę gerokai nešvankesnių ar „piktesnių“ savo turiniu knygų, tačiau niekas savo įspūdžiu neprilygo „Lolitai“. Siužeto esmė paprasta – nelaimingo atsitiktinumo dėka dvylikametė mergaitė patenka į niekingo pedofilo rankas, tačiau viskas papasakota taip poetiškai ir įtaigiai, kad skaitant nugara eina šiurpas, o pats nevalingai imi jausti simpatiją ir gailestį ne aukai, o piktadariui…
10. Dorota Maslowska „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“
Nieko rimto, tiesiog puiki turistinė galimybė patekti į skustagalvio budulio smegenis ir pasivaikščioti idiotiška neapykanta rusams persmelkto Lenkijos miestelio gatvėmis, patiriant daugybę nuotykių ir nesusipratimų. Jei norite sužinoti kodėl merginos vemia akmenimis, kas yra Stiprusis ir ar išties rusai tokie siaubingai blogi būtinai paskaitykite…
Saulius Rimkus
Rodyk draugams» Kategorijos: Kita |