Literatūrinė skiltis

Lapkritis 4, 2009

Mane auklėjo kaip elitistą.

Brolis mušė šaukštu, kai dainuodavau populiarias dainas. Aiškino: tik suaugę gali reguliuoti savo radijas. Iš tiesų jis pats nebuvo suaugęs, bet sakė turįs specialųjį pažymėjimą. Bandžiau pasipriešinti, bet jis parodė policijos automobilį už lango, ir aš išsigandau.

Tėtis inertiškai keikė kaimo literatūrą (todėl taip ir neskaičiau Turgenejevo ir Tolstojovo). Diegė meilę Mačiūnui ir Mekui. Tarasovas man buvo eksperimentų prie smagiųjų ŠMC tualetų autorius, o ne kažin kokios džiazo grupės grojikas.

Mama klausydavo „M1 plius” (o brolis jai paantrindavo, jog per šią stotį kiekviena grojama daina yra apdovanota prestižiniausiais apdovanojimais). Jos veide dar mačiau nuospaudas nuo sovietinės hipės (aka hipsterės) akinių.

Dabar mama skaito Coelho. Tėčiui Mačiūnas atrodo neatitinkantis kriterialumo minimumo (nors jis taip ir nesakė). Brolis taip pat nebeatrodo toks seksualus, kaip anksčiau. Tai liūdna istorija.

N.A.

Šventė

Ir lygiai šeštą valandą prie baro
Mes susitiksim po pasaulių karo.
Taurė bus vyno pakelta pirma
Už pralaimėjimą. Už liūdną dieną,
Už būsimą laikotarpį be Dievo,
Kurį žadės poliarinė žiema.

Į šalį vėl bus numesti ramentai,
Girdėsis pasklidi aplodismentai,
Į salę katafalkai įriedės.
Bus paminėti ir gyvi, ir žuvę
Raketų šūviais ir sieros liežuviais
Iš ką tiktai numirusios žvaigždės.

Bus prarastas tikėjimas ir tikslas…
Mes žengsime ir nieko nesutiksim
Po nuolaužom nugriuvusio dangaus.
Ir kelyje iš smuklės į taverną
Per būsimą gyvenimą nevertą
Mes švęsim pralaimėjimą žmogaus.

Gintaras Patackas

Mintys

Žmonėse atsiranda kraujomušos mintys paryžiai
Pelei rausiantis po pamatais virš kurių dabar mišios
Kur paveikslų nedaug ir per didelis garso tankumas
Aš galėčiau užmerkti akis viską atperka kūnas
Nesulaukę stebuklo ateisim patikrinti ėdžių
Aukso šiaudas prilipęs prie rūbo lig šiol tebešviečia
Pranašystės dubliuoja sapnus ir senus kalendorius
Grakščiai išlenktus paukščio sparnus visa kita tik srovės
Geografinės arba menų arba literatūrų
Jos neturi krypties nei gyvybės o marmuro mūrų
Jei mirtis nesuės tai suės pranašystės artėjimas
Kai iš maro formuojas mirtis o iš mūro kalėjimas
Tavo celės ir tavo rūsiai prakartėlės ir kertės
Šitas miestas statytas numirti ar bent prasigerti
Kad atmuštų už tavąją sielą nors keletas varpinės dūžių
Ir nutoltum paviršium vandens su drabužiais arba
be drabužių

Arnas Ališauskas

Valkata

Aš barzdotas ir nudriskęs, geriu nežinia nuo kada,
Esu vienišas, nors turiu šimtus vienišų sugėrovų,
Pasaulis man draugas, ir priešas, kartais
Ant tualeto sienos išbraižau žodį „šūdas”,
Nežinia kodėl, myliu vieną tokią pagyvenusią
Senamiesčio pardavėją, ji yra žydė, ir man tai patinka,
Geležinkelio stoties čigonai kartais
Man pastato alaus, o aš atsidėkoju jiems
Barzdotu, kaip aš pats anekdotu,
Rūkau pakelėse rastas nuorūkas,
Tad „Prima” man šventė,
Kiti žmonės žiūri į mane kaip į šunį,
Arba katę, arba balandį, nieko neturiu,
Išskyrus dangų, ypač naktį,
Žvaigždės mano sesės, šunys mano broliai,
Esu, sako, gerokai trenktas,
Bet tai netrukdo man gyventi,
Nesu sėdėjęs kalėjime, bet viso pasaulio policija
Pažįsta mane iš veido, net iš žvilgsnio,
Dažnai keikiuosi ir kartais geriu odekoloną,
Bet ne vienas! Nesu pakėlęs rankos prieš silpnesnį,
Tiesa, kartą pavogiau iš parduotuvės degtukų dėžutę,
Išpažinties neinu ir neisiu,
Nes Dievą gal ir tikiu, bet kunigu netikiu,
Meilės negalima išmokti, mirdamas
Norėčiau aptaškyti sperma mylimosios lūpas,
Tegu po mano mirties užgimsta
Nors vienas laisvas vaikas,
Šiaip viskas gerai, ačiū Dievui, artėja pavasaris.

Tomas Arūnas Rudokas

***

žiūrėjau žiūrėjau pro langą
žiūrėjau žiūrėjau

- ir kad imsiu šokinėti bėgioti šen
ir ten vaipytis ir maivytis oriai
kosčioti vartyti akis linguoti galva
sakyti “be abejo be abejo” verstis kūlio
bučiuoti rankas uždirbti pinigus ir
leisti pinigus valytis batus keiktis
fotografuotis pildyti anketas rašyti
curriculum vitae siuntinėti atvirukus
atlikinėti karinę prievolę žaisti šaškėmis
žiūrėti pokalbių laidas vaikščioti į parodas
kolekcionuoti pašto ženklus apkalbinėti kaimynus
sakyti komplimentus bėgioti rytais
bėgioti ratais mokytis užsienio kalbų
dažytis dalinti vizitines korteles
megzti studijuoti zeną vaikytis madas
pirkti išsimokėtinai valgyti sveiką maistą
giedoti bažnyčios chore užsiiminėti grupiniu
seksu dalinti labdarą juoktis iš anekdotų
verkšlenti unkšnoti kiknoti ir spygauti

na ir ko tu žiūri dabar?

jei visi, tai ir aš.

ar man jau ir to negalima?

Gintaras Grajauskas

Potekstė

Vienas
japonas
lengvai priekaištauja kitam:
štai, parašei tokį ilgą laišką,
drauguži - san,
o aš tik iš užuominų supratau,
kad prasidėjo žiema!

Norėčiau,
kad mes būtume japonai,
Ugniaplauke,
Tada sakyčiau:
štai, parašei, kad prasidėjo žiema,
o aš tik iš potekstės supratau,
kad vos vos pasiilgai manęs.

Rolandas Rastauskas

Birželis

Visą gyvenimą

Nuo Birželio nebepabėgsiu
To birželio, kai mirė mano širdis
Kai mirė mano eilėraščiai
Kai mylimoji mirė
Romantiškam kraujo klane

Birželį liepsninga saulė pradegina odą
Ir atveria tikrąją mano žaizdą
Birželį žuvis išplaukia iš krauju pasruvusios jūros
Ieškoti kitos žiemojimo vietos
Birželį iškrypsta žemė, nuščiūva upės
Kaupiasi laiškai, nepasiekiantys mirusiųjų

Ši Tao,  vertė Laimantas Jonušys

Vardas

Iš spalvotų sapnų iš tiesos ir iš nieko
Iš užkalbinto budelio rankose vyro
Iš giliausio atodūsio tų kurie lieka
Ir iš vaikiškos šypsenos tų kurie mirę

Iš nutaikytų vamzdžių iš garuojančio kapo
Iš išmokytų moterų tarti bet tyliai
Garsus kurie garsiai ne viską pasako
Iš jų atėjau ir į čia pasipyliau

Iškalbėk man
Iškalbėk man

Savo dievo žiaurumą tau ir kaimynui
Išdavusiam tai ką prieš amžių sapnavo
Iškalbėk apie vandenį virtusį vynu
Ir verkiančius tuos kurie vyno ragavo

Iš visų kuriuos keikėm iš vaikų kuriuos šaudėm
Iš juokingų ir dvokiančių nimbų dalybų
Iš mados ir komunų išėjęs su glaudėm
Tu rašai savo vardą ant degančių knygų

Iškalbėk man
Iškalbėk man

Iš šventųjų raudų iš aukojimo laužo
Iš aukai nepaliesto vyro varstotuos
Paklausyk jo viduj vis dar šnypščia ir daužos
Ne pasakoj nukirstas slibino kotas

Iš tavęs ir manęs iš visų kurie auga
Išrašyk ir ištrink nenaudingą likimą
Nes kitaip nesupyk nužudysiu kaip draugą
Ir pajusi kaip skauda viduj Hirosimą

Domantas Razauskas

Ką tik

o jeigu nieko neveikčiau? gal tada
laikas stotų ir jo liūdnumas liautųs

Hölderlinas pro savo bokšto langą šypsotųs
ir Baskervilių šuo ramiai sulaižytų ugnį

jei į nieką nežvelgčiau: neskubėčiau nieko
suvokti: gal kambariai kas rytą liautųs kartotis

į vamzdžius grįžtų kulkos ir džipų
benzinas vėl susigertų į gręžinius

: tu atsigręžtum duryse ir už tavęs
gatvėje nutiltų mašinos kregždės ore pakibtų

arbatos lašas ant fajanso pagautų šviesos
kurioje stovėtum žvelgdama akies ketvirčiu

aš nieko nekalbėčiau nieko negalvočiau
viskas kas mano - būtų jau padaryta

: bet! skaitomą knygą ką tik užverčiau
nebaigtą: taip ji prasitęs į rytojų

nešdamąsi ir mus: ir lašas nusileis
puodeliu ir kregždės atkels vartus

už kurių ištirpsi: nors ką tik - ką tik
apleidai mano laiką nespėjusį

mumyse sustoti

Kęstutis Navakas

Rytas

prabundi, o ant stalo dienoraščio skiautė
ir šešėlis įkritęs per klaidą tarp rūbų juoduoja,
nesiliesk prie daiktų, jie dar miega
ir šviesą sapnuoja, o prabus - pasijus
uždaryti vidurmiesčio auštančiuos skliaustuos

štai šaukštelis arbatai, atspindintis dangų,
o pabudink - kalėjimu taps jam šis rytas,
ir jau ne dangus bus vyzdy jo,
o balos arba dar naivus Monte Cristo
kažkada ir kažkur uždarytas

reikia laukti daug metų ir gali šis tas atsitikti -
atsiverti Sezamas arba Sezanas išnykti, ten
trimačiuos daiktuos jo absento gėrėjas
sušunka, jog esi tik tuomet, kai kažkas
tau kvėpuoja į burną

Julius Kleras

vandalas: gyvybės artilerija

visus vėmalus iš širdies
visas druskas vinis
žandikaulius iš širdies
visas įkapes naktipuodžius
akmenis šliužus iš širdies
visus kaktusus iš širdies
kirminus vabalus seiles
apykakles iš širdies

visas panages iš akių
visas utėles kraują ašakas
išmatas iš akių
visas karpas išvamas miegą
stekenimus iš akių
visus nužiūrėjimus vilkdalgius sniegą
dalgius iš akių

visas adatas iš burnos
visus laikrodžius rūdis piktžaizdes
traukulius iš burnos
visas žiurkes šungrybius votis
dėmes iš burnos
visas kriaukles lapes karstus
lašinius iš burnos

tėškiu įėjęs į kapines

Dainius Gintalas

mano vyrai


pirmasis mano vyras bus kosmonautas;
pusę metų suksis aplink mane, pusę - apie orbitą
kartkartėmis man pamojuodamas;
visuomet pamirš gėles - prie kosmodromo
kioskų nėra - ir kitus žemiškus rūpesčius;
pusę metų gyvensiu ant Kinų sienos -
sako, ji matos iš kosmoso; mane pažinos
visi septyni apylinkės šienpjoviai:
čia ta - kuždės - paklode mojuojanti;
penki ant penkių - pradėsiu kirpti dabar,
jei kartais
nespėčiau

mano antrasis bus gydytojas;
niekuomet nerūkys; namai visada
bus pilni vėsios drėgmės - lyg rūko;
sodo gale - pakaruoklės sūpynės;
ten ir aš visą dieną
pirmyn - atgal;
jis budės namuose, tik kartais
kyštels galvą pro langą -
jei netyčia nupulčiau;
sugulus, vėsia plaštaka
slankios per nugarą
tikrindamas ar
neiškrypo

trečiasis mano vyras bus gaisrininkas
- transporto mozė - eismas prasiskirs
kuomet raudona ir staugiančia
čirškančius gaidžius galabys;
grįš lygiai septintą kopėčiom
pro daugiabučio langą;
pati būdrausiu, vonioj burdama degtukais;
tuomet jau suodžius ir prakaitą
nuo jo kempine
į save

Vaida Rimeikytė

jei šiandien žinočiau, kad mirsi, tai vakar mylėčiau labiau
۩

Jau galvojau, kad esu varžtelis
gamybos-prekybos-buities mašinoje,
o Dievas yra tik Tibete ir senose bažnyčiose.
Minutei sustojęs, vėl radau transcendenciją - ji yra visur.
Belieka tik prisijungti prie jos eterio.
Oras pilnas skaidrių srautų - lyg lengvas rūkas,
reaktyvinių lėktuvų pėdsakai, tamprios medūzos jūroje…
… patempk artyn vieną iš gijų, išsilenkusių erdvėje,
ir į tave paplūs Begalybė.

۩

Kaip drįstame mes Begalybę
buities nuskandinti triukšme?!

۩

Saulę gali užstoti Mėnulis,
visą dangų - kepurė.

۩

…. pakelk akis, ir apsvaigsi nuo Begalybės.

۩

žmogus kaip zylė kaip žvakelė kaip

۩

derybos
su Visata
stingstančiame kūne
maži laikrodėliai
kažkas nesibaigia
Visata ima šilumą atgal
kad turėjai
dėkoji

۩

gyvenimas pilnas
kiekvieną sekundę numirštant
kiekvieną

۩

Būname, kaip arkliai su akidangčiais.
Pagalvok, kas yra toliau už mus supančio kiauto:
už darbo koridorių, už rūpesčių apie pinigus ir daiktus,
už pavėlavimo į autobusą,
už žiemos,
už poliarinės žiemos,
už atmosferos ribų,
už absoliutaus nulio,
už galaktikų mirgėjimo,
už juodos begalybės tylos,
už suvokimo ribų.

Dabar grįžk atgal
iš milijardų šviesmečių kelionės
ir palygink kompiuterio atminties talpą su tuo,
kas telpa chromosomoje.
Pasinerk į chromosomą, į molekulę, į tai,
ką vadiname „elementariomis” dalelėmis -
elektronus, protonus, neutronus… Štai protonas -
tai ne plastmasinis rutuliukas iš fizikos kabineto,
tai gravitacinių jėgų miškas - lyg tamsus sapno rūkas,
kiekviena šakelė permatoma ir tuo pat metu nepermatoma…
… panirk į vieną iš jų, ir į tave paplūs Begalybė.
Tavyje gyvena milijardai pasaulių.
Net jei esi varžtelis.

۩

Aleksandras Vismantas

Miestas

Suduok, kad nubusčiau
Iš fabriko dūmais prasmilkusio sapno
Tiek seno, kad rodos girdžiu
Kaip suteka suodžių žirklėmis
Į mano virkštelę
Visų kaminų, to seno pasaulio pabaisos

Ar išeisi į miestą?
Ar išeisi į miestą?

Balsai, lyg kraujagyslių forte
Lyg aimanos: kadais čia buvo šaknis,
O čia stiebas
Piestelių švininių aimanos:
Kadaise čia buvo seniai,
O čia lietūs
Iš paskutinių savo purvino krištolo kojomis
Kapsi ant spidometrų, kirvių piano
Mūsų galvų giljotinose

Ar išeisi į miestą?
Ir kur susitiksim?

Po asfalto karstodangčiu.
„Pelenai į pelenus”; palatos į kambarius,
Kuriuose vis dar smilkstame
Nes tokios krauju suvagotos sutartys
Dvokiančiuose gimdyklų koridoriuose
Užantspauduotos
Sapneliais sugrįžtančios man
Suduok, kad numirčiau man
Ir šito paliegusio kamino dūmais sukilčiau
Į pievą anapus.

Už kiek laiko būsi?
Mieste tavęs laukiam.

Velnių turim, benzino ir knygų
Planų turim, mašinų. Gal eisim pavalgyt
Prie senojo fabriko, ten tave dirbo,
Gamino ir rašė
Nutilęs esi - mes girdim - tave atveš ir nuveš
Pelenai į pelenus
Virkštelės į ašmenis
Tai ar išeisi į miestą,
Benkarte

Domantas Razauskas

Ledas ( romano ištrauka)

- Todėl, sako jis, kad mes ne tokie, kaip visi. Mokam kalbėtis ne tik lūpom, bet ir širdim. O kiti žmonės kalba tik lūpom. Ir niekad jie neprabils širdim.
- Kodėl?
- Todėl, kad jie - gyvi lavonai. Didžioji dauguma žemės gyventojų - vaikštantys negyvėliai. Jie gimsta negyvi, veda negyvėlius, gimdo negyvėlius, miršta; jų negyvi vaikai gimdo naujus numirėlius, - ir taip per amžius. Tai jų numirėliško gyvenimo ciklas. Iš jo nėra išeities. O mes gyvi. Mes išrinktieji. Žinom, ką reiškia širdies kalba, kuria mudu jau kalbėjomės. Ir žinom, kas yra meilė. Tikroji Dieviškoji Meilė.
- O kas yra meilė?
- Šimtų milijonų negyvėlių meilė - tai paprasčiausias gašlumas, noras paimti užvaldyti turėti svetimą kūną. Jų visas gyvenimas remiasi vienu: vyras mato moterį, kuri jam patinka. Jis nė trupučio nepažįsta jos širdies, bet jos veidas, figūra, eisena, juokas jį traukia. Jis nori matyti tą moterį, su ja būti, ją liesti. Ir suserga liga, kuri vadinama „žemiškoji meilė”: vyriškis siekia moters, jai dovanoja dovanas, asistuoja jai, prisiekia meilę, žada mylėti tik ją vieną ir nieko daugiau. Ji pradeda juo domėtis, paskui pajunta simpatiją, vėliau jai pradeda atrodyti, kad tai ir yra tas žmogus, kurio ji taip laukė. Pagaliau jie taip suartėja, kad pasirengę atlikti vadinamąjį „meilės aktą”. Užsidarę dviese miegamajame jie nusirengia, gulasi į lovą. Vyras bučiuoja moterį, maigo jai krūtinę, užvirsta ant jos, įgrūda į ją savo varpą, šnopuoja, stena. Ji pradžioje dejuoja iš skausmo, paskui iš gašlumo. Vyras išleidžia į moters įsčias savo sėklą. Ir jie užmiega suprakaitavę, tušti ir pavargę. Paskui pradeda gyventi kartu, prisidaro vaikų. Aistra pamažu juos apleidžia. Jie tampa mašinomis: jis uždirba pinigus, ji verda ir skalbia. Tokios būklės jie gali gyventi iki pat mirties.

Vladimir Sorokin

“Ledas” romanas / leidykla “kitos knygos”

Omukas ir Demonai

Omukas turėjo daug pasaulių. Gražių, spalvotų ir didingų. Audringą pasaulį, meilės, gerumo ir dar vieną šviesos. Gal dar pora melo, pykčio, mažais burbuliukais putojančio pavydo, išdidumo, baimės kažkur stalčiuje voliojosi…
Omukas nieko į juos neįsileisdavo, tik kartais ten atslinkdavo demonai.
Demonai, užklydę į tavo pasaulius, turi būti išstumti, sakydavo Omukas ir stumdavo. Mažais žingsneliais, tvirtai apglėbęs rankom, krentant smulkiems prakaito lašeliams, lėtai stumdavo demoną iš užsibrėžto rato. Tam tikslui kartais jis net žiūrėdavo sumo imtynes - taip mokėsi išstūminėjimo meno.
Jei nori kautis, turi turėti kardą, sakydavo Omukas, o tų kardų jis turėjo begales. Užslinkus demonui - nakčiai ant naktinio stalelio visada gulėdavo kardas - relaniumas. Kai demono - sieninio laikrodžio tiksėjimas vesdavo iš proto, kardais - kojom belikdavo išeiti į kitą kambarį. O kai Omuko demonas - mylimoji išeidavo pas kitą, kardai - ašaros buvo geriausias ginklas, kad ji bent trumpam pasiliktų…
Visas jo gyvenimas buvo kova su demonais. O tų demonų buvo be galo daug. Omukas po truputėlį seno, demonai darėsi vis piktesni, jų daugėjo. Jie jau nebeslankiojo kažkur Omuko pasaulių pakraščiuose, nesliūkino iš pasalų ir Omuko kardas jų jau nebegąsdino. Patys pikčiausieji brovėsi gilyn, įžūliai vertė signalines vėliavėles ir įspėjamuosius ženklus, ant kurių rūpestingasis Omukas buvo užrašęs “Demonams eiti draudžiama”. Omuko pasauliai buvo pilni demonų, jie jau nebebuvo Omuko.
Norint išstumti demonus, reikia pačiam juo tapti, sakydavo omukas ir pats tapo demonu. Ir įžūliai brovėsi gilyn į savo pasaulius, kartu su kitais demonais draskė signalines vėliavėles, skandino laivus, leido atomines bombas, o vienąkart centrinėje miesto aikštėje netgi surengė dujų ataką.
Taip demonai priėmė Omuką į savo tarpą. Nors tiesą sakant, vakarais geriant arbatą mėgdavo iš jo pasišaipyti. Neslėpsiu ir to, kad kartą naktinėje pasaloje Omukas net pametė savo kardą. Bet jis vistiek tapo Demonu. Demonu Omuku.

Kristina Karenina

Ilgėtis - tai vaikščioti rankomis

Atleisk, nepasakiau - užaugau cirke.
Mane paliko mokytis pas magą,
kaip iš nakties ištraukti saują triušių.

Ten bilieto kažkas nenusipirkęs
mane išmokė, sutemas prasegęs:
[išdrįsk įskilti - niekad nesuduši].

Mane augino dešimt liliputų.
Padėdavau jiems rengtis bei grimuotis,
ir pasilenkusi klausiau lopšinių -

praaugau juos, ir savo laiką būti.
Kartojo man: [keliauti - tai vėluoti
į tas vietas, kurios tavęs nežino].

Mane augino aklas akrobatas -
įpratino pamiršti Žemės trauką,
ir eiti rankomis per slėnio miestus -

batus prisemdavau dangaus. Iš ratų
mažėjimo tvarka sudėjęs lauką,
mane paliko taikiniu, ir liestis

tada nebuvo galima prie nieko -
prie sienų, svetimų balsų ir baimės, -
kol mokė išstovėti, skriejant peiliams:

[kas ašmenis prisijaukina - lieka].
Ir jie įsiminė mane savaime.
Paskui pamirš. Vėliau. Dabar dar gaila.

Ilzė Butkutė

Klastojant fikcijas

Naktimis aš regėdavau sapną:
Visos mirusios mano nuotakos
Pusryčiaudavo namo terasoje
Pusryčiaudamos garsiai juokėsi
Aš vartydavau rytmečio laikraštį
O aplinkui lakstydavo šunys
Tie kur sode po obelim užkasti
Ir netgi tas kur prie upės
Patefonas lyg naujas grojo
Plokšteles Kipro Petrausko
Tarsi jų niekada su broliu
Atsuktuvais nebūtumėm braižę
O ant stalo garavo pyragas
Meduolinis papuoštas vyšniomis
Tokį motina mano kepdavo
Sekmą dieną iš mokslų sugrįžtant
Jo atkandus išvysdavau tėvą
Sidabruotam padėklo dugne
Jis tylėjo, jo raukšlės man šaukė:
„Tu tapai panašus į mane”
O paskui suskambėdavo laikrodis
Visas šlapias iš miego nubusdavau
Per laukus basomis pasileisdavau
Savo gerklę prieš vėją plėšdamas:
„Mano tėvas nebuvo elgeta, mano tėvas
nebuvo elgeta, mano tėvas…”

Saulius Rimkus

neparašyta istorija

aš turiu tik vandens ir šią naktį kaip stogas skylėtą,
mano valtis prigėrus jau ilsisi jūros dugne,
tavo žvaigždės vėl krenta į mano apleistą planetą
ir neprimena nieko, man nieko, išskyrus tave. “

ištrauka iš Estebano laiško Pardo karalystės princesei

-

čia ženklai nuplėšti, o nematantys - nori matyti,
užmaskuoti visi, kurie sakė, kad vėjas danguj,
čia malūnas sutilpęs į ausį žibuoklės mažytės,
mes tauta, bet istorija ši parašyta ne mums.
gal todėl ir šis karas pasibaigė neprasidėjęs,
čia už mus vanagai vakarais suskaičiuoja metus,
čia už plunksnos smailumą tikresnė tiktai Dulsinėja.
mes klajojame dykuma. taip, čia nelyja lietus.
mes klajojame knygose ir nesuprantam ką darom,
nieks nesakė, o jei pasakytų - tai kas pasikeis?
ir čia tęsiasi pasakos ne nuo pradžios, o nuo galo,
taip ir mes - traukiam kortas ir tikim šamanų kerais.
tikim vakaro mūšio scena, kai už sienos mėnulis,
nepavargęs, bet ilsisi - laukia kol kas išmatuos,
šalia jo - tik stogai, tik stogai, tik stogai ir tik burės,
tačiau neplaukiam niekur - delnuos vis nusekęs vanduo,
o ir kraštas pasaulio aštresnis už vakar ir šiandien -
susipjaustytų vėliavos, irklai pamestų laivus,
o tada? - trys drambliai ir vėžlys tų dramblių išsigandęs,
o po jais? - tik bekraštis ir balsą pametęs dangus.

-

čia tik dūmų valstybė, kurios akyje - mano miestas,
kurios širdyje - trys karaliai ir alkanas šuo.

Paulius Norvila

Neištikimas

Tu man neištikimas - pykdavo  mama ant tėčio, kai jis vėlai pareidavo namo. O aš visą laiką norėjau būti panašiu į tėtį ir daryti viską taip, kaip jis daro.
Vieną vakarą ir aš išėjau iš namų. Nuėjau pas vieną draugą, pas kitą, o visai sutemus, vaikų darželio žaidimų aikštelėje įlindau į raketą. Tūnojau ilgai. Bet kai pakilo mėnulis,  pradėjo krėsti šaltis ir baimė. Tada išlindau ir parėjau namo. Paskambinau į duris. Atidarė perbalusi mama. Stvėrė mane į glėbį. Apkabinusi laikė laikė laikė. O, aš jai visas švytintis sakau- mama, aš tau kaip tėtis- neištikimas.
Tada mama atsinešė diržą. Nemušė, bet surišo kojas ir pakabino mane žemyn galva virtuvėje prie liustro ir įsiūbavo. Mama mama- šaukiau- dar dar. Naujas atrakcionas man labai patiko ir nusprendžiau, kad ir dar kartą būsiu mamai neištikimas.
Taip man siūbuojant parėjo tėtis. Mane pamatęs tokioj smagioj padėty, čiupo mamą, jai  surišo kojas ir pakabino ją prie to paties liustro, kur ir aš kabėjau. Žemyn galva. Siūbavom kartu. Kaip karuselėse. O tėtis mus supo supo supo ir supo. Norėjau būti toks kaip tėtė.
Paskui visur aplinkui dingo elektra. Tapo tamsu tamsu. Mama, tėte, aš bijau - surikau ir šviesa atsirado.
Gera būti šviesoje. Ar ne, mama? Ar ne, tėti? Bet šviesai atsiradus nei mamos nei tėčio šalia nebuvo.
Užtat buvau su barzda. Ir didelis. Aš jau kaip tėtis, - apsidžiaugiau. Tik kažkodėl gulėjau svetimoje vietoje, svetimoje lovoje pririštas visokiais spalvotais laideliais. Svetimi žmonės baltais chalatais siūlė man komos, bet aš jų paprašiau arbatos…

Darius Jurevičius

Kartais taip būna

tavo vardas man nieko nesako,
krinta tyliai tarytum dangus,
lyg Tolstojus su plunksna prie lapo,
lyg degtukai nespėję uždust.

krinta tyliai, bet nukrenta garsiai
ir atsisuka žmonės iš gatvės,
ir taksistas paskolina švarką,
kad pridengtumei savo vienatvę.

nors neskaitė tavęs, bet pažįsta,
o man gėda, nunuodiju draugą
ir klausau, kaip pabėga be tikslo
paskutinė minutė į lauką.

nugarom atsisveikinam švelniai,
aš žinau, tu manęs nepamirši.
gal kada ir atskleisiu tau planą,
o kol kas - tik kava čia. be tirščių.

Paulius Norvila

Rodyk draugams

» Kategorijos: Kita |