Mirusių poetų draugija
Liepa 24, 2009
Mantas Gimžauskas
Mantas Šamanas Gimžauskas (1976 - 2007)
TOŠNUVOS RESPUBLIKA
čia negalima keiktis / nes čia mano tėvynė
nors blet kaip bloga / būna kartas nuo karto
bet pusketvirto milijono dievų / gatvėj tave gali išgirsti
ir įliet šventos dvasios į smegenis / tos nuo kurios
madinga pastoti / pastoti dažniausiai
poetu ar didvyriu / nes čia mano tėvynė
ir negalima sakyti čia / tošna
reikia sakyti „troškūnai” / arba tiesiog „noriu gerti”
nes kitaip / dešinioji dievo ranka
kokioj nors myžaluotoj kavinėj / neįpils alaus
arba pils / tiesiai į snukį
KOSMONAUTO HITAS
aš myliu tave mūsų kapsulėje
aš myliu tave nesvarumo vilkeliuose
aš myliu tave poilsio modulyje
aš myliu tave slinkdamas jungties tuneliu
aš myliu tave dekompresijos šliuze
aš myliu tave už borto
aš myliu tave apsuptas vakumo
aš myliu tave atlekiant šiam asteroidui
aš myliu tave purtomas šio smūgio
aš myliu tave kai plyšta mano skafandras
aš myliu tave ir molekulės sudrasko plaučius
aš myliu tave gęstant šiltiems žiburėliams
aš myliu tave šalčiui tylant
aš myliu tave giliausiame tamsos gale
o dabar - tiesiog šiaip…
UŽ KAPINIŲ SODAI
anoj pusėj kapinių
sodai
ir tvenkiniai su vandeniu
skambančiu
anoj pusėj kapinių
žmonės
svetimi nesuprantami
anoj pusėj kapinių
gėlės
žiedais ultravioletiniais
dangstosi
anoj pusėj kapinių
bitės
jas mato sapnuodamos
o į sodus takelis
duobėtas
kur duobė - ten kryžius
ir datos
nėr ko kito norėti -
kapinės
anoj pusėj kapinių - sodai
Vandis Chamrovski
Vandis Chamrovski (1964 - 2007)
40 METŲ PER DYKUMAS
arlekinas ant mėlyno lyno parodo mortale į širdį
apsinešusiai mylimai miniai kuri trokšta salto
tu nuveski mane į krūtinę kur juoda ir balta
tarp ištinusių prakaitu durų į atvirą ugnį
ar palauksi lietaus ar pagirdysi įšalo veidu
ar pareisi žodžiu ar atsuksi į šilumą nugarą
aš neleidau kartoti klaidų o tu vėl pasileidai
ant visų keturių neprigirdinčio vakaro pusių
karaimai manęs nepriglaus aš per daug abejingas
fariziejai manęs nepriims aš is svetimo molio
mano brolis išėjo pas kurvas o kelias neilgas
mano tėvas išėjo pas karves negrįžo namo
o kada prie šaltinio sutiksiu ištroškusį žydą
o kada pasilenkęs tarp kojų akis pamatysiu
tarp nukritusių rūbų surasiu paklydusį vyrą
į dainuojantį slėnį vėluojantį dvidešimt metų
S.T.(III)
telefonas ne ryšio zonoje abonentas nenori kalbėtis
tavo meilė skaudi madonoje sau pati negali padėti
sau pati akimis į nugarą viltimi į stiklinę sieną
metai laukė širdis negrūdino vis negižo tarytum pienas
vis tikėjo pareis nealkanas apkabins be vinies kišenėje
langas uždaras durys atviros o tikėjimas nepaseno
o vienintelis liks vieninteliu o vienintelė lauks kaip laukė
dovanojo likimas bilietus dovanojo stotis be kaukės
ne ramybę o tikrą meilę ne vienatvę o tikrą skausmą
vieni smerkia kiti pavydi bet tai mano ir tavo jausmas
bet tai mano ir tavo gintaras ne geltonas bet klaikiai artimas
dovanoju save lyg užgaidą dovanoju bet viską atimu
PERFORMANSAS (I)
nekalbėkime Dievui nesąmonių
nesakykime vandeniui ne
vakar gimėme šiandien pasenome
susitikę ežiuką rūke
karas baigėsi likome lagery
žodžių tvoros padorios viduj
įveikti sueity neišganymo
neišgavome to ko verti
neverti negirti nemelavome
partizanai neleido dainuot
pasileidę lyg piemenys avino
neprabudę nuėjom miegot
ne rytoj ne poryt ne šeštadienį
ne namie ne svečiuos ne skylėj
mūsų dienos laimingos egzaminu
išlaikytu elektros kėdėj
mūsų dienos žydėjimas trešnių
koncervuotų kartu su ledais
parodoj padorioj pasikarsiu
jei visuomenė man neatleis
Jurga Ivanauskaitė
Jurga Ivanauskaitė (1961 - 2007)
ANGELŲ GAUDYKLĖS
Blogus sapnus galima gaudyti
paprastučiais indėniškais įtaisais -
pakanka rato iš žilvičio vytelės,
gudraus spalvotų siūlų rezginio,
stiklo karoliukų ir keleto plunksnų.
Jeigu norite pagauti rėkiantį drugį,
sugniaužkit kumštyje bambuko kotą
ir mojuokit it vėliava baltu sieteliu,
panašiu į nekaltą naktinę kepuraitę,-
per miegus blaškantis, plaukai kad nesiveltų.
Žuvis pastveria meškerės, tinklai, dinamitas,
užsisvajoję paukščiai per žioplumą įkliūva
į nertas šilkines tvoras - jos apsimeta oru,
aukų panika būna didžiulė, užtat kiek daug
tyro džiaugsmo žieduotojams egzekutoriams.
Angelams visos šios gudrybės netinka,
nemanykit, kad Gabrielių ar Rapolą
priviliosite prašymais, maldomis,
graudžiais maldavimais, virkavimais,
Mykolas nemėgsta nei šokolado, nei silkės.
Angelams patinka nebylystė, kai pristinga
žodžių ir prakeiksmų burnot prieš likimą,
jiems saldūs atodūsiai po konvulsiškos meilės
atomazgos, kai du kūnai nebegrįžtamai ritasi
iki pat horizontų tolyn ir tolyn vienas nuo kito.
Angelą pasigausit raudona migrenos gija,
kai ji švilpia it lašas ir susisuka kilpomis,
pričiupsit sunarpliotu paranoiko kliedesiu,
mirtininko lalavimu elektros kėdėje, klyksmu
krintančiojo į savo paties išraustą bedugnę
arba pašėlusiu juoku, nors niekas
nebejuokinga.
Rimas Burokas
Rimas Burokas (1954-1980)
***
Ką reiškia sugrįžimas į palėpę,
ji vis labiau tuštėja, rudenine saule,
jos visos kertės skaudžiai atsiliepia
debesimis ir vakaru… Iš naujo
bandau išgirsti tavo žingsnių aidą,
kritimą lapų, ilgą šviesią naktį…
kada lange tik liūdnos mano akys
atspindi, rodos, jau ne mano veidą…
Ir tik aušra užtikusi prie stalo
užmigusį ir apibertą lapais
mane paglosto švelniai tavo,
brangioji, skruostu ir už durų slepias…
***
Ir begalinė vienuma žmonių
jie miega stotyse jiems amžina naktis
nuo amžinos simfonijos liūčių
užmerk akis, užmerk akis
Kaip sudėvėta ir nuvalkiota viltis
girta mergaitė, prašanti degtukų,
ji tualete pasislėpus rūko
raudodama, jai amžina naktis,
jiems amžina naktis, jiems amžina naktis,
o jie sapnuoja traukinius iš ryto
ateinančius į miestą, kur širdis
kadais ankstyvą rytą lapais krito
Nedrumskite jų miego, jie dabar
toli, jau jų nesugrąžinsit,
kai sudėvėta ir nuvalkiota viltis
jiems miegant lūpose pražysta
***
Ruduo prasideda šešėlių šventė
aš vėl tikėsiu, mylima, sapnais,
kai stogus vėtra nuneša ir krenta
ant visko, lapai, jų pilni namai…
Kaip žmonės miršta krėslas ir rojalis,
kaip žmonės rauda atviri langai,
alėja vejas moteris vualį,
maištingoje agonijoj daiktai…
ir baigiantis šešėlių karnavalui,
nakties alėja eina
naujas Po,
o mėnesiena tokia pat išbalus,
jai gerklę perkando vampyriškas ruduo.
Birutė Pūkelevičiūtė
Birutė Pūkelevičiūtė (1923 - 2007)
***
Aš esu vilkė, lūšis ir žalsvoji gyvatė.
Aš esu alkana - mano pirštai yra žnyplės.
Vakarais aš matau tolimus gaisrus ir laukinių
arklių šešėlius.
O kai pritvinkusi naktis ima žaibuoti,
susirenku į sterblę mėlynus žaibus:
Aš esu nerami.
Vidurvasario audroje ateina mano mylimasis.
Mano persirpę lūpos plyšta pusiau kaip vaisius.
Mano krūtys yra dvi baltos paukštės raudonais
snapais.
Aš jas laikau abiem rankom, nes jos gali išskristi.
Mano sąnariai ištirpsta kaip sniegas ir mano įsčius
kaip aukso kielikas prisipildo saldaus ir karšto vyno.
Aš esu palaiminta tarp moterų.
Dabar aš vaikštau tyliai ir esu atsivėrusi
kaip žaizda.
Charles Bukowski
Charles Bukowski (1920 - 1994)
KEISTA
keista, kai miršta žymūs žmonės.
ir net nesvarbu, ar jie buvo šaunuoliai, ar
nevidonai.
keista, kai miršta žymūs žmonės
ir nesvarbu, ar mes juos mėgom, ar ne,
jie tarsi seni pastatai, kasdien matomos gatvės,
daiktai ir vietos, prie kurių esame įpratę,
kurias priimame vien todėl, kad jos
tiesiog yra.
keista, kai miršta žymūs žmonės:
pasijunti tarsi mirus tėvui, o gal
katei ar šuniui.
keista, kai žymius žmones nužudo
ar, kai nusižudo jie patys.
su žymiais žmonėmis bėda ta, kad juos
reikia kažkuo pakeisti, o jų kažkuo pakeisti
iš tiesų nėra įmanoma, ir tai kelia nepaprastą
sielvartą.
keista, kai miršta žymūs žmonės:
pasikeičia šaligatviai, pasikeičia mūsų
vaikai ir mūsų meilužės,
mūsų užuolaidos ir mūsų automobiliai.
keista, kai miršta žymūs žmonės:
mes susirūpiname.
PASLAPTIS
nesijaudink, niekas neturi
nuostabios žmonos, tikrai ne,
ir niekas neturi jokių užslėptų
ar paslaptingų galių, nėra
išskirtinių, ypatingų ar
stebuklingų - visi jie taip tik atrodo.
tai viso labo triukai, apgaulė ir masalas,
neužkibk ant jo, nebūk lengvatikis.
pasaulyje susigrūdę milijardai žmonių,
kurių gyvenimas ir mirtys
beprasmiai, ir jei kurį nors išsišokusį
nušviesdami palydi istorijos spinduliai,
nekreipk dėmesio, nėra taip, kaip
atrodo, tai tik dar vienas būdas
kvailiams apkvailinti.
nebūna nei stiprių vyrų, nei nuostabių
moterų.
Daugiausia, ką gali padaryti - numirti
žinodamas tai,
šitaip pasiekęs vienintelę įmanomą
pergalę.
Antanas Škėma
Antanas Škėma (1910 - 1961)
PRAŠYMAS Nr. 2
Aš niekad nemačiau žiemos.
Užaugau šiaurėje, kur vasaros trumpos.
Aš niekad negirdėjau vargonų.
Visus vaikystės sekmadienius praleidau patarnaudamas Mišioms.
Aš niekad nemylėjau moters.
Paskutiniąją mylėjau dar kūdikystėje.
Aš niekad nenusižudžiau.
Vieną dieną norėjau šokti žemyn iš penkto aukšto,
Šaligatviu ėjo nėščioji.
Ar galėjau ją išgąsdinti?
Rašykite man laiškus.
Kaip reikia gyventi?
MELAS
1.
Jam įsakė nušauti žmogų.
Šautuvas blizgėjo išteptas alyva.
Pasmerktojo galva blizgėjo prakaito lašais.
Jis nutaikė į pasmerktojo galvą.
Juodu skyrė erdvė, ir staiga, erdvėje sumirgėjo balandis.
Jis iššovė, ir balandis persigandęs nuskrido,
mojuodamas sparnais, baltais kaip mirtinai
išgąsdintas žmogus, kurį jis nušovė.
Smilgos šiureno lengvo vėjo liečiamos.
Aš noriu valgyti , tarė jis.
Tai buvo melas.
Jis melavo, kol numirė.
2.
Jis prabudo naktį, ir vienintelė šviesa buvo
fosforinis rankinio laikrodžio rodyklės ir skaitmenys.
Tada jis surado cigaretę.
Degtukai gulėjo kitame kambaryje, ir durys buvo uždarytos.
Jis nepajėgė atsikelti.
Jis matė fosforinę galvą, kuri žiopčiojo įstatytais
dantimis, jis matė guminius smegenis.
Kitą rytą, eidamas į darbą, jis niūniavo seną valsą.
Degtukai, degtukai, degtukai…
Keletas praeivių atsigrįžo.
Jų tarpe ir jauna mergaitė mėlynom akim.
Ji sirgo nepagydomu plaučiu vėžiu.
Netrukus ją nuvežė į ligoninę.
3.
Jis spustelėjo rankeną, ir durys prasivėrė.
Ir už durų buvo kitos durys.
Jis spustelėjo rankeną, ir kitos durys prasivėrė.
Šitaip jis atidarė šimtą dvidešimt keturias duris.
Tada jis pavargo ir sukrito.
Už šimtas dvidešimt ketvirtųjų durų yra sodas,
jame ką tik išskleidė rožės - galvojo jis,
snaudulingai mirdamas.
Už durų buvo durys.
Salomėja Nėris
Salomėja Nėris (1904 - 1945)
MAIRONIUI
Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.
Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau - tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, -
Atgalion ir atsigręžt neleis.
Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.
Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.
LAUK MANĘS
Nemune ledai išplauks,
Obelys pabals. -
Parymok, manęs palauk
Prie baltos obels.
Parugėm gelsvom basa
Vasara prabėgs.
Mėnesienoje rasa
Ašara žibės.
Bus ruduo. Atjos šiaurys.
Obelys pagels.
Lauk manęs pavakary
Vėtroj prie obels.
Šaltis išrašys languos
Tulpes, ramunes.
Negyvuos žiemos speiguos
Tujen lauk manęs.
Jei dar myli, jei brangus,
Jei manim tiki, -
Drėgnas apkasas man bus
Tėviškė jauki.
Ir tu būsi taip arti, -
Jausiu prie šalies…
Ir aplenks mane mirtis,
Ir kulka nelies.
Tu žiedelio nenumauk,
Nenukirpk kasų!
Ilgai laukus, dar palauk, -
Grįšiu, iš tiesų.
Vėliavas nuleistas neš, -
Žuvusį minės.
Netikėki. Grįšiu aš.
Grįšiu.. Lauk manęs.
Akmenys paplentėm kauks.
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada…
KAIP ŽYDĖJIMAS VYŠNIOS
Mūsų dienos - kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios, -
Tai skubėkim gyventi,
Nes prabėgs - nebegrįš jos!
Tai skubėkime džiaugtis! -
Vai, prabėgs - nebegrįš jos!
Mūsų dienos - kaip paukščiai,
Kaip žydėjimas vyšnios.
Eduardas Mieželaitis
Eduardas Mieželaitis (1919 - 1997)
INFLIACIJA
Atpigo autentiškos rožės ir moterys.
Pražydo nailonas ir seksas.
Atpigo bifšteksas ir rašomasis popierius -
Eiliuotas ir prozinis tekstas.
Atpigo emblemos ir sportinės vėliavos,
Regalijos, ordinai, tortai,
Abortai ir lėlės, ir visos tos velniavos -
Karaliai, ministrai ir lordai.
Atpigo senatoriai. Aišku, diktatoriai
Ir p. prezidentai atpigo.
Beje, ir ministrai, beje, provokatoriai,
Ir tie neverti nė skatiko.
Atpigo guma, pistoletai ir nuotykiai.
Atpigo ir galvos, ir širdys.
Ir barzdos atpigo. Atpigo narkotikai.
Pigu šizofrenija girtis.
Atpigo Pegaso ir džiazo melodijos,
Ir kino reklamos, ir knygų
Viršeliai, žmogaus filosofinis modelis -
Pats Homo Sapiens atpigo.
Atpigo komedijos, dramos, tragedijos,
Atpigo ir priešdėlis „anti”.
(Be priešdėlio „anti”, kurio žmonės gėdijos,
Tik rašomas žodis „gyventi”…)
Gyventi! gyventi! gyventi! Afišose
Nuvalkiotas - žodis atpigo.
O „anti”? O „anti” be reikalo kišasi -
Ir jis neišvengs čia intrigų.
Tai kas gi išliko vertinga pasaulyje?
Atpigo ir širdys, ir rožės.
Ir galvos, ir moterys… Netgi pusiaujyje
Atpigo egzotiškas grožis.
Ir aš - infliacijos metų garsiakalbis:
Atpigo kava ir bifšteksas,
Atpigo ir mano poetinis suokalbis
Ir mano eilėraščių tekstas.
Henrikas Radauskas
Henrikas Radauskas (1910 - 1970)
BLONDINIŲ GATVĖ
Blondinių gatvėn draudžiama įeiti
Gyviesiems. Vandenilio peroksidas,
Lašėdamas iš debesio į žemę,
Auksuoja miegančių mergaičių plaukus.
Tuščiom akim pavargusios gražuolės
Nueina rudenėjančia alėja.
Joms nuo pečių auksinės upės teka,
Joms medžiai šlama apie Prozerpiną,
Ir pragaro valdovės obuoliai
Pro jas nurieda į geltoną dieną.
Jos, nematydamos viena kitos,
Prieina ligi geležinių vartų,
Kur vagonėlių kimios dūdos groja ”
Senus galantus purpurinėm kaukėm”.
Sugrįžusios į kambarius neramios,
Jos mato veidrodyje rausvą naktį
Ir, guldamos ant giedančių grindų,
Už sienų girdi šlamesį ir juoką.
Nuo lengvo vėjo atsidaro durys,
Ir, didelius sparnus palikę gatvėj,
Į kambarius įeina angelai,
Šypsodami po sidabrinėm kaukėm.
PAGROBIMAS
Jis pagriebė popierius, šovė, užšoko ant dviračio,
Nuo kojų numušdamas neregį muzikantą.
Sirenų liežuviai nutįso riksmu lig akiračio.
Pabiro pieštukai. Grobikas išlipo į krantą.
Tarnaitė pas ponią įbėgo, nualpusią rado ją.
Grobikas nuo bokšto nušoko, jo salto mortalę
Parodė šviesa ir paleido per eterį radio,
Šaltais hieroglifais užrašė italas Montale.
Ji pjovėsi venas, netekus poemų ir akcijų.
Jas mėtė pavėjui per kalnus grobikas drąsus.
Policija šaudė į debesis, krūmus akacijų,
Ir šunys kvatodami gaudė šviesas ir garsus.
MECHANIŠKAS ANGELAS
Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos:
Valdyti žaibus, parnešti duonos ir vyno,
Žiūrėt pro langą, kaip sienom laipioja gaisras,
Kalbėt su lempom apie senas gadynes.
Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos:
Kas šimtas metų pašert ant bokšto chimeras,
Iš lėto žengti, kad nežvangėtų metalas,
Miglom apvilkti šąlančias kariatidas.
Mechaniško angelo pareigos sudėtingos:
Užremti duris, neleisti Mirties į vidų,
O jai įėjus, parodyt miegantį brolį
Ir ją įtikint, kad jis neturi sielos.
MADONA SU MUSE
Už jos pečių - nukritusi iš dangaus auksiniai mėlyna upė, prie kurios kaip žalių avelių būrys bėga nuo kalno garbiniuoti medžiai ir kurioj miniatiūrinis raitelis girdo žiogo didumo žirgą.
Praskleidusi perlais ir safyrais pražydusį purpurą, ji paduoda geltonam kūdikiui rausvą rutulinę krūtį, kurią jis abejingai žinda, niauriai žiūrėdamas į marmuro baliustrada ropojančią musę.
“O, kad žmogaus protas, kad jo širdis galėtų suprasti jos skausmingai mistišką šypsnį!” - rašė von Bock. (Vaiko pirštus, kurie kaip replėm žnybia motinos kūną, dengia jo dešinysis petys.)
Vidury nakties, kai vienintelė lempa cyptelėjusi perdega paluby, madona išeina iš rėmų, praeina pro girtą Rubensą ir žiaurų Goyą, leidžiasi laiptais į rūsį ir deda vaiką į juodo bazalto poliruotą asirišką vonią. Pajutęs akmens šaltį, jisai pradeda klykti, bet prieš ją jau prasiveria paslaugios durys, ir jinai, zirziančios musės lydima, išeina į neono šviesoj plaukiančią, tirpstančią, nykstančią gatvę.
» Kategorijos: Kita |