Valentinas Masalskis: ieškant teatro
Spalis 30, 2010
(Ištraukos…)
Aš netikiu narcisizmu, savimyla. Užmušti savy egoizmą - svarbiausia. Dėl to man artimas psichologas Alfredas Adleris. Jis apie tai kalba. Mes visi linkę į egoizmą.
Reikia nuolat auklėt save. Ne vaikus, o save. Jeigu tu išmoksi duoti, būsi lamingas bet kokioje profesijoje: ar būtum vairuotojas, ar kritikas, ar aktorius. Mačiau daug nelaimingų aktorių, kurie nemoka duoti. Jie nori šlovės, populiarumo, jie nori, kad jų pavardė būtų kalendoriuje, kaip sako Alfredas Jarry „Karaliuje Ūbe”, bet duoti jie pamiršę. Aš vis dažniau susiduriu su aktoriais, kuriuos reikia mokyti duoti. Jie niekam duoti nemoka. Jie nebenori duoti net žiūrovui.
Apie mirtį galvoju dažnai. Man atspirties taškas yra mirtis, todėl man lengva gyventi. Aš iš gyvenimo nieko ypč daug nenoriu paimti. Kai tik pradedu galvoti, kad esmė yra gyvenimas, tampu plėšrus: man reikia to, man reikia ano. O kai atskaitos taškas - mirtis, daug ko nebereikia. Pradedu kontroliuoti norus, imu nebeužgauti žmogaus, nesakyti bjaurasties, atsiranda noras dirbti. Bet kai pradedu galvoti apie gyvenimą ir užmirštu mirtį, noriu tik imti ir patenkinti begalinį savo ego. Paradoksas: kai galvoji apie mirtį - labai lengva gyventi.
Kai Vaitkus repetavo „Ūbą”, aš sėdėjau narvelyje. Vaitkus man davė paukščiuko vaidmenį. Įsivaizduok, aš tiek durnas, kad, penktadienį gavęs šitą vaidmenį, per savaitgalį pasidariau narvelį su virvutėmis, kurį po to patobulino dailininkė, ir iki išprotėjimo laukiau antradienio. Kai aktoriai atėjo į repeticiją skaityti tekstų, aš atsinešiau narvelį. Nes man čia jokio teksto netrūksta. Aš atsinešiau narvelį, įlindau į jį. Visi skaito tekstus, o sėdžiu tame narvelyje. Taip prasidėjo mano režisūros mokslas.
Aš su šypsena žiūriu į savo gyvenimą. Nėra baisiau, kai aktorius kalba apie buvusius vaidmenis. Visa tai buvo. Nėra jų. Viskas. Arba aš dar kuriu, arba tyliu. Vakar, pavyzdžiui, viename susitikime jaunimas manęs klausė, kokiuose filmuose vaidinau. Aš atsakiau, kad nežinau. Daug: po tris keturis per metus. Prancūzai manęs paprašė parašyti savo dosjė. Mane liūdina, kad dabar žmonės žiūri ne į akis, ne į veidą, ne į judesius tavo, o prašo kažkokių keistų dalykų. Juk gobšų ar kokį kitokį žmogų iš karto gali atpažinti. Man mano dosjė neįdomu.
Prieš pusantrų metų suvokiau, kad per tą tiesos sakymą daug praradau. Bent jau per įsivaizduojamos tiesos sakymą: man tai yra tiesa, kitam gal tai yra melas. Aš praradau draugus. Kartais net susimąstydavau, kas čia diriguoja, kad žmonės pradeda manęs vengti. Manydavau, kad gal yra piktas žmogus, kuris tai inspiruoja. Paskui pajutau, kad paprasčiausiai skirtingi žmonių idealai. Kitaip gyvenantis žmogus nenori su manim bendrauti.
Aš dabar kuriu, esu laimingas. Su trupe mes diskutuojame, dirbame, ir tai yra kūryba. Man nereikia įrodinėti, įtikinėti, būti vergu. Nebereikia duodant saldainį valandą įrodinėti, kad tai ne šūdas. Aš prarasdavau tiek jėgų… Arba duodi režisieriui „bombonkę”, o jis dar įvynioja į kokį popieriuką. Tai mane siutindavo ir aš tuo metu daug gėriau. Aš dabar ramus kaip belgas. Mes dabar visi lygūs, o tada buvo hierarchija.
Man atrodo, daugelis jų [aktorių] bijo, kad jiems reikės keistis. Daugelis bijo repetuoti, nes žino, jog teks atsisakyti reklamų, papildomo uždarbio, reikės vieną kitą knygelę paskaityti. Labai gerai yra pasakęs Kremeris: „Aukos tie, kurie su manimi irgi nėjo.”
Aš labai myliu visą aptarnaujantį personalą. Jeigu kartu su žmonėmis analizuoji vieną ar kitą problemą, atsiranda visai kitas santykis. Jeigu, pavyzdžiui, savo sumanymą išdėstai kokiam nors techniniam darbuotojui, jis tau, likus daugiau nei dviem mėnesiams iki premjeros, pasiūlys greitesnę darbų eigą, nors įprastai tokie darbai užbaigiami likus dviem dienoms iki premjeros. Arba girgždančias duris akimirksniu suteps, nors normalu būtų laukti savaitę.
Aš vaikystėje mėgau virtis saldainius (nes jų nebuvo), visokias manų košes. Kariaudavau aš tose košėse: uogas skandinu, jos skęsta, kariauja su manimi, aš užkariauju, valgau jas…
Man labai patinka vegetarai, aš galbūt irgi norėčiau toks būti. Bet neturiu teisės. Aš atsakingas žiūrovui, duodu jam ataskaitą, todėl privalau turėti energijos. Jeigu aš neužėdu - tikrąja to žodžio prasme - mėsos (valgau jos kiekvieną dieną), dingsta mano energija.
Dabar visai nenoriu būti jaunas. Būdami keturiolikos metų mes norime suaugti, kad galėtume parūkyti, išgerti vyno, kad mus leistų į kiną. O kai sulaukiame trisdešimt penkerių ar keturiasdešimties, sakom: „O, jei aš būčiau jaunas.” Vadinasi, mes neteisingai gyvenam, neevoliucionuojam, kažkas mumyse sustojo. Mūsų draugai, penkiasdešimtmečiai, kalba apie knygas, kurias perskaitė aštuoniolikos, dvidešimties metų. Kalba apie muziką, kurią girdėjo nuotrupomis arba kažkur apie ją perskaitė. Jie sustojo. Miltinis gražiai pasakė: „Auginkit savo sielą, kūnas tegul sensta.” Jis turi senti, tai normalu.
Elitas yra tie žmonės, kurie reikalauja iš savęs daugiau, negu reikalauja aplinkybės. Tai yra motoras. Trumpai kalbant, elito atstovas yra fanatikas, amžinas studentas. Elito pasaulyje yra mažai.
Pastaruoju metu daug galvoju apie Euripido „Medėją”, moters ir vyro santykius. Šiandieniniame pasaulyje jie yra pakrikę, ligoti, neteisingi. Man, pavyzdžiui, rūpi, kodėl tūkstančiai įdomių moterų neranda sau partnerio? O tuščiavidurė mergaitė, turinti Barbės figūrėlę - randa. Hedonizmas pasiekė tokį lygį, kada per savo kūrinį menininkas bando spręsti asmenines problemas. Taip nebūna. Mes turime spręsti kitų problemas, visuomenės problemas. Jeigu menininkui neskauda, kas skauda kitam, prasideda saviraiška.
O jei man kas duotų 100 tūkstančių honoraro, vis tiek neužtektų. Duotų milijoną, aš jį išleisčiau taip pat sėkmingai, kaip ir tą 100 tūkstančių. Pinigai filosofinės problemos neišsprendžia. Mano draugai, išvažiavę į užsienį savęs pardavinėti, nieko neišsprendė. Parodyk nors vieną prostitutę, kuri yra turtinga materialiai? Nė vienos. Netgi jeigu jinai susikaupia kokį turtelį, ją sąvadautojas apiplėšia. Parsidavinėdamas nepraturtėsi. Bet kai tu įgyvendini savo idėjas, pinigų atsiranda natūraliai.
Dėl to man įdomu, kas privertė Medėją taip elgtis. Šiandien tokių moterų kaip Medėja yra daug. Seniau gal tai buvo atsitiktinumas, o dabar vaikus net į šulinį meta. Manęs nebedomina mergaitė, įmetusi vaikus į šulinį. Mane domina tai, kodėl šiandien ir būtent čia taip atsitiko.
O kas vyksta su moters kūnu? Aš nustebęs, kodėl moterys tiek daug kovodamos už savo teises, nekreipia dėmesio į tai, kad moters kūnas televizijoje ir visur kitur išnaudojamas gal ir gražiai, gal ir patogiai, bet tik tam, kad būtų pritraukiama prekė. Prekę geriau pirks, jeigu šalia bus graži moteris. Vyksta viešas prekiavimas moters kūnu, o mes tylime. Tai yra giliai paslėpti, subtilūs dalykai. Visa reklama laikosi ant septynių didžiausių žmonijos ydų, viena iš jų - puikybė.
Šiandien teatre sprendžiama daug socialinių problemų, kurios turėtų būti sprendžiamos visai kitoje vietoje, ir nematau, kad būtų sprendžiami egzistenciniai klausimai: jeigu nėra būties klausimo - „vardan ko mes čia esame”, jeigu nėra amžino klausimo „kodėl” - liūdna. Jeigu visą gyvenimą galvosi, kaip sukasi žemė, rasi atsakymą. Jeigu galvosi, kodėl ji sukasi, būsi pasmerktas, apšauktas kvailiu, atstumtas, apspjautas - bet būsi kūrėjas.
Gyvenime būtina suasmeninti klausimą „kodėl” ir niekada su juo nesiskirti.
Gal aš ne tos kartos žmogus, bet stebint šiuolaikinį postmodernistinį meną jo reliatyvumas be atskaitos taško mane pradeda erzinti, pradeda įgristi. Tai menas be krantų. Specialiai, lyg tyčia, užgožiama pozicija, specialiai, lyg tyčia, bijoma moralizuoti, įsipareigoti. Labai patogu plaukti pasroviui. Mene mes negalime atsisakyti paties svarbiausio dalyko - vilties. Jeigu mene nėra vilties, jis praranda egzistencinį klausimą. Viltis menui suteikia gyvybingumo, ilgesio, liūdesio… Klausimas tik, kiek mes tos vilties turim suteikti? Jeigu jos per daug, išeina kičas, per šviesu. Svarbu proporcijos. Kuriantis žmogus privalo išmokti jas jausti ir išlaikyti.
Kuo gyvenimas panašus į teatrą? Jeigu gyvenime pasibaigia veiksmas, pasibaigia ir gyvenimas. Jeigu lieka tik televizijos žiūrėjimas, gilinamasi vien į savo praeitį, nuotraukų sklaidymas, savo draugei pasakojant apie gyvenimą, jeigu atsiranda savimeilė, tuomet gyvenimas sustoja. Jeigu atsiranda įpročio jėga, gyvenimas sustoja. Gyvenimas yra veiksmas, judėjimas. Čia viskas kaip teatre. Jeigu mes teatre imituojame judėjimą, jis sustingsta, tampa negyvas.
Daiva Šabasevičienė. „Valentinas Masalskis: ieškant teatro: Pokalbiai su Valentinu Masalskiu”. - Vilnius: Tyto alba, 2010.
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Gimęs šokiruoti: Damienas Hirstas ir jo šiurpinantis šiuolaikinis menas
Spalis 29, 2010
Daugelio neoficialiai vadinamas skandalingiausiu pastarojo dešimtmečio menininku britas Damienas Hirstas nuo šiol turi ir oficialų titulą - šiemet jis leidinio „Sunday Times” buvo pripažintas turtingiausiu Didžiosios Britanijos menininku, kurio turtas vertinamas 215 milijonų svarų sterlingų (apie 860 milijonų litų).
Kultiniam judėjimui „Jaunieji britų menininkai” priklausantis D. Hirstas (gimęs 1965 m. birželio 7 d.) kuria įvairių žanrų šiuolaikinį meną - pristato instaliacijas, skulptūrą, tapybą, tačiau kone labiausiai visame pasaulyje jį išgarsino ir turtus susikrauti padėjo darbai, kuriuose figūruoja mirties tematika: formaldehido talpose užkonservuoti gyvūnai, nukryžiuotos avys, veršiai paauksuotais ragais ir kanopomis ir, be kitų objektų, skandalingai pagarsėjusi žmogaus kaukolė, kurią D. Hirstas inkrustavo daugiau nei 8600 deimantų.
Kas yra D. Hirstas - genialus menininkas, apsukrus verslininkas, įžūlus svetimų idėjų plagiatorius ar paprasčiausias garbėtroška? Jo kūrybą studijuojantys menotyrininkai tikina, kad jame yra visko po truputį, tačiau vienu abejoti nereikėtų - sėkmė D. Hirstui plačiai šypsosi jau ištisus du dešimtmečius.
Šlovė užgriuvo staiga
Tramplinu į populiarumą Bristolyje gimusiam ir Lidse augusiam jaunajam menininkui tapo pažintis su pasaulinio garso meno kolekcininku, šiuolaikinio meno galerijos Londone savininku Čarlzu Satčiu (Charles Saatchi). Jis D. Hirsto talentą pastebėjo pirmojoje pastarojo asmeninėje parodoje, kuri buvo surengta Šiuolaikinių menų institute, Londone. Č. Satčis pažadėjo pirksiąs viską, ką tik sukurs jaunasis menininkas. Tai buvo neregėta sėkmė ką tik Goldsmiths meno koledžą baigusiam D. Hirstui.
Jau po metų Č. Satčio galerijoje, šiauriniame Londone, buvo pristatyta į šiuolaikinio meno istoriją vėliau įėjusi paroda, kurią sukūrė D. Hirsto vadovaujamas judėjimas „Jaunieji britų menininkai”. Jam priklausė ir iki šių dienų priklauso tokie garsūs D. Hirsto bičiuliai kaip Treisė Emin (Tracey Emin), Markas Valindžeris (Mark Wallinger) bei Karlas Frydmanas (Carl Freedman).
Tąkart žiūrovai išvydo garsųjį D. Hirsto tigrinį ryklį, kuris buvo „įkalintas” sandariame formaldehido pripildytame konteineryje. Šešis tūkstančius svarų sterlingų (apie 24 tūkstančius litų) D. Hirstui kainavęs ryklys, kurį jis įsigijo iš vieno Australijos žvejo, parodoje buvo parduotas Č. Satčiui už 50 tūkstančių svarų sterlingų (apie 200 tūkstančių litų).
Darbas „Mirties nesuvokimas gyvųjų protais” („The Physical Impossibility of Death in the Mind of Someone Living”) tapo britiškojo meno simboliu ir devintojo dešimtmečio britų meno ikona. Tais pačiais metais D. Hirstas buvo nominuotas prestižiniam Ternerio apdovanojimui (Turner Prize), tačiau prizas jam neatiteko.
D. Hirsto pergalingas žygis tęsėsi jau kitais - 1993-aisiais - metais, kai jis buvo išrinktas atstovauti Didžiajai Britanijai svarbiausiame meno renginyje - Venecijos bienalėje. Čia tūkstančiai žiūrovų iš viso pasaulio susipažino su skandalingu jaunuoju britu, kuris į Italiją buvo atvežęs daug šurmulio sukėlusį darbą „Atskirti motina ir vaikas” („Mother and Child Divided”) - griežiniais supjaustytą karvę ir veršiuką, kurie buvo eksponuojami keliuose atskirose formaldehido kupinose vitrinose.
Bandė ir muziką, ir virtuvę
1995-aisiais D. Hirstas vis dėlto laimėjo Ternerio apdovanojimą. Tais pačiais metais turėjęs įvykti jo debiutas JAV buvo atšauktas - visuomenės sveikatos biuro specialistai uždraudė rodyti menininko kūrinį, kuriame jis naudojo irstančių galvijų lavonus. Tačiau neįvykęs debiutas už Atlanto buvo su kaupu kompensuotas laimėjimais Europoje: D. Hirstas išbandė save režisieriaus vaidmenyje ir sukūrė vaizdo klipą britų roko grupei „Blur”, o kino ekranus pasiekė ir jo režisuotas trumpo metražo filmas „Lūkuriavimas” („Hanging Around”), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko žinomas aktorius Edis Izardas (Eddie Izzard).
Be to, netrukus - 1998-aisiais - D. Hirstas debiutavo ir kaip rašytojas. Knygynuose pasirodė jo autobiografinė, darbų reprodukcijomis iliustruota knyga „Noriu savo gyvenimo likutį praleisti visur, su kiekvienu, vienas su vienu, visada, amžinai ir dabar” („I Want To Spend the Rest of My Life Everywhere,with Everyone, One to One, Always, Forever, Now”). Tačiau menininkui ir literatūrinio debiuto nebuvo gana - su bičiuliais muzikantais jis subūrė grupę „Fat Les”, kurios daina „Vindaloo” buvo pasiekusi aukštumų Didžiosios Britanijos dainų šimtuke. Bet ir čia D. Hirstas neapsiėjo be provokacijos: kitą grupės dainą jis įrašė kartu su Londono gėjų choru.
Menininko vardas dar kartą pateko į spaudą 1999-aisiais, kai kilo skandalas dėl jo atsisakymo antrąkart atstovauti savo šaliai prestižinėje Venecijos bienalėje. D. Hirstas tik atkirto, kad šis pasiūlymas, kuris kiekvienam kitam kūrėjui galėtų tapti svajonių išsipildymu, jam neatrodo gera mintis.
Panašiu metu D. Hirstas nusprendė išbandyti ir dar vieną - šįkart gana netikėtą ir su šiuolaikiniu menu mažai susijusią sritį - kulinariją. Nors prestižiniame Londono rajone, Notting Hille, veikusi jo užeiga 2003-aisiais buvo uždaryta, kitas jo jūros gėrybių restoranas, įsikūręs Anglijos kurorte Ilfracombe, sėkmingai veikia iki šių dienų.
Išpirko visą parodą
D. Hirsto sėkmė tiesiogiai atsispindėjo ir jo gaunamuose honoraruose. 2000-aisiais viena pirmųjų jo skulptūrų „Himnas” („Hymn”) buvo parduota už vieną milijoną svarų sterlingų (apie keturis milijonus litų). Numylėtinio skulptūrinio debiuto pirkėju tapo Č. Satčis. Vėliau D. Hirstas už panašias sumas pardavė ir dar tris šios skulptūros kopijas.
Triuškinama sėkme tapo ir ilgai lauktas D. Hirsto debiutas JAV: 2000-ųjų rugsėjį Niujorke startavusią jo darbų parodą „Damienas Hirstas: modeliai, metodai, požiūriai, prielaidos, rezultatai ir išvados” („Damien Hirst: Models, Methods, Approaches, Assumptions, Results and Findings”). Parodą per 12 savaičių aplankė 100 000 žmonių, o visi joje pristatyti darbai buvo išpirkti.
2003-iaisiais Londone įvyko dar viena didžiulė D. Hirsto paroda pavadinimu „Romantika neaiškumo amžiuje” („Romance in the Age of Uncertainty”), kurios metu buvo parduota menininko darbų už 11 milijonų svarų sterlingų (apie 44 milijonus litų). Tuo metu D.Hirsto turtas jau buvo vertinamas 35 milijonais svarų sterlingų (apie 140 milijonų litų).
Augant D. Hirsto žinomumui visame pasaulyje keitėsi ir menininko požiūris į aplinkinius - kalbėta, kad populiarumas gerokai pakeitė menininko ryšius su artimaisiais. 2004-aisiais nutrūko globėjiški D. Hirsto ir Č. Satčio santykiai. Tų metų gegužės 24-ąją gaisras Č. Satčio galerijos sandėliuose sunaikino šimtus šiuolaikinio meno šedevrų, tarp kurių buvo ir 17 D. Hirsto kūrinių. Nors menininkas teigė pretenzijų kolekcininkui neturintis, jų bendravimas nutrūko iškart po šio nelaimingo įvykio.
Aukcionas - krizės išvakarėse
Pastaraisiais metais D. Hirsto meno kainos sparčiai kilo aukštyn. Pavyzdžiui, 2004-aisiais jo kadaise kurtas tigrinis ryklys buvo perparduotas amerikiečiui kolekcininkui už 6.5 milijono svarų sterlingų (apie 26 milijonus litų).
Neįtikėtinai aukštomis savo kūrinių kainomis suskubo pasinaudoti ir pats D. Hirstas. 2007-ųjų birželį jis sumušė savo paties rekordą ir per aukcioną už darbą „Pavasarinė lopšinė” („Lullaby Spring”) - trijų metrų pločio atvirą spintą su joje išdėliotomis daugiau 6000 migdomųjų piliulių - gavo 19.2 milijono JAV dolerių (apie 48 milijonus litų). Kūrinį įsigijo Kataro emyras.
Tačiau neabejotinai didžiausia finansine D. Hirsto sėkme reikėtų vadinti 2008-ųjų rugsėjį - metą, kai pasaulį užgriuvo ekonominė krizė. Tos dienos, kai banko „Lehman Brothers” paskelbė bankrotą išvakarėse Londone vyko dviejų dienų „Sotheby‘s” aukcionas. Už 218 D. Hirsto darbus buvo gauta 111 milijonų svarų sterlingų, arba apie 444 milijonus litų.
Ekspertų iki šiol neapleidžia mintis, kad kainos buvo sukeltos dirbtinai (esą tai darė menininko aplinkos žmonės) tam, kad D. Hirstui atitektų nuo didesni honorarai prieš pat finansinių rinkų krachą. Bet kuriuo atveju šis aukcionas į pasaulio istoriją įeis kaip rekordinis, nes 1744-aisiais įkurtam „Sotheby‘s” iki šiol nepavykdavo parduoti vieno menininko darbų už tokią sumą. Aukciono atstovai pripažino, kad iki tol buvusį rekordą D. Hirstas sumušė dešimteriopai.
Per ankstesnius 2007-uosius D. Hirstas buvo uždirbęs dar daugiau - 130 milijonų svarų sterlingų (apie 520 milijonų litų). Tada buvo parduota ir garsioji deimantais apipilta kaukolė, už kurią buvo gauta 50 milijonų svarų sterlingų (apie 200 milijonų litų).
Kritikai kaltina godumu
2009-ųjų spalį D. Hirstas viešai papasakojo jau kelerius metus kuriantis ne tik šiuolaikinio meno, bet ir tapybos darbus. Savo stilių jis apibūdino kaip „vienišo romantiko tapytojo kūrybą”.
Tačiau kritikams toks prisipažinimas nepatiko ir neseniai surengtą D. Hirsto tapybos parodą „Prarastos meilės nėra” („No Love Lost”) jie griežtai supeikė. Prestižiniuose menui skirtuose leidiniuose D. Hirsto paroda buvo vadinama „prasčiausia tapybos istorijoje, silpna ir nuobodžia”, o pats menininkas buvo lyginamas su „mažai žadančiu meno koledžo pirmakursiu”.
Aršios kritikos periodiškai sulaukia ne tik D. Hirsto tapyba, bet ir visa jo kūryba. Ypač aktyviais šio menininko kritikais save vadina menininkų grupės „Stuckists” nariai, tarp kurių - ir Didžiojoje Britanijoje gerai žinomas kūrėjas Bilis Čaildišas (Billy Childish). 1999-aisiais susibūrusi grupė ne tik viešais pasisakymais puola D. Hirstą ir „Jaunųjų britų menininkų” narius, bet ir atvirai šaiposi iš turtingojo kolegos kūrybos. Savo galerijoje 2003-aisiais jie buvo surengė protesto parodą pavadinimu „Negyvas ryklys - dar ne menas” („A Dead Shark Isn‘t Art”).
Genialios idėjos - vogtos?
Tačiau D. Hirstui tenka išgirsti ir rimtesnių kaltinimų. 2008-aisiais vienas garsiausių meno kritikų Robertas Hjusas (Robert Hughes) išsakė nuomonę, kad būtent D. Hirstas turėtų prisiimti atsakomybę už šiuolaikinio meno nuosmukį. Jis menininko darbus pavadino absurdiškais, o D. Hirstą išgarsinusiam tigriniam rykliui priklijavo „labiausiai pervertinto vandenynų gyventojo” etiketę. Jis D. Hirstą tiesioginiame nacionalinės televizijos eteryje apkaltino godumu ir komercine veikla bei tikino, kad kaina nėra vienintelė likusi meno vertės išraiška.
Neretai D. Hirsto adresu skrenda ir kaltinimai populizmu - esą jis nuėjęs lengviausiu keliu, centrine savo meno temine ašimi pasirinkęs mirtį ir skirtingas šiurpinamas jos apraiškas. Savo ruožtu tikintieji piktinasi nepagarbia krikščioniškųjų simbolių interpretacija. Didelio pasipiktinimo buvo sulaukę tokie D. Hirsto darbai, kaip adatomis persmelkta širdis, kuri esą priklausė Jėzui Kristui, nukryžiuota avis ar stabmeldystę šlovinantis mitinis aukso veršis, kuriam menininkas grynu auksu padengė ragus ir kanopas.
Be to, pastaruoju metu D. Hirstui vis dažniau tenka atremti ir kaltinimus plagiatu. Prieš kelias savaites jam buvo pateikti aštuoni nauji kaltinimai plagijuojant kitų menininkų darbus. Judėjimo „Stuckists” narys, šiuolaikinio meno atstovas Čarlzas Tomsonas (Charles Thomson) visuomenei pateikė dar bent 15 atvejų, kuriuose esą akivaizdu, kad D. Hirstas yra linkęs savintis mažiau žinomų kolegų darbų motyvus.
Pripažinimas - svarbiau už viską
Tačiau D. Hirstui apie jo personą sklandantys gandai, regis, nesvarbūs. Menininkas daugiausia laiko leidžia 300-uosius metus skaičiuojančioje savo viloje, Devono vietovėje, Anglijos provincijoje. Čia nuo 2005-ųjų, kai gimė trečiasis jo sūnus, jis gyvena su gyvenimo drauge amerikiete Maia Norman ir dar dviem judviejų sūnumis. D. Hirsto šeima turi nuosavybės ir Glosterio vietovėje, Vakarų Anglijoje bei Meksikoje, kur yra įsikūrusi ir viena jo studijų.
Kita vertus, dar prieš dešimtį metų Didžiosios Britanijos spauda mirgėdavo pranešimais apie ekscentriškus D. Hirsto poelgius viešumoje, o pats menininkas ne kartą yra pripažinęs tais metais buvo giliai įklimpęs į alkoholį ir kokainą.
Nepaisant visos D. Hirstą supančios kontroversijos ir kaltinimų godumu, jis dosniai aukoja labdarai, ypač organizacijai „Survival International”, kuri rūpinasi pirmykščių tautų išlikimu visame pasaulyje. Tačiau daugelis tokį jo rūpinimąsi taip pat vertina kaip viešųjų ryšių akciją ir reputacijos gerinimą siekiant vieno - dar didesnių turtų.
Pats D. Hirstas neneigia, kad pinigams jis neabejingas, tačiau juos vertina tik kaip priemonę priversti žmones žiūrėti į jį rimtai. „Be to, pinigai - tai raktas į pasaulį, - sako jis. - Nors man vis dėlto svarbesnis pripažinimas, kurį jie duoda. Visada gailėjausi Vincento Van Gogo, kuris gyvas būdamas nepardavė nė vieno savo darbo. Labai nesąžininga, kad negali pasinaudoti uždirbtais pinigais, kol dar esi gyvas.”
Parengė Arnoldas Remeika
Rodyk draugams» Kategorijos: Menas | Rašyti komentarą
Andrius Užkalnis, Nida Vasiliauskaitė, mikrožanras ir juokas
Spalis 27, 2010
Atrodo, kad Kreivarankis galutinai suformavo tą naują mikrožanrą - Andriaus Užkalnio kritiką. Nesvarbu, kas, kaip ir kodėl, bet figūra išaugo tiek, kad kalbos apie ją - jau tampa savotišku sportu. Deja, paprastai nesėkmingu - bandymai atrasti silpnų vietų virsta verksmingu šnypštimu apie tai, kad Užkalnis koks nors šššššlykštus. Visgi aš porą suradau, tad jau, gerbiamasai Andriau Užkalni, nesupykite, nepasmerkite, nes ne dėl asmeninių ambicijų, o dėl žanro pilnovės dabar apjuodinsiu jūsų ypatą baisiau, nei netgi tamsta galėtumėte tikėtis, nesiskaitydamas su žodžiais, priemonėmis ar mintimis, o tikslingai ir bjauriai apdergdamas tamistos dūšią visomis išgalėmis. Tikiuosi, šį mano subjektyvų tekstą paskaitys ir pati Nida Vasiliauskaitė.
Andrius Užkalnis, Nida Vasiliauskaitė ir archetipinė demonų prigimtis
Andrius Užkalnis - ne koks politikas, kur galima plūsti jo veiksmus, nuodėmes ar dar ką nors. Tai ne šiaip komentatorių nekenčiamas monstras. Tai figūra, teikianti vos ne filosofinį pasitenkinimą jos nagrinėtojams, figūra, kurią galima nupasakoti bet kaip, vos ne kaip kokį mitinį herojų. Ko gero, Lietuvoje panašių personažų nėra labai jau daug. Gal vienintelė ryški - tai Nida Vasiliauskaitė, kuri tokia absoliučiai priešinga Andriui Užkalniui, kad jei reiktų surasti porą didžiąjai kovai - idealesnės nei nebūtų.
Užkalnis linksmas, heteroseksualus, sąmojingas, pakazūchiškai vaizduoja marginalumą tekstais, yra atvirai antimarginalus pomėgiais, mėgsta pasiplūst, yra storas, jaučia pasitenkinimą kiršindamas skaitytojus, nesicackina ilgai su tomis pat temomis, yra kardinalus dešinysis, galų gale - vyras. Nida Vasiliauskaitė rimta, nežinau apie seksualumą, bet jos sąmojai apsiriboja etiketėmis, tekstus demonstratyviai taiko intelektualams, remia kažkokias marginalines grupuotes, vietoj keiksmų vartoja svetimžodžius, yra liesa, skaitytojus bando suvienyti prieš savo ideologinius priešus, ilgai zulina vos kelias jai rūpinčias temas, yra žymi ultrakairioji, galų gale, taip jau susiklostė, kad moteris. Aš čia dar mažai pavardinau, bet manau, ir taip akivaizdu - kokį besugalvotum atributą vienam, kitas turės diametraliai priešingą. Hmmm, net jų protingumas ir tai kažkoks priešingas atrodo - vargu, ar jie galėtų suprasti vienas kito argumentus.
Netgi jų dominuojantys tekstai yra neįtikėtinai priešingi ir stilium, ir prasme, ir emocijų pobūdžiu, ir skaitytojais, ir viskuo viskuo… Netgi tuo, ko tiems tekstams trūksta. Atrodytų, duok Vasiliauskaitei Andriaus talentą kurti paveikslus žodžiais - ir ši imtų šviesti, nelyg užburianti revoliucijos šauklė. Ar duok Nidos graužatį apie visuomenės netobulumą Užkalniui - ir šis sukels masinį pakvaišimą dėl filosofijos. Tačiau to nėra, o yra tiktai viena bendra abiejų autorių savybė - jie siutina. Jie siutina skaitytojus taip, kad šie kraustosi iš proto. Ir nieko neįstengia padaryti.
Savo sugebėjimu siutinti skaitytojus abi figūros tiesiog ženkliškos. Pasakai diskusijoje “Nida Vasiliauskaitė” - ir visi supranta, kas bus pasakyta paskui. Pasakai diskusijoje “Andrius Užkalnis” - ir visi supranta irgi. Galgi tiesiog simptomatiškas buvo atvejis, kai Artūras Račas kažkokius savo komentatorius grąsinosi vadinti užkalniais. Galgi toks pat simptomatiškas atvejis, kai specifiniuose sluoksniuose kas nors pavadinamas Vasiliauskaitės klonu.
Negalim nematyti šios poros priešingumo, tačiau negalim jų ir atskirti - tai vienos semos dvi ženklinės pusės, antonimiškos savo forma, tačiau vienodos savo gilumine prasme. Kaip neatskiriamai priešingais tampa Saulė ir Mėnulis, diena ir naktis, vyras ir moteris, obuolys ir kirminas, vaikas ir saldainiai, taip ir Andrius Užkalnis su Nida Vasiliauskaite…
Tai dvi ženkliškos ir netgi archetipiškos savo išskirtinumu figūros - Nida dar prieš krūvą metų pagarsėjo visokiomis apie ją prikurtomis legendomis (ar tik ne jos pačios studentų kerštas?), bet legendomis pagarsėjo ir Andrius Užkalnis. Manau, kad ir apie vieną, ir apie kitą nesunkiai susirasit. Taip, žinoma, kad legendos kuriamos apie daugelį, tenoriu pasakyti tik vieną: Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė yra aiškūs mitologizavimo rekordininkai tarp žmonių, rašančių straipsnius populiariems leidiniams.
Nuostabu ir tai, kad daugelis žmonių pastebi Andriaus Užkalnio ir Nidos Vasiliauskaitės vienatį, nepaisant aiškios šių figūrų superpozicijos ir net nepaisant to, kad abi šios asmenybės ganėtinai vengia tarpusavio diskusijų. Juk priešingumas suponuoja bendrybę, vienatiškumą, tam tikrą bendrąjį prasminį kvantą, nedalomąją esybę, apjungiančią šiuodu į keistą porą, kažkodėl vis nesusieinančią lemiamam mūšiui, tačiau suvokiamą išimtinai kaip tarpusavy besikaunančią.
Bet ne, tai ne tarpusavy kovojančių dvynių vaizdinys. Ir tai tikrai ne vaizdinys tarpusavy kovojančio vyriško ir moteriško pradų. Tai kažkas keistesnio - juk ir vienas, ir kitas suprantamas, kaip visuomenės priešas, griaunantis įprastą pasaulio vaizdą, bendrąjį mitą. Ir Nida Vasiliauskaitė su savo kova prieš šeimos ir kitas vertybes, ir Andrius Užkalnis, besityčiojantis iš visko, kas tiktai įprasta. Tai nelyg chaoso pagimdyti gaivalai, kurie bando sunaikinti mūsų vertybėmis paremtą pasaulį, Šėtono išperos ir demonai, rodantys eiliniams žmonėms savo dantis ir nagus, bandantys įkąsti, ieškantys jautrių vietų… Demonai, kurie nepažeidžiami, tačiau juk jie turi būti kažkaip sunaikinami ar nukenksminami?
Būtent pasąmoningas skaitytojų supratimas viską pastato į savo vietas - juk demonai viens kitą turi sunaikinti patys, tarpusavio kovoje - štai todėl ir superpozicija, štai todėl joje ir atsiduria šios dvi figūros. Todėl nei vienam nekyla abejonė, kad Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė turi būti nesutramdomais priešais. Juk tiktai šitaip jie duos ramybę visiems kitiems.
Tai raktinė, esminė šių autorių problema - savęs ieškojimas, savęs neigimas, išvirstantis demoniškais, žudikiškais antpuoliais, kurių metu be gailesčio traiškomos skaitytojų smegenys, liejasi neapykantos kraujas ir nekaltų aukų pūliniai. Demonai atskrenda į mūsų skaitytojiškus protus ir sukelia minčių skerdynes. Bet patys demonai negali ar nenori kovoti tarpusavyje. Jie vienas kitam neįdomūs. Tiksliau, įdomūs, bet tik tiek, kad po poros apsidraskymų kiltų panieka atmieštas supratimas, kad oponentas atrodo banalus, nykus ir… Ir tiesiog priešingas, visu savo priešingumu panašus į tave patį, toksai priešingas, kad nei kovoti, nei laimėti nėra prasmės. Bene ryškiausiai tą priešingumą atspindi abiejų fanatiškiausi gerbėjai, pasiryžę tarpusavy susirieti, lyg šunys.
Kaip senas mitas apie tą, kuris duoda ir atima, kuris pradžia ir pabaiga, užmarštis ir žinojimas, šios žemės viešpats ir sielų valdovas, priešingybių vienybė, diena ir naktis, viskas ir niekas, Liuciferis, Šviesos Nešėjas, gimstantis susijungus priešybėms į vienatį, kovojančią su savimi - du demonai, kuriems reikia atrast vienas kitą. Andrius Užkalnis ir Nida Vasiliauskaitė, kurie yra ir liks nepilnaverčiai vienas be kito kūrybos - be apsijungimo, be kovos, be tos šviesos, kuri kiltų. Šviesos - pilnatvės, prasmingumo, grožio. Arba iš tekstų į realybę persikeliančių košmarų. Juk demonai neprognozuojami…
Rokiškis Rabinovičius
» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
TED prizas atiteko gatvės menininkui
Spalis 20, 2010
 |
| J R projektas „Moterys yra didvyrės“ Kambodžoje, 2009 metais, TED nuotr. |
Prizas, kuruio buvo apdovanotas JAV prezidentas Billas Clintonas ar šefas Jamie`is Oliveris, šįmet atiteko J R, gatvės menininkui iš Prancūzijos.
Kaip rašo „The New York Times”, nedažnai atsitinka, kad svarbus filantropinis apdovanojimas atitenka žmogui, kuris dirbdamas dažnai pažeidžia įstatymus ir kuris pats teigia, kad „niekada nežinau, kas priklauso policijai, ir kas ne”.Tačiau TED konferencija, kuri Kalifornijoje rengia paskaitų apie dizainą, technologijas, pramogų kultūrą ciklus, nusprendė kasmetinį 100 tūkst. dolerių vertės prizą skirti Paryžiaus gatvės menininkui J R. Menininkas pastaruoju metu išgarsėjo viso pasaulio lušnynus puošdamas didžiulėmis fotografijomis, kuriose paprastai liaupsinami ten gyvenantys žmonės.
„Aš nustebintas. Niekada nesiekiau jokio apdovanojimo ir nežinojau, kad kažkas pasiūlė mano kandidatūrą”, - sakė šiuo metu Šanchajuje, kur J R vykdo naują nesankcionuotą projektą, gyvenantis menininkas.
Tačiau jis pridūrė, kad šį prizą panaudos tolimesniems savo projektams Brazilijoje, Kambodžoje ir Kenijoje.
TED atstovė Amy Novogratz teigė, kad įvertinti 27 metų menininką, kuris slepia savo tapatybę, buvo „neįprastas” sprendimas, tačiau ji mananti, kad jo darbai gali „katalizuoti visą TED bendruomenę” bei sukurti filantropinį meno projektą.
 |
| J R projektas „Moterys yra didvyrės” Naibobyje, Kenija, 2008 metais, TED nuotr. |
 |
| J R projektas „Moterys yra didvyrės” Naibobyje, Kenija, 2008 metais, TED nuotr. |
 |
| J R projektas „Moterys yra didvyrės” Rio de Žanaire, Brazilija, 2008 metais, TED nuotr. |
 |
| J R projektas „Moterys yra didvyrės” Rio de Žanaire, Brazilija, 2008 metais, TED nuotr. |
 |
| J R projektas „Moterys yra didvyrės” Rio de Žanaire, Brazilija, 2008 metais, TED nuotr. |
 |
| J R projektas „Face2Face” Palestinoje, 2007 metais, TED nuotr. |
 |
| J R projektas „Face2Face” Palestinoje, 2007 metais, TED nuotr. |
 |
| J R projektas Kinijoje 2009 metais. |
Rodyk draugams
» Kategorijos: Menas | Rašyti komentarą
Dykonomika – naujos civilizacijos galimybės ir lūkesčiai
Spalis 15, 2010
Seniai visiems žinomas posakis, kad „nemokamas sūris būna tik pelėkautuose” gali prarasti savo reikšmingumą. XXI a. pradžioje pasaulis ne tik kovoja su stulbinančio masto ekonomikos bei vertybių krize, bet ir įgauna naujas galimybes, viena iš kurių apibrėžiama nauju „dykonomikos” terminu. Pagrindine dykonomikos (gavimo už dyką) atsiradimo priežastimi galima būtų įvardinti įspūdingą informacinių technologijų plėtrą, visiškai užvaldžiusią vakarų pasaulį ir palaipsniui plačiai įsitvirtinančią rytuose, Lotynų Amerikoje ir netgi Afrikos žemyne. Skaitmeninių produktų atsiradimas sudarė galimybes juos kopijuoti ir platinti interneto pagalba praktiškai nepatiriant jokių papildomų dauginimo išlaidų. Pirmiausiai šis reiškinys palietė muzikos įrašų rinką, vėliau jo įtaką pajuto kino, televizijos laidų, programinės įrangos kūrėjai. Nors šio reiškinio pradžia didžiąja savo dalimi buvo nelegali, ji iš esmės paveikė rinką, nulėmė pokyčius, kurių ištakas galime stebėti šiandien, tačiau galutinius padarinius išvysime geriausiu atveju tik po keletos dešimtmečių.
Jau kurį laiką internete su autorių sutikimu nemokamai publikuojamos knygos, dokumentiniai ir meniniai filmai, fotografijos, antivirusinė ir kitokia programinė įranga, galima gauti nemokamus kvalifikuotų teisininkų, finansininkų, psichologų patarimus. Niekas šiandien nesistebi galimybe nemokamai skaityti populiariausius šalies dienraščius, stebėti televizijos laidų archyvus, klausytis tūkstančių internetinių radijo stočių, naudotis įvairių virtuvės šefų receptais. Keista, bet dauguma atveju dykonomika nemokamos produkcijos platintojams ne tik neneša finansinių nuostolių, bet dažnai priešingai - uždirba nemenką pelną. Galimybe internete nemokamai skelbti savo kūrinius naudojasi ne tik jauni, nepripažinti kūrėjai ar mažai žinomos verslo kompanijos. Kaip rodo amerikiečių pop muzikos atlikėjos Lady Gaga pavyzdys, ši strategija gali būti itin veiksminga. Skirtingai nuo kitų muzikinės industrijos kolegų Lady Gaga sąmoningai leido savo muzikinius video klipus nemokamai publikuoti virtualioje erdvėje. Laukiama, kad jau šį mėnesį vien portale Youtube.com Lady Gagos pasirodymų peržiūrų skaičius turėtų viršyti milijardą kartų. Tai neabejotinas pasaulio rekordas, nekalbant apie papildomus atlikėjos muzikinių albumų ir pavienių dainų pardavimus, padidėjusį koncertinį honorarą ir t.t.
Galimybė neribotai, be papildomų kaštų internete platinti intelektualinius produktus pašalino tarpininko tarp kūrėjo ir kūrinio vartotojo būtinybę. Tarpininko nebuvimas automatiškai sumažina prekės kainą. Nors ir pakankamai sunkiai pasaulyje ima įsitvirtinti nauja idėja, kad kūrinio vartotojas gali pats spręsti, kiek pinigų vertas jo vartojamas produktas. Spalio 1 d. Vilniuje menų fabrike „Loftas” į Alinos Orlovos albumo „Mutabor” pristatymo koncertą susirinkę klausytojai patys galėjo nustatyti kiek jų nuomone yra verta mokėti už bilietą. Nors Lietuvoje toks reiškinys kol kas tik pavienė kregždė, daug kur pasaulyje galima aptikti muzikantų, rašytojų, kitų meno kūrėjų asmenines svetaines, kuriuose yra įdiegta galimybė parsisiųsti kūrinius ir savo nuožiūra sumokėti autoriui vartotojo nuomone tinkamą sumą.
Dar vienas iš būdų pirkėjams sumažinti savo išlaidas yra vienijimasis siekiant to paties norimo rezultato, sukuriant tam tikrus sąveikos mechanizmus. Ir tai jau galioja ne tik skaitmeninėms ar intelektualinėms prekėms, bet apskritai viskam. Veikimo principas čia gana paprastas - sukuriama internetinė svetainė, kurioje žmonės registruojasi pagal tai, kokias konkrečias nuolaidas (drabužių, maisto, kelionių ir t.t.) nori gauti. Surinkus būtiną kritinę pirkėjų masę ženkliai pigiau įsigyjamos norimos prekės. Puikus tokio reiškinio pavyzdys Lietuvoje galėtų būti interneto svetainė linksmu pavadinimu Grupinis.lt. Šį mėnesį jos lankytojai galėjo su 50 proc. nuolaida įsigyti bilietus į šokių muzikos grupės „Faithless” pasirodymą Vilniuje. Ten pat galima įsigyti pigiau kuponą pietums picerijoje, pramogas nuotykių parke, ar padangų keitimą.
Taigi, nors dar anksti minėtus pokyčius vadinti „naująja revoliucija”, tendencijos pamažu aiškėja. Labai galimas daiktas, kad kaip tik šiuo metu žmonija įgauna dar vieną istorinį šansą padidinti intelektualinį produktą kuriančių asmenų skaičių bei ženkliai sumažinti savo išlaidas.
Saulius Rimkus
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Saulius Rimkus: Purvas ir išmintis
Rugsėjis 15, 2010
„Mūsų šalyje sakoma, kad meilę gali sutikti už kiekvieno kampo. Kolumbijoje labai daug prostitučių.” Šią juokingą frazę mums dovanoja amerikietiško serialo „Moderni šeima” herojė. Šiais metais „Emi” apdovanojimą pelnęs serialas skirtas visai šeimai, tačiau jame gausu „riebių” juokelių, neretai gerokai svilinančių jautresnio klausytojo ausis. Per du pastaruosius dešimtmečius, o ypač naujojo tūkstantmečio pradžioje, televizinio humoro galimybių ribos plėtėsi neįtikėtinu greičiu. Juodasis humoras, po pasaulį aktyviai platinamas JAV kabelinės televizijos kanalų, tapo masinio vartojimo preke. Atsiradus tokiems animaciniams serialams kaip „Futurama”, „Šeimos bičas” ar „Amerikietis tėtušis”, savoka „tabu” tiesiog nustojo egzistuoti. Gana greitai tapo aišku, kad šaipytis galima praktiškai iš visko. Anksčiau viešojoje erdvėje neįsivaizduojami pokštai neįgalumo, rasizmo, išprievartavimo, pedofilijos temomis pasirodė ganėtinai vykę, su sąlyga, kad juos kuria aukšto lygio komedijos profesionalai, o ne primityvūs gatvinių anekdotų pasakotojai.
Netgi sąlyginai į vaikus ir jaunesniąją publiką orientuotas animacinis serialas „Simpsonai” žaibuoja neįtikėtina gausa šeimos vertybes (arba greičiau jų nebuvimą), draugystę bei religiją pašiepiančių pokštų. Ko verta vien scena su mišių metu perregimu bažnyčios stogu čiuožiančiu nuogu Homeriu, kuris po sekso su žmona Mardže miniatiūriniame golfo aikštyno malūne pakibo ant nevaldomo oro baliono lyno. Naujasis komedijos tipas ne tik pašiepia visuomenės ydas ir trūkumus bet ir suteikia žiūrovams „indulgenciją”, savotišką nuodėmių atleidimą. Tarsi mes ne tokie blogi, nevykę ar ištvirkę kaip mūsų mėgstami televizijos personažai, todėl vertindami savo pačių gyvenimą galime jaustis geriau, esame mažiau graužiami kaltės ar abejonių. Iš kitos pusės, naujoji televizijos srovė padeda išgyventi jausmus, kurių trūkumą smarkiai jaučiame realiame gyvenime. Tarkime serialo „Daktaras Hausas” herojai ne tik vykusiai gelbėja ligoninės pacientus, žarstosi kandžiu, pašiepiančiu humoru, bet ir aktyviai kišasi į savo kolegų gyvenimus, nurodinėja, sako pastabas, padeda vienas kitam gelbėtis iš sudėtingiausių situacijų. Realiame gyvenime žmonės vis labiau jaučia didėjantį tarpusavio susvetimėjimą, galbūt todėl taip smagu stebėti „Nusivylusių namų šeimininkių” aistras, kur kaimynai ne tik yra tarpusavyje pažįstami, palaiko artimus nuoširdžius santykius, bet ir žino vienas kito paslaptis, bendrauja tarpusavyje tarsi seniai prarasta kaimo ar mažo miestelio bendruomenė.
Interneto bei naujųjų technologijų suteikta prieiga prie neribotų pornografijos klodų iš esmės pakeitė visuomenės požiūrį į jausmus, seksualumą, erotiką. Net jei tai nėra pripažįstama viešai, televizijos žanras neabejotinai į tai atsižvelgia. 2010 - tais metais pradėtas rodyti istorinis serialas „Spartakas: kraujas ir smėlis” stebina žiūrovą ne tik įspūdingomis gladiatorių kovomis, ryškiais įsimenančiais personažais, bet ir stulbinančiai atviromis sekso scenomis, kuriose visiškai apnuoginti aktorių kūnai filmuojami stambiu planu. Kiekvienoje šio 13 dalių istorinio epo serijoje regime dvi - tris pukiai surežisuotas lytinio akto scenas, kurių naudojimas scenarijuje yra siužetiškai pagrįstas ir motyvuotas. Pasigėrėjimo verti aktorių kūnai nė kiek neužgožia vaidybos, tarsi paneigdami anksčiau abejonių kėlusį nesuderinamumą. Tuo tarpu daugiausiai „Emi” apdovanojimų šiemet susižėrusiuose „Pamišėliuose” su neįtikėtinu istoriko preciziškumu kuriama šeštojo dešimtmečio atmosfera, kurioje greta požiūrio į moterų teises, patriarchalinį visuomenės modelį, rasizmą, vartotojiškumą pagrindiniu smuiku griežia neištikimybes anatomijos studijos.
Naujoji televizinių pramogų kryptis neabejotinai iškelia du pagrindinius klausimus: ar šis visuotinis juodojo humoro ir seksualumo šėlsmas televizijoje nėra akivaizdus pūvančio dekadanso laikmečio požymis, liudijantis vykstančia visuomenės degradaciją, neišvengiamą visuotinės gerovės laikų pabaigą bei su tuo susijusius kataklizmus? Ir kas bus toliau, peržengus visas įmanomas ribas, pasiekus įmanomą galimybių dugną? Atsakymą mums greičiausiai pateiks tik laikas…
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Kinas ir televizija. Kodėl neverta žiūrėti į judančius vaizdus?
Rugpjūtis 30, 2010
Neįsivaizduoju kas gali būti amoralesnio, nei darbas televizijoje. Tai netgi žymiai blogiau nei dirbti prostitute, prostitutės bent jau nemeluoja - arba buna sudrėkusios arba ne, arba reikia naudoti vašką, arba ne. O televizijoje? Ar išvis kas nors kada nors sudrėksta? Ar nors viena šypsena, alsavimas ar dejonė ateina iš nesuvaidinto malonumo? Ne. Viskas ten yra šlykščiai ryšku, suvaidinta ir komerciška. Bet kuo gi galėjo tapti televizija pries gerus 50 metų? Tik pagalvokite, kokia tai neišnaudota edukacinė priemonė! Tai galėjo tapti mokslo ir žinių šaltiniu! Tai taip pat galėjo tapti ir prietaisu padedančiu nusišikti tualete ir tai netgi būtų geriau nei dabartinė televizija! Kaip televizija tapo didžiuoju broliu? Kaip ji tapo centrine namų ašimi, žmonių žvilgsnius prikaustančiu prietaisu?
Televizija išpopuliarėjo 6 dešimtmetyje. Tuo metu dar buvo daug ginčų, kuo ji galėtų būti, pvz. Italų avangardistai televiziją suprato kaip vizualizacijų transliuotoją, televizorius buvo suprantamas kaip interjero detalė, kurioje pastoviai rodomos įvairios figūros. Daug žmonių kritikavo televiziją, kuri vos spėjusi atsirasti, tapo reklamos pasipelnymo šaltiniu. Ir nors pirmosios reklamos kartais galėdavo atrodyti kaip trumpi meno kūriniai, miuziklai (ypatingai prancūzijoje), tačiau visos jos tarnavo tam pačiam tikslui - tai tebuvo apgaulinga komercinė pramoga. Ir nors per televizorių kartais ir parodo „gerų filmų”, „gerų laidų”, jos visų pirma tarnauja didesniems reitingams, o tik po to „kreipiasi” į žmones. Dabar televizijoje yra visiškas absurdas, tiesiog atvirai galima pamatyti, jog manipuliuojama žmonių smegenimis, reklamos tokios dirbtinės, trumpos, sukaltos pagal visus žmonių „mėgiamus” standartus. Jav yra netgi toks csi sindromas, pagal kurį policininkai bando susieti realų nusikalstamumą su kriminaliniuose serialuose rodomais nusikaltimais. Serialai, kuriami keletui sezonui, emocinė iškrova juose žymiai trumpesnė nei kine, ji visur beveik tokia pati. Filmuose bent jau auga emocinė įtampa, vystosi charakteriai. Televizija žmonėms neleidžia atsikvėpti. Pabandykit pasodinti geriausiu laiku žmogų iš gatvės, pavargusį, po darbo, lygiai tokį patį kaip ir visi kiti žiūrintieji. Ar žmonės tada atpažins save? Vargu.
Atrodytų, jog visi koziriai turėtų slypėti kine? Kine turėtų pasireikšti tai, kas nebuvo leista televizijoje. Bet, deja, kinas yra tapęs lygiai tokia pat masinio informavimo priemonė kaip ir televizija. Lars von trier savo interviu atvirai pareiškė, kad kinas yra melas. Visa kas yra vaizduojama kine yra neteisybė. Tačiau režisierius provokuoja, jam filmas tai yra provokacija. Jis provokuoja žmogų mąstyti kitaip. Tačiau provokacija priklauso nuo kūrėjo moralės. Von trier’as iš dalies verčia susimąstyti, bet tai yra jo interpretacija, ne žiūrovo. Žiūrovui jis palieka pakankamai siaurą interpretavimo plotmę - juk vaizdai jau sustatyti į savo vietas, ar gali atsikvėpti ir susimąstyti žiūrėdamas jo filmus? Vargu, nebent tik po filmo. To jis ir siekia. Tuo tarpu kiti režisieriai kuria standartines situacijas, kuriuose žmonės galėtų atpažinti save, savo gyvenimo būdą, juk amerikietšiki filmai dažnai finansuojami būtent dėl to, kad jie primeta amerikietišąk vidurinės klasės žmogaus gyvenimo būdą, tokį, kokį apdainavo frank zappa savo dainoje bobby brown. Balti dantys, mašina, namas, moterys, šuo ir du vaikai.
Taip kinas tampa masine informavimo priemone, bet žymiai pavojingesne, nes ji kuria įspūdį, kaip reikia gyventi. Žmogus filme privalo patirti buvimo savimi iliuziją. Tai juk kompensuoja susvetimėjimą ir verčia susitaikyti su esama socialine situacija. Ir nors kinas taikosi prie jo vartotojų. Bet tuo pačiu jis ir perša visuomenei savo pačios standartus, daugumos standartus. Lygiai taip pat kaip ir žmogus klausydamasis savo mėgstamos muzikos, gali jaustis savimi būtent dėl to, kad randa joje kažką pažįstamo ir ji nerėžia ausies. (adorno veikalas apie muziką, kur jis teigė, jog tikra muzika slypi tik avangarde). Lygiai taip pat ir vaizdas pataikauja žmogui - atitinka standartines situacijas, įprastas vertybes ir t.t. Filmai, ypač muilo operos, teikia pasitenkinimą būtent todėl, kad juose žiūrovas atpažįsta save ir savo aplinką, gražuolis vyras, švelni moteris ir t.t Pvz. Visokie kietas riešutėlis, rembo ar rokis balboa - žmonėms atrodo, kad toks žmogus realiai gali egzistuoti visuomenėje ir jis tarsi pateisina esamą padėtį, pažiūrėjęs tokį filmą, pagalvoji, kad gal visgi pasaulyje yra gėrio, o iš tikro tai tokie filmai slopina tik tai žmones. Slopina bet kokią kovą. Pažiūrėjęs filmą, kur žmogus nugali sistemą, tu akimirką naiviai patiki, kad tai yra įmanomą ir yra tokių žmonių. O iš tikro tu stovi vietoje. Žiūrovas tėra pasyvus dalyvis filmo. Labai gerai tai iliustruoja holivudo kompanijos pavadinimas - dreamworks. Holivudo industrija dirba su svajonėmis, jie kuria idealus. Žiūrovai filmo eigoje susikuria idealą, kuri įsivaizduoja laimingą, laimėjusį, geresnė ir t.t Tas pats ir televizijos laidose, vien jau filmavimo būde, jau vien montaže tai slypi - kaip kad mildažytės bėdų turgus. Operatorius filmuoja drebančias rankas, nutriušusias lėles, dviaukšte lovyte ir purvinus vaikučius. Ak kaip gaila! O jeigu pastatytum kamerą kambario kampe ir žmonės turėtų visą laiką prie jos prieiti? Įsivaizduojat koks absurdas būtų? Tad kas yra kinas ir televizija? MENAS?! Senovėje žmonės diskutuodavo ar tai pramoga, ar menas. Dabar tai juk atvirai vadinama bizniu ir lengvai pateisinamas tiek kino, tiek televizijos egzistavimas. Čia labai svarbu paminėti frankruto mokyklos nuopelnus, kurių įžvalgos aktualios ir šiandien. Jie vieni iš pirmųjų rašė apie kultūros industriją. Gana grėmingas terminas - KULTŪROS INDUSTRIJA. Menas, kuris atrodo turėtų ateiti iš individualios kūrybos, švento įkvėpimo, ateinančiu iš anapus, transcendencijos atverties sritimi, esant masiniam tiražavimui tampa prekių ir paslaugų rinkos dalimi. Ypatingai ten, kur atsiranda kinas ir fotografija nebelieka originalo. Juk paveikslas turi originalą ir repdorukciją. O pats kinas jau yra kaip reprodukcija, kopija, jis egzistuoja visai kitoje plotmėje. Tai iliustruoja vien kino teatro nenatūrali erdvė, kur belangėje patalpoje žiūrovas sėdi priešais judančius vaizdus, kurie jam neleidžia atsikvėpti. Vaizdai keičiasi greitai, negali apgalvoti įvykių baigties, nes akis dirba tokiu pat greičiu kaip ir kino operatoriaus kamera. Tad visas šiuolaikinis menas, ir kinas taip pat tampa pramoga, relaksacijos priemone, kai žmonės po darbo nori pailsėti matydami malonius vaizdus, tačiau ši relaksacija neverčia susimąstyti. Net ir laisvalaikio metu tu esi įdarbintas ir pavergtas vaizdų gausos. Bandai patirti malonumą, o juk patirti malonumą visada reiškė: negalėti apie nieką galvoti, užmiršti apie kančią net ir ten ir tada, kur ir kada ji yra rodoma. Malonumo pagrindas yra bejėgiškumas. Jis iš tikrųjų yra pabėgimas, bet ne nuo netikusios realybės, o nuo paskutinės minties apie pasipriešinimą, kuris visgi lydi bėgimą nuo realybės. Išsilaisvinimas, kurį žada malonumas, yra išsilaisvinimas nuo mąstymo ir nuo neigimo.
Dabartinis kinas yra visiškas technokratinės visuomenės atspindys, kur žmogus tarnauja mašinoms, menas yra suprekinnas, o technika yra svarbiausia. Juk dabar ir 3D filmai yra populiariausi. Idėjinės prasmės nebelieka. Blogiausia, kad žmogus tarnauja vaizdams, vaizdai jį atitolina nuo realybės, jis patiki dirbtinomis svajonėmis ir pamiršta, tai kas yra šalia. O šalia yra tai, ką kiekvienas žmogus filmuoja savo akimis - draugus , rytą, vaikus, lakstančius po kiemą, merginą, atsirėmusią į sieną ir rūkančią cigaretę su metaliniu fridos laikikliu. Mes juk kiekvieną dieną filmuojam filmus! Ir jie būna filmuojami įvairiausiais planais - merginos šypsena, akies mirksnis, mašina vos nepervažiavusi manęs, dangus bekraštis, mergina tolstanti pranciškonų gatve, bažnyčios bokštas, akmenukas užkritęs už bato, pamestas merginos šalikas…
Ir tai kartais žymiai tobuliau nei bet kokie filmai, tai kartais lieka atmintyje kaip tobuliausi prisiminimai, tobulai sumontuoti filmai, muzikiniai video klipai mūsų mylimųjų, pirmųjų pasimatymų, kurių niekada niekas neužfiksavo. Kurie liks atmintyje, kaip kažkas nepakartojamo. Tai yra tikrasis kinas, kurio atsiradimui niekada nereikėjo kameros.
Rodyk draugams
» Kategorijos: Menas | Rašyti komentarą
E. knygų pardavimai – tik pirmieji nedrąsūs žingsniai
Rugpjūtis 30, 2010
Deividas Tilajūnas © “Verslo žinios”
„Skaitykle.lt”, prekiaujanti legaliomis elektroninėmis knygomis, siūlo autoriams, kurie nerado kelio pro leidyklų vartelius, kūrinius pamėginti parduoti internete, nes parduotuvė iš leidyklų didesnio susidomėjimo elektroninėmis knygomis nesulaukė.
Žadama, kad knyga pardavimui bus rengiama nemokamai, tačiau internetinės parduotuvės savininkai tikina, kad jie nepretenduoja tapti leidykla - tekstų redagavimas ir kūrinio reklama bus paties autoriaus reikalas.
„Kur knygos? Šį klausimą užduodame leidykloms, tačiau kol kas norinčiųjų pardavinėti nedaug. Nors mūsų biblioteka auga, tačiau ne taip greitai, kaip noretume”, - sako Deividas Talijūnas, projekto „skaitykle.lt” sumanytojas. Jis viliasi, kad pasiulymas lietuviu autoriams leistų padidinti asortimentą, drauge ir pajamas.
Leidejai atkerta, kad užsienio autorių knygų vertimų elektroninių versijų pardavineti neleidžia sutartys su leidyklomis. Bėda ir ta, kad kol kas istatymai nereglamentuoja, ar leidyklos turi teisę platinti lietuvių autorių elektronines knygas. Daugumoje sutarčiu, kurios buvo pasirašytos tariantis del popierinės knygos spausdinimo, nieko nekalbama apie internetą. Teisinio išaiškinimo nėra.
Lolita Varanavičienė © “Verslo žinios”
Pirkti neskuba
„Šiandien iš užsieniečių mes perkame tik teises platinti popierinį leidinio variantą”, - sako Lolita Varanavičienė, Lietuvos leidejų asociacijos prezidentė, leidyklos „Tyto Alba” direktorė. Ji sakosi nedeganti troškimu papildomai mokėti.
„Elektroninė knyga šiandien visų leidejų košmaras. Nežinome, ar iš to bus galima uždirbti, nes piratavimo lygis milžiniškas. Vagiamos ir keliamos į virtualią erdvę ir popierinės knygos. Gauti pelną galima tik parduodant tradicinius leidinius”, - aiškina ji.
Asociacijos prezidentės nuomone, Lietuvos vartotojai nenori ir vargu ar norės mokėti už tai, ka galima, kad ir nelegaliai, gauti veltui.
„Tyto Alba” eksperimentas su Sigito Parulskio romanu parodė, kad knygynuose buvo parduota 1.500 egzempliorių ir iš gauto pelno išmokėtas honoraras autoriui. Elektroninės knygos versijos per pusę metų nupirktos 2 kopijos.
„Pardavimais girtis kol kas negalime”, - neprieštarauja p. Talijūnas. Jo skaičiavimais, pirkejui priimtina kaina turi būti ne didesnė kaip 10 Lt už knygos kopiją.
Nori žinomumo
Vis dėlto p. Talijūnas sako, kad leidykloms nereikėtų miegoti, nes kai kurie lietuvių autoriai, sudarę sutartis su leidyklomis, neprieštarautų elektroninėms knygų versijoms. Perrašyti sutartis su tokiais žmonemis nebutų keblu.
„Autoriams iš prekybos internete reikia ne tik pinigu, bet ir žinomumo. „Amazon.com” dalis knygų parduodamos po 1-2 JAV dolerius arba dalinamos nemokamai. Taip autoriai siekia išpopuliarinti savo vardą, suburti skaitytojų ratą, nes kitaip prasimušti sunku. Šie žmonės viliasi, kad jų naujas knygas jau pirks”, - kodėl nežinomi kūrėjai veržiasi į virtualią erdvę, aiškina p. Talijunas. Jis pažymi, kad „skaitykle.lt” autoriams siūlo daugiau kaip pusę knygos pardavimo kainos, tačiau nežada imtis leidinių populiarinimo. Tai jau paties autoriaus reikalas.
„Gyvenime laimi žmones, gebantys pasielgti nestandartiškai. Romano publikavimas internete buvo apgalvotas ir, drįstu teigti, pasiteisinęs sprendimas. Žinoma, pačiam norint išpopuliarinti savo kūrinį būtina turėti tinkamą medžiagą ir minimalių vadybos žinių”, - rezultatu patenkintas Saulius Rimkus, romano „Gomora.lt” autorius. Jis neatskleidžia, kiek kūrinio kopijų parduota, tačiau priduria, kad didesnių investicijų pardavimams skatinti neskyrė. Tam reikėjo laiko, bet ne pinigų.
Paskata neturtingiems
Ponios Varanavičienės nuomone, žmonėms, kurie iki šiol leisdavo knygas savo lešomis, „skaitykle.lt” pasiūlymas bus patrauklus, nes kūrinio skelbimas bus pigesnis.
„Jei mūsų autoriai sutinka savo kūrinius skelbti nemokamai, tai jų reikalas. Internete bus pilna nerišlių tekstų, už kuriuos autoriai mėgins prašyti pinigų, tačiau už šias knygas niekas nemokės”, - prognozuoja p. Varanavičienė.
„Tam, kad toks knygos platinimo būdas taptų pragyvenimo šaltiniu, turi praeiti dar pora metų, kol elektroninių skaityklių ir tokio formato knygų gerbėjų skaičius Lietuvoje pasieks Vakarų šalių lygi”, - pažymi internetinio romano “Gomora.lt” autorius Saulius Rimkus.
Arūno Reinikio, leidykla „Piko valanda” specializuojasi leisti knygas, už kuriu leidybą sumoka patys autoriai. Jo nuomone, nors internete parduodamas leidinys yra pigesnis, jį publikuoti yra pigiau - autoriai stengsis išleisti tradicinę knygos versiją.
Arūnas Milašius
“Verslo žinios”
Rodyk draugams» Kategorijos: Literatūra | Rašyti komentarą
Miesto pokalbiai: rašytojas Andrius Užkalnis
Rugpjūtis 26, 2010
Tuo metu, kai nuo knygų lentynų Lietuvoje šluote šluojamos jo knygos „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” ir „Kelionių istorijos”, naujasis kelionių guru, rašytojas ir publicistas Andrius Užkalnis ne tik keliauja po pasaulį, kolekcionuodamas įvairiausius civilizacijos bei kultūrų įvairovės siūlomus malonumus, bet ir nepamiršta savo talento gerbėjų, dalyvaudamas begalėje susitikimų su skaitytojais. Pašnekesiu su šiuo nepaprastu, visais klausimais savo nuomonę turinčiu žmogumi pradedame naują „Miesto pokalbių” ciklą.
- Andriau, kažkada suklusti privertė šmaikščiai ištarta frazė, kad Jums nėra būtina tapti garsiausiu Lietuvos rašytoju, užtektų tapti perkamiausiu. Knygų pardavimai rodo, kad sparčiai artėjate prie savo tikslo. Nejau Lietuvoje galima uždirbti rašant knygas?
- Atsakysiu taip: uždirbti galima, bet nelabai daug, ir tik labai stengiantis. Lietuvos rinka yra labai maža, tiesiog mūsų, skaitančių lietuviškai, yra nedaug. Gerai gyventi vien iš knygų rašymo, kuriant tik Lietuvos skaitytojui, turbūt beveik neįmanoma. Sielotis nėra ko: autoriai, kuriantys visomis mažomis kalbomis, gauna šiek tiek daugiau pinigų tik tuomet, kai jų knygas pradeda versti į kitas kalbas. Esu vertėjas, išvertęs dešimtis tūkstančių puslapių, taip kad duonai ir džinsams kaip nors užsidirbsiu.
- Mažai kam žinoma, kad Kaunas - Jūsų gimtasis miestas, čia prabėgo ir nemaža dalis vaikystės. Kokius pokyčius pastebėjote lankydamasis šiame mieste gyvenimo išeivijoje periodu, ir kaip miestas Jums atrodo šiandien?
- Taip, aš gimęs Kaune. Aš - Žaliakalnio vaikas, ir mano ankstyvoji vaikystė praėjo būtent čia. Vėliau į Kauną grįžau studijuoti Vytauto Didžiojo Universitete.
Nuo mano studijų laikų, kurios sutapo su pačia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžia, Kaunas nusikratė negudrios ir nemalonios kriminalinės reputacijos, kai žiguliukai tamsintais langais stovėdavo tiesiai ant šaligatvių, garsiai grojo bumčiką ir kai restoranai buvo pavojingos vietos, kur galėjai gauti į galvą.
Man patinka, kad Kaunas yra nepasipūtęs ir ne toks snobiškas, kaip Vilnius ir nesusireikšminęs. Vilniuje yra daugybė žmonių, kurių nuolatinis darbas - kuo nors piktintis ir dūsauti. Jie negali gyventi be pilietinių akcijų: kažkada nugalėję ir užmušę negimusį golfo aikštyną, šiandien kovoja su kiekviena nauja statyba, kiekvienu prekybos centru, kiekvienu dangoraižiu. Kaune, man rodos, šitų kliedesių mažiau, nors, be abejo, esu girdėjęs apie protestus dėl prekybos centrų statybos. Žinoma, laisvoje šalyje kiekvienas gali protestuoti ir piktintis, kaip jam atrodo reikalinga. Tik manęs tie nesibaigiantys vaitojimai neįtikina.
- Jei tektų nutapyti tipišką kauniečio portretą, koks jis atrodytų Jūsų akimis?
- Kauniečiai dirba, augina vaikus, perka parduotuvėse ir švenčia šventes pernelyg savęs nemistifikuodami ir nevaizduodami, kad turi gyvenime didelę ir paslaptingą misiją. Kauniečiai nelabai ima į galvą, ką apie juos galvoja Vilniuje ar kitur Lietuvoje, ir nebando niekam nieko įrodyti. Amerikoje panašūs žmonės gyvena Čikagoje - nesusireikšminę ir nekišantys visiems į akis savo streso ir tempo, kaip Niujorko gyventojai, ir neprisipildę galvų egzotiškais kliedesiais, kaip Los Andžele ir San Franciske. Nemanau, kad lietuviai miestiečiai labai skiriasi nuo amerikiečių ar prancūzų miestiečių: ir vieniems, ir kitiems gyvenimas yra skausminga kova dėl laiko, kurį neproporcingai siurbia didmiesčio atstumai. Tai, kas mažame miestelyje paprasta ir čia pat - vaikų mokykla, parduotuvės, plaukymo baseinas, pagaliau, išvažiavimas į gamtą - mieste pradeda reikalauti didžiulių pastangų, laiko ir pinigų.
- Savo naujoje knygoje „Kelionių istorijos” smulkiai aprašėte įvairius keliavimo po tolimus kraštus malonumus. Kokios yra pagrindinės priežastys skatinančios žmogų keliauti ir kodėl kai kurie žmonės taip ir nepasiryžta kelionėms?
- Man regis, žmonės imasi keliauti, nes nori išsiskirti iš kitų ir pasisemti naujų minčių ir potyrių. Arba nebūtinai nori išsiskirti, kai kada jie ir šiaip jau yra kitokie, bet nori tą savo skirtingumą panaudoti teigiamai. Noriai keliauja tie, kurie nelabai nori ar sugeba pritapti prie kolektyvo. Jie pratę būti visur truputį svetimi, ir todėl kelionėje nebijo to, kas daugelį atgraso: svetimumo jausmo. Greta nuolatos kelionėje jaučiamo netikrumo, būtinybės spėlioti, būtinybės dažnai jaustis kvailiausiu, būtent svetimumo jausmas daugeliui trukdo keliauti.
Žinote, kaip jautiesi pirmą kartą įėjęs į nepažįstamą biurą, kur visi pažįsta vieni kitus, tik Jūsų - ne? Visi pakelia akis, tyli ir žiūri. Droviam, ar pratusiam savimi abejoti žmogui, tai baisus psichologinis išbandymas. Tačiau nepritapėliai prie tokio jausmo pripranta, jis jiems nebėra baisus. Jie išsiugdo imunitetą, ir jų nebekausto kankinantys svarstymai: ką apie mane pagalvojo?
Beje, dėl šitos pačios priežasties daugelis žmonių siekia žinomumo ir pripažinimo: jis atpalaiduoja nuo savigraužos ir abejonių. Esu tikras, pats garbinimas, pagyros ar suvokimas „mane pažino gatvėje!” mažai kam svarbus. Žymiai labiau vertinamas saugumo jausmas: kai vertinimų ir įsmeigtų akių tiek daug, jie nebegali hipnotizuoti, kaustyti ir bauginti; tiesiog įvyksta persilaužimas.
- Koks Jūsų požiūris į kultūrinį Lietuvos gyvenimą, ir kokie mūsų šalies kūrėjai ar jų kūriniai yra artimi Jūsų širdžiai?
- Man atrodo, kad kultūrinis gyvenimas Lietuvoje yra nuostabus, ir ne tik todėl, kad bilietai į koncertus - pigesni nei Vakaruose. Palyginti su Anglija, kurioje šiuo metu gyvenu, kultūros veikloje - bet kurioje kūrybinėje veikloje - yra noras ir pasiryžimas siekti kuo daugiau, būti geriausiu, o ne šiaip ką nors vidutiniškai pateplioti ar pačirpinti muzikos instrumentą. Lietuviai gerbia profesionalus ir supranta nežabotas ambicijas. Lietuviai nori ir stengiasi būti čempionais, o ne tokiais nepersidirbančiais, atsipūtusiais, puse jėgų besikrapštančiais tinginiais.
Vaizduojamojo meno srityje man itin įspūdinga lietuvių grafika. Tokie kūrėjai, kaip Stasys Eidrigevičius, Rimvydas Kepežinskas, Kęstutis Kasparavičius, Šarūnas Leonavičius yra, mano galva, pasaulinio lygio gigantai. Kažkokiu nesuprantamu būdu grafikų rengimas ir jų darbas buvo net ir tarybiniais laikais mažai suvalstybintas, tarybinė tikrovė jų kūrybos beveik nepalietė. Grafikai buvo lyg užburti. Net tarybinės ideologijos oficialiai numylėtas Stasys Krasauskas buvo ištisai europietiškas, jo linijos - ištisai vokiškos, kvepiančios XX a. pradžia ir secesijos stiliaus Europa.
Lietuvių tapybai, man rodos, pasisekė mažiau - ji daugiausia buvo niūri, valstietiška, ruda ir negatyvi.
O dar man labai patinka šiuolaikinė Lietuvos architektūra, ypač interjerai. Broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, 1959 m. sukūrę kavinės „Neringa” interjerą Vilniuje, taip pakėlė kartelę, kad džiaugtis galime ligi šiol. Neišlikęs (deja) Audronės Kaušpėdienės „Ritos slėptuvės” interjeras - irgi sostinėje - buvo tapęs paminklu ką tik atgimusios Lietuvos optimizmui, tauriam naivumui ir tyram vakarietiškumui.
- Gal būt, pats gyvendamas svetur galėtumėte taikliau įvardinti su kokiais pagrindiniais sunkumais susiduria lietuvių emigrantai? Taip pat įdomu kokias mūsų kraštiečių būdo savybes būtų galima vertinti kaip akivaizdų privalumą siekiant įsitvirtinti svetimoje šalyje?
- Pagrindinis sunkumas yra bendruomenės ryšių netekimas. Pažinčių ratą tenka kurti iš naujo, netenki statuso, kurį turėjai savo šalyje. Tai galioja visiems išvykusiems svetur, ne tik lietuviams.
Kalbant apie privalumus, turiu vėl grįžti prie to, apie ką kalbėjau: prie ambicijų ir siekimo būti geriausiu. Lietuviai neatprato svajoti. Jei lietuvis stato kibininę prie plento, jis nori, kad ši būtų prašmatniausias kibinų restoranas pasaulyje, jei Karmėlavoje verda didžkukulius - kad jie būtų didesni, nei bet kur kitur. Lietuviai šiuo būdo bruožu yra artimi amerikiečiams, ir tarp apsnūdusių, aptingusių, pokario socialinės gausos išpaikintų europiečių jie atrodo kaip stiprūs, energingi, nenustygstantys
- tegu ir ne perdaug rafinuoti - vilkai greta lepių, bailių ir netikusių pudelių ir kitokių saloninių šunelių su rausvais kaspinais ant uodegų.
- Savo knygose ir straipsniuose internete atsiskleidžiate kaip ypatingas maisto kultūros vertintojas ir žinovas. Kaip jums atrodo lietuviško pietų stalo tradicijos pasaulinės virtuvės kontekste?
- Lietuviai gamina ir valgo skaniai, nes dar neatitrūko nuo žemės. Dėmesys maistui - didžiausia mūsų valstietiškų genų dovana. Be abejo, mūsų virtuvę tradiciškai paveikė šaltas klimatas, kai įpratome prie maisto, užtaisančio energija visai dienai - krakmolingų bulvių, gyvulinių taukų; arčiau prie jūros ir jos gėrybių buvo tik labai nedidelė Lietuvos dalis, o penkiasdešimt metų tarybų valdžios su panieka žuviai, kaip antrarūšiam maistui, padarė didelę žalą - bet padėtis tikrai nėra beviltiška.
Pakanka prisiminti, kaip dideli prekybos centrai, lenktyniaudami, kas labiau maistą nupigins, daugelį dešrų ir sūrių privedė prie liepto galo. Jie visi buvo beskoniai ir blankūs, bet pirkėjai privertė pasitaisyti. Dabartinis naujas susidomėjimas maistu Lietuvoje, ūkininkų turgūs, dėmesys sudėtinėms dalims ir prieskoniams, naujus horizontus atidarančios ir moderniai parašytos kulinarinės knygos, graibstomos knygynuose - kaip Beatos Nicholson „Beatos virtuvė” - nuteikia labai optimistiškai.
- Ir klausimas pabaigai: gal būt galėtumėte mūsų skaitytojams atskleisti apie ką pasakos būsimos Jūsų knygos?
- Mano trečioji knyga pasirodys prieš Kalėdas. Ji vadinsis „Prijaukintoji Anglija” ir pasakos apie tai, kaip lietuviai padarė Angliją savo šalies dalimi. Anglija dabar - nebe užsienis, o viena iš Lietuvos apskričių. Tai pirmosios „Anglijos” tęsinys, bet ne kartojimas.
O kitais metais, jei viskas bus gerai, parašysiu „Japoniją”: tai knyga, kurią seniai esu pažadėjęs skaitytojui ir sau pačiam. Aš noriu apie tą nuostabią šalį papasakoti ne tik ir ne tiek bandydamas tuos pačius kampus, kurių imasi kiti rašantys apie tą kraštą, ne tik apie vienuolynus, kaligrafijos menininkus ir tuos, kas komponuoja puokštes. Noriu papasakoti apie žvejus, traukinių mašinistus ir darželio auklėtojas - kaip jie gyvena, ką galvoja ir kodėl.
O kas bus paskui, dar nežinau. Labai noriu parašyti apie lietuvius ir Lietuvą. Noriu parašyti XX amžiaus antrosios pusės socialinę istoriją, apie mano tėvų kartą ir mano kartos jaunystę. Tie metai jau nutolo pakankamai, kad taptų istorija.
Rodyk draugams
» Kategorijos: Literatūra, Miesto pokalbiai, Visuomene | Rašyti komentarą
Meno vaiduokliai ir samurajaus kelias
Rugpjūtis 23, 2010
Kai 1990-aisiais Karakalos pirčių komplekse Romoje trys tenorai ir dirigentas Zubinas Mehta sugrojo koncertą futbolo čempionato finalui, rimtoji muzika galutinai įžengė į naują erą - meilės ir flirto su populiariąja kultūra ir nelyginamai didesniais pinigais. Ji automatiškai tapo ir įvairiausių žanrų su priešdėliu post- sudedamąja dalimi, ir nebūtinai svarbiausia. Bet post- ilgainiui pakėlė banalybę ir diletantizmą į aukštesnį, net akademinį lygį. Anksčiau jau būta įvairiausių aljansų - nuo Stingo su džiazmenais ar Freddy Mercury su Montserrat Caballé, bet reklama, kurią atnešė futbolo kamuolys Žemės rutuliui, buvo bene paveikiausia. Kamuolys pariedėjo.
Šiandien iki soties galime ragauti tų mišrainės principo patiekalų, ir tai seniai tapo ne tik nebemadinga, bet ir netraukia dėmesio. Arba - traukia, bet jau tik žemesniojo lygio publiką - tą, kuri ir paverčia priešdėlį post- priešdėliu pop-. Šiandien tai taip suprantama, kad net nekelia klausimų mišrainių valgytojams, kas yra svarbesnė sudedamoji renginio dalis - Stingas ar Didžiosios Britanijos Karališkasis filharmonijos orkestras? Pagrindinis viliotojas čia aiškus, nes - kiek net ir elitinės klasikinės muzikos mylėtojų klotų per 200 Lt už bilietą į „Siemens” areną pasiklausyti simfoninio orkestro? Ir kiek jų eitų klausytis vien Stingo? Post- sukūrė kone ekonominį stebuklą, kur įvairios segmentuotos visuomenės dalys eina į tą patį reginį dėl skirtingų priežasčių ir visos būna laimėjusios. „Kaimiečiai visada laimi”, - sakė pasitraukiantys iš pačių apginto kaimo samurajai Kurosawos filme. Pralaimi tik grynojo ir aukštojo meno išpažinėjai, bet jie - mažuma, ir todėl beveik nerūpi ekonomikai. O didžiumai teigiama, kad tai - naujoji klasika. Ginčytis būtų politiškai nekorektiška - nebent iš naujo įvairia praktika pripažintume, kad visuomenė sudaryta iš skirtingų sluoksnių, o šie, kad ir kokia būtų ideali ir tolerantiška sankloda, yra skirtingų išsilavinimų ir skonių.
Abejonės dėl postmodernaus meno auditorijos skonių ir jų ugdymo ne tik nemodernios, bet net nemandagios, lyg atėjusios iš senos konservatyvios epochos. Bet šioje liberalizmo ir žaidimų eroje į juos turi atsakyti ne tiek tie, kurie žiūri, bet labiau - tie, kurie eina žaisti ir vilioti. Kas šoka šį striptizą televizijos auditorijai - Muzikos ir teatro akademijos profesorius, Šv. Kristoforo orkestro meno vadovas ir nacionalinės premijos laureatas Donatas Katkus, šiuolaikinio šokio choreografas Jurijus Smoriginas, operos dainininkas ir taip pat nacionalinės premijos laureatas Vytautas Juozapaitis, Nacionalinio dramos teatro vadovas Adolfas Večerskis - ar televizijos laidų su šiais vardais prodiuseriai? Ir klausimas - kur yra šių kultūros žmonių pagrindinis darbas, o kur - tik vadinamoji „chaltūra”?
Spėčiau, kad bent abu muzikai bandytų savo prioritetu įvardinti „rimtąją sceną”, nes choreografas, besipuikuojantis savo chamizmais, seniai jos išsižadėjo (nors - per šokį bent tylima). Tačiau kas yra „chaltūra” būsimai šokių laidos viliotojai - parlamentarei Ingai Valinskienei ar namudinių talentų paieškos vadovui parlamentarui ir partijos vadui Arūnui Valinskui, atsakyti susilaikyčiau. Nes net jei jų simpatijos - eterio pusėje, egzistuoja ir įsipareigojimai, tarp kurių vargu ar rastume pažadus rinkėjams kurti ar vesti naujas TV laidas.
Teisintis, kad parlamentarai televizijose dirba visuomeniniais pagrindais, nepakanka. Abejočiau, ar Italijos rinkėjams buvo labai svarbu, ar pornožvaigždė Ilona Staller, per savo kadenciją parlamente pasifilmavusi keliuose pornofilmuose, tai darė „visuomeniniais pagrindais”. Ji nebuvo išrinkta nei kitai kadencijai, nei dar kitai. Vėliau post-moderni politika susitiko pop-kultūrą realybėje: Staller ištekėjo už popmenininko Jeffo Koonso, su kuriuo po 9 mėnesių ji taip pat išsiskyrė.
Dėsninga laimė nutekėjimo, nes kultūra, etika ir politika - gan slidus aljansas, ir jis gali trukti tiek, kiek neša naudos pagrindinei sričiai. Su politikais aišku, jiems naudingas bet koks populiarumas, ir kitos sritys turi pasitraukti į šalį. Įdomiau su kultūros atstovais - kokios naudos tikėjosi jie?
Ar eidami į televiziją jie turėjo iliuzijų, kad taip sudomins žiūrovus savo vadovaujamomis įstaigomis ir kūryba, ir žmonės ims plūsti į Kristoforo orkestro koncertus ar Nacionalinį teatrą? Tokios šiuolaikinių „narodninkų” idėjos gražios, bet paprastai jos niekaip neįgyvendinamos. Kaip dienraščių redaktorių reikalavimai menų kritikams: rašykite taip, kad paprastas žmogus jus suprastų. Bet „paprasti žmonės” dažniausiai apskritai tokių tekstų neskaito, tad kodėl reikia mažumos (o tikrasis elitas- visuomet mažuma) interesus aukoti abejotinai didžiumai? Pagaliau - jei didžiuma ir paskaito ar išvydę nuotaikingai kvailiojantį Donatą Katkų vėliau nueina į jo koncertą, tai tikrai nebus ta tikslinė auditorija, kuriai vakaras skirtas, ir duok Dieve, jei ji apsilankys dar kartą: veidas televizoriuje kardinaliai skiriasi nuo veido koncertų salėje. Ir Thomo Bernhardo pjesė Nacionaliniame nežadės nieko linksmo susidomėjusiam TV konkurso komisijos nariu, juoba pjesė nepratęs serialo.
Jei manoma, kad televizijoje žmogus užsideda tam tikrą kaukę, o po to ją gali nusiimti, jei sąmoningai pasirinkęs įžūlią rolę choreografas vėliau mėgins prisiminti scenos grindis, tai bus skausminga patirtis: kolegos jau bus jį pašalinę iš savojo tarpo, o kaukė pernelyg lengvai ir ilgam prilimpa prie tikrojo veido - jei tokį, žinoma, žmogus turi. Identitetai susipainioja, televizija neturi teatro scenos sąlygiškumo, ir televizinė tapatybė ilgainiui tampa nuosavybe - paklauskite Rolando Kazlo, kiek jam kainuodavo pirmosios minutės rimto spektaklio, kai tekdavo grumtis su publika, nusiteikusia smagiam vakarėliui. O kaip po „intelektualių ginčų” su muzikos diletantu galima argumentuotai dėstyti studentams, mokyti juos dainuoti, groti ir dar viltis, kad šie gerbs tai, kas liko iš tavojo autoriteto?
O gal kultūros žmonėms televizija yra tiesiog hobis ir klubas, į kurį jie noriai eina pabendrauti ir patenkinti savojo ego, demonstruodami jį visiems ekrane? Bet, susimildami, užsitraukite užuolaidas. Nes jūs atsakingi už kai ką daugiau nei vien save.
Vis dėlto toks popkultūros ir aukštojo meno aljansas pavojingiausias pastarajam, kuriam kadaise tareisi atstovaujantis: po keleto tokių laidų kultūros žmonės in corpore imami laikyti pajacais, o aukštąja kultūra virsta ta, kuri transliuojama iš ekrano. Nes juk menininkai ekrane! Ir vargu ar galima įsivaizduoti didesnę šiuolaikinio meno diskreditaciją už tą, kokia buvo sukurta „Artotlone” - laidoje, visais atvejais neradusioje auditorijos: kalbinti menininkai sakėsi jos nežiūrėję, nes būdavo gėda dėl kolegų ir meno, o menu nesidomintieji perjungdavo kanalą, nes blogiau pristatyti šiuolaikinį meną vargu ar įmanoma. Be abejo - įmanoma.
Iš tiesų čia kalba ne vien apie vidinę kultūrą ir vidines - stiprias ar ne visai - kūrėjų nuostatas. Kalba apie stilių ir jautrą jam. Paradoksalu, kad tiek stiliaus žurnalų leidžiančioje šalyje nebelieka stiliaus sampratos - priešingai, būtent ją ir išstumia tokia spauda. Stilių pakeičia mėgdžiojimas ir imitacija, bandymai prilygti Vakarų aristokratams, nes Lietuvoje tokių nebeliko arba jie - už šių žurnalų ribų. „Beraščio milijonieriaus triumfas”, kaip rašė filosofas Pascalis Bruckneris, konstatuodamas, kad lūžis įvyksta tada, kai masės įsiveržia į manierų ir papročių sritį. Lūžis į dar vieną visuomenės degradaciją.
Post-menas, kurtas atsižvelgiant į įvairius auditorijos sluoksnius, bet tapęs pop-menu, paradoksaliai auditoriją paverčia vienalyte mase, iš esmės išpažįstančia kičą. Jo bus visuomet, ir todėl tiek Akiros Kurosawos, tiek Jean-Pierre‘o Melvillio, tiek Jimo Jarmusho filmuose samurajai apleidžia triumfuojančių kaimiečių pasaulį. Romantiška nuostata, bet - jie nenorėjo su anais maišytis. Nes pralaimėti tektų dar kartą.
Vaidas Jauniškis
Rodyk draugams
» Kategorijos: Menas | Rašyti komentarą