Saulius Rimkus: Purvas ir išmintis
Rugsėjis 15, 2010
„Mūsų šalyje sakoma, kad meilę gali sutikti už kiekvieno kampo. Kolumbijoje labai daug prostitučių.” Šią juokingą frazę mums dovanoja amerikietiško serialo „Moderni šeima” herojė. Šiais metais „Emi” apdovanojimą pelnęs serialas skirtas visai šeimai, tačiau jame gausu „riebių” juokelių, neretai gerokai svilinančių jautresnio klausytojo ausis. Per du pastaruosius dešimtmečius, o ypač naujojo tūkstantmečio pradžioje, televizinio humoro galimybių ribos plėtėsi neįtikėtinu greičiu. Juodasis humoras, po pasaulį aktyviai platinamas JAV kabelinės televizijos kanalų, tapo masinio vartojimo preke. Atsiradus tokiems animaciniams serialams kaip „Futurama”, „Šeimos bičas” ar „Amerikietis tėtušis”, savoka „tabu” tiesiog nustojo egzistuoti. Gana greitai tapo aišku, kad šaipytis galima praktiškai iš visko. Anksčiau viešojoje erdvėje neįsivaizduojami pokštai neįgalumo, rasizmo, išprievartavimo, pedofilijos temomis pasirodė ganėtinai vykę, su sąlyga, kad juos kuria aukšto lygio komedijos profesionalai, o ne primityvūs gatvinių anekdotų pasakotojai.
Netgi sąlyginai į vaikus ir jaunesniąją publiką orientuotas animacinis serialas „Simpsonai” žaibuoja neįtikėtina gausa šeimos vertybes (arba greičiau jų nebuvimą), draugystę bei religiją pašiepiančių pokštų. Ko verta vien scena su mišių metu perregimu bažnyčios stogu čiuožiančiu nuogu Homeriu, kuris po sekso su žmona Mardže miniatiūriniame golfo aikštyno malūne pakibo ant nevaldomo oro baliono lyno. Naujasis komedijos tipas ne tik pašiepia visuomenės ydas ir trūkumus bet ir suteikia žiūrovams „indulgenciją”, savotišką nuodėmių atleidimą. Tarsi mes ne tokie blogi, nevykę ar ištvirkę kaip mūsų mėgstami televizijos personažai, todėl vertindami savo pačių gyvenimą galime jaustis geriau, esame mažiau graužiami kaltės ar abejonių. Iš kitos pusės, naujoji televizijos srovė padeda išgyventi jausmus, kurių trūkumą smarkiai jaučiame realiame gyvenime. Tarkime serialo „Daktaras Hausas” herojai ne tik vykusiai gelbėja ligoninės pacientus, žarstosi kandžiu, pašiepiančiu humoru, bet ir aktyviai kišasi į savo kolegų gyvenimus, nurodinėja, sako pastabas, padeda vienas kitam gelbėtis iš sudėtingiausių situacijų. Realiame gyvenime žmonės vis labiau jaučia didėjantį tarpusavio susvetimėjimą, galbūt todėl taip smagu stebėti „Nusivylusių namų šeimininkių” aistras, kur kaimynai ne tik yra tarpusavyje pažįstami, palaiko artimus nuoširdžius santykius, bet ir žino vienas kito paslaptis, bendrauja tarpusavyje tarsi seniai prarasta kaimo ar mažo miestelio bendruomenė.
Interneto bei naujųjų technologijų suteikta prieiga prie neribotų pornografijos klodų iš esmės pakeitė visuomenės požiūrį į jausmus, seksualumą, erotiką. Net jei tai nėra pripažįstama viešai, televizijos žanras neabejotinai į tai atsižvelgia. 2010 - tais metais pradėtas rodyti istorinis serialas „Spartakas: kraujas ir smėlis” stebina žiūrovą ne tik įspūdingomis gladiatorių kovomis, ryškiais įsimenančiais personažais, bet ir stulbinančiai atviromis sekso scenomis, kuriose visiškai apnuoginti aktorių kūnai filmuojami stambiu planu. Kiekvienoje šio 13 dalių istorinio epo serijoje regime dvi - tris pukiai surežisuotas lytinio akto scenas, kurių naudojimas scenarijuje yra siužetiškai pagrįstas ir motyvuotas. Pasigėrėjimo verti aktorių kūnai nė kiek neužgožia vaidybos, tarsi paneigdami anksčiau abejonių kėlusį nesuderinamumą. Tuo tarpu daugiausiai „Emi” apdovanojimų šiemet susižėrusiuose „Pamišėliuose” su neįtikėtinu istoriko preciziškumu kuriama šeštojo dešimtmečio atmosfera, kurioje greta požiūrio į moterų teises, patriarchalinį visuomenės modelį, rasizmą, vartotojiškumą pagrindiniu smuiku griežia neištikimybes anatomijos studijos.
Naujoji televizinių pramogų kryptis neabejotinai iškelia du pagrindinius klausimus: ar šis visuotinis juodojo humoro ir seksualumo šėlsmas televizijoje nėra akivaizdus pūvančio dekadanso laikmečio požymis, liudijantis vykstančia visuomenės degradaciją, neišvengiamą visuotinės gerovės laikų pabaigą bei su tuo susijusius kataklizmus? Ir kas bus toliau, peržengus visas įmanomas ribas, pasiekus įmanomą galimybių dugną? Atsakymą mums greičiausiai pateiks tik laikas…
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | Rašyti komentarą
Kinas ir televizija. Kodėl neverta žiūrėti į judančius vaizdus?
Rugpjūtis 30, 2010
Neįsivaizduoju kas gali būti amoralesnio, nei darbas televizijoje. Tai netgi žymiai blogiau nei dirbti prostitute, prostitutės bent jau nemeluoja - arba buna sudrėkusios arba ne, arba reikia naudoti vašką, arba ne. O televizijoje? Ar išvis kas nors kada nors sudrėksta? Ar nors viena šypsena, alsavimas ar dejonė ateina iš nesuvaidinto malonumo? Ne. Viskas ten yra šlykščiai ryšku, suvaidinta ir komerciška. Bet kuo gi galėjo tapti televizija pries gerus 50 metų? Tik pagalvokite, kokia tai neišnaudota edukacinė priemonė! Tai galėjo tapti mokslo ir žinių šaltiniu! Tai taip pat galėjo tapti ir prietaisu padedančiu nusišikti tualete ir tai netgi būtų geriau nei dabartinė televizija! Kaip televizija tapo didžiuoju broliu? Kaip ji tapo centrine namų ašimi, žmonių žvilgsnius prikaustančiu prietaisu?
Televizija išpopuliarėjo 6 dešimtmetyje. Tuo metu dar buvo daug ginčų, kuo ji galėtų būti, pvz. Italų avangardistai televiziją suprato kaip vizualizacijų transliuotoją, televizorius buvo suprantamas kaip interjero detalė, kurioje pastoviai rodomos įvairios figūros. Daug žmonių kritikavo televiziją, kuri vos spėjusi atsirasti, tapo reklamos pasipelnymo šaltiniu. Ir nors pirmosios reklamos kartais galėdavo atrodyti kaip trumpi meno kūriniai, miuziklai (ypatingai prancūzijoje), tačiau visos jos tarnavo tam pačiam tikslui - tai tebuvo apgaulinga komercinė pramoga. Ir nors per televizorių kartais ir parodo „gerų filmų”, „gerų laidų”, jos visų pirma tarnauja didesniems reitingams, o tik po to „kreipiasi” į žmones. Dabar televizijoje yra visiškas absurdas, tiesiog atvirai galima pamatyti, jog manipuliuojama žmonių smegenimis, reklamos tokios dirbtinės, trumpos, sukaltos pagal visus žmonių „mėgiamus” standartus. Jav yra netgi toks csi sindromas, pagal kurį policininkai bando susieti realų nusikalstamumą su kriminaliniuose serialuose rodomais nusikaltimais. Serialai, kuriami keletui sezonui, emocinė iškrova juose žymiai trumpesnė nei kine, ji visur beveik tokia pati. Filmuose bent jau auga emocinė įtampa, vystosi charakteriai. Televizija žmonėms neleidžia atsikvėpti. Pabandykit pasodinti geriausiu laiku žmogų iš gatvės, pavargusį, po darbo, lygiai tokį patį kaip ir visi kiti žiūrintieji. Ar žmonės tada atpažins save? Vargu.
Atrodytų, jog visi koziriai turėtų slypėti kine? Kine turėtų pasireikšti tai, kas nebuvo leista televizijoje. Bet, deja, kinas yra tapęs lygiai tokia pat masinio informavimo priemonė kaip ir televizija. Lars von trier savo interviu atvirai pareiškė, kad kinas yra melas. Visa kas yra vaizduojama kine yra neteisybė. Tačiau režisierius provokuoja, jam filmas tai yra provokacija. Jis provokuoja žmogų mąstyti kitaip. Tačiau provokacija priklauso nuo kūrėjo moralės. Von trier’as iš dalies verčia susimąstyti, bet tai yra jo interpretacija, ne žiūrovo. Žiūrovui jis palieka pakankamai siaurą interpretavimo plotmę - juk vaizdai jau sustatyti į savo vietas, ar gali atsikvėpti ir susimąstyti žiūrėdamas jo filmus? Vargu, nebent tik po filmo. To jis ir siekia. Tuo tarpu kiti režisieriai kuria standartines situacijas, kuriuose žmonės galėtų atpažinti save, savo gyvenimo būdą, juk amerikietšiki filmai dažnai finansuojami būtent dėl to, kad jie primeta amerikietišąk vidurinės klasės žmogaus gyvenimo būdą, tokį, kokį apdainavo frank zappa savo dainoje bobby brown. Balti dantys, mašina, namas, moterys, šuo ir du vaikai.
Taip kinas tampa masine informavimo priemone, bet žymiai pavojingesne, nes ji kuria įspūdį, kaip reikia gyventi. Žmogus filme privalo patirti buvimo savimi iliuziją. Tai juk kompensuoja susvetimėjimą ir verčia susitaikyti su esama socialine situacija. Ir nors kinas taikosi prie jo vartotojų. Bet tuo pačiu jis ir perša visuomenei savo pačios standartus, daugumos standartus. Lygiai taip pat kaip ir žmogus klausydamasis savo mėgstamos muzikos, gali jaustis savimi būtent dėl to, kad randa joje kažką pažįstamo ir ji nerėžia ausies. (adorno veikalas apie muziką, kur jis teigė, jog tikra muzika slypi tik avangarde). Lygiai taip pat ir vaizdas pataikauja žmogui - atitinka standartines situacijas, įprastas vertybes ir t.t. Filmai, ypač muilo operos, teikia pasitenkinimą būtent todėl, kad juose žiūrovas atpažįsta save ir savo aplinką, gražuolis vyras, švelni moteris ir t.t Pvz. Visokie kietas riešutėlis, rembo ar rokis balboa - žmonėms atrodo, kad toks žmogus realiai gali egzistuoti visuomenėje ir jis tarsi pateisina esamą padėtį, pažiūrėjęs tokį filmą, pagalvoji, kad gal visgi pasaulyje yra gėrio, o iš tikro tai tokie filmai slopina tik tai žmones. Slopina bet kokią kovą. Pažiūrėjęs filmą, kur žmogus nugali sistemą, tu akimirką naiviai patiki, kad tai yra įmanomą ir yra tokių žmonių. O iš tikro tu stovi vietoje. Žiūrovas tėra pasyvus dalyvis filmo. Labai gerai tai iliustruoja holivudo kompanijos pavadinimas - dreamworks. Holivudo industrija dirba su svajonėmis, jie kuria idealus. Žiūrovai filmo eigoje susikuria idealą, kuri įsivaizduoja laimingą, laimėjusį, geresnė ir t.t Tas pats ir televizijos laidose, vien jau filmavimo būde, jau vien montaže tai slypi - kaip kad mildažytės bėdų turgus. Operatorius filmuoja drebančias rankas, nutriušusias lėles, dviaukšte lovyte ir purvinus vaikučius. Ak kaip gaila! O jeigu pastatytum kamerą kambario kampe ir žmonės turėtų visą laiką prie jos prieiti? Įsivaizduojat koks absurdas būtų? Tad kas yra kinas ir televizija? MENAS?! Senovėje žmonės diskutuodavo ar tai pramoga, ar menas. Dabar tai juk atvirai vadinama bizniu ir lengvai pateisinamas tiek kino, tiek televizijos egzistavimas. Čia labai svarbu paminėti frankruto mokyklos nuopelnus, kurių įžvalgos aktualios ir šiandien. Jie vieni iš pirmųjų rašė apie kultūros industriją. Gana grėmingas terminas - KULTŪROS INDUSTRIJA. Menas, kuris atrodo turėtų ateiti iš individualios kūrybos, švento įkvėpimo, ateinančiu iš anapus, transcendencijos atverties sritimi, esant masiniam tiražavimui tampa prekių ir paslaugų rinkos dalimi. Ypatingai ten, kur atsiranda kinas ir fotografija nebelieka originalo. Juk paveikslas turi originalą ir repdorukciją. O pats kinas jau yra kaip reprodukcija, kopija, jis egzistuoja visai kitoje plotmėje. Tai iliustruoja vien kino teatro nenatūrali erdvė, kur belangėje patalpoje žiūrovas sėdi priešais judančius vaizdus, kurie jam neleidžia atsikvėpti. Vaizdai keičiasi greitai, negali apgalvoti įvykių baigties, nes akis dirba tokiu pat greičiu kaip ir kino operatoriaus kamera. Tad visas šiuolaikinis menas, ir kinas taip pat tampa pramoga, relaksacijos priemone, kai žmonės po darbo nori pailsėti matydami malonius vaizdus, tačiau ši relaksacija neverčia susimąstyti. Net ir laisvalaikio metu tu esi įdarbintas ir pavergtas vaizdų gausos. Bandai patirti malonumą, o juk patirti malonumą visada reiškė: negalėti apie nieką galvoti, užmiršti apie kančią net ir ten ir tada, kur ir kada ji yra rodoma. Malonumo pagrindas yra bejėgiškumas. Jis iš tikrųjų yra pabėgimas, bet ne nuo netikusios realybės, o nuo paskutinės minties apie pasipriešinimą, kuris visgi lydi bėgimą nuo realybės. Išsilaisvinimas, kurį žada malonumas, yra išsilaisvinimas nuo mąstymo ir nuo neigimo.
Dabartinis kinas yra visiškas technokratinės visuomenės atspindys, kur žmogus tarnauja mašinoms, menas yra suprekinnas, o technika yra svarbiausia. Juk dabar ir 3D filmai yra populiariausi. Idėjinės prasmės nebelieka. Blogiausia, kad žmogus tarnauja vaizdams, vaizdai jį atitolina nuo realybės, jis patiki dirbtinomis svajonėmis ir pamiršta, tai kas yra šalia. O šalia yra tai, ką kiekvienas žmogus filmuoja savo akimis - draugus , rytą, vaikus, lakstančius po kiemą, merginą, atsirėmusią į sieną ir rūkančią cigaretę su metaliniu fridos laikikliu. Mes juk kiekvieną dieną filmuojam filmus! Ir jie būna filmuojami įvairiausiais planais - merginos šypsena, akies mirksnis, mašina vos nepervažiavusi manęs, dangus bekraštis, mergina tolstanti pranciškonų gatve, bažnyčios bokštas, akmenukas užkritęs už bato, pamestas merginos šalikas…
Ir tai kartais žymiai tobuliau nei bet kokie filmai, tai kartais lieka atmintyje kaip tobuliausi prisiminimai, tobulai sumontuoti filmai, muzikiniai video klipai mūsų mylimųjų, pirmųjų pasimatymų, kurių niekada niekas neužfiksavo. Kurie liks atmintyje, kaip kažkas nepakartojamo. Tai yra tikrasis kinas, kurio atsiradimui niekada nereikėjo kameros.
Rodyk draugams
» Kategorijos: Menas | Rašyti komentarą
E. knygų pardavimai – tik pirmieji nedrąsūs žingsniai
Rugpjūtis 30, 2010
Deividas Tilajūnas © “Verslo žinios”
„Skaitykle.lt”, prekiaujanti legaliomis elektroninėmis knygomis, siūlo autoriams, kurie nerado kelio pro leidyklų vartelius, kūrinius pamėginti parduoti internete, nes parduotuvė iš leidyklų didesnio susidomėjimo elektroninėmis knygomis nesulaukė.
Žadama, kad knyga pardavimui bus rengiama nemokamai, tačiau internetinės parduotuvės savininkai tikina, kad jie nepretenduoja tapti leidykla - tekstų redagavimas ir kūrinio reklama bus paties autoriaus reikalas.
„Kur knygos? Šį klausimą užduodame leidykloms, tačiau kol kas norinčiųjų pardavinėti nedaug. Nors mūsų biblioteka auga, tačiau ne taip greitai, kaip noretume”, - sako Deividas Talijūnas, projekto „skaitykle.lt” sumanytojas. Jis viliasi, kad pasiulymas lietuviu autoriams leistų padidinti asortimentą, drauge ir pajamas.
Leidejai atkerta, kad užsienio autorių knygų vertimų elektroninių versijų pardavineti neleidžia sutartys su leidyklomis. Bėda ir ta, kad kol kas istatymai nereglamentuoja, ar leidyklos turi teisę platinti lietuvių autorių elektronines knygas. Daugumoje sutarčiu, kurios buvo pasirašytos tariantis del popierinės knygos spausdinimo, nieko nekalbama apie internetą. Teisinio išaiškinimo nėra.
Lolita Varanavičienė © “Verslo žinios”
Pirkti neskuba
„Šiandien iš užsieniečių mes perkame tik teises platinti popierinį leidinio variantą”, - sako Lolita Varanavičienė, Lietuvos leidejų asociacijos prezidentė, leidyklos „Tyto Alba” direktorė. Ji sakosi nedeganti troškimu papildomai mokėti.
„Elektroninė knyga šiandien visų leidejų košmaras. Nežinome, ar iš to bus galima uždirbti, nes piratavimo lygis milžiniškas. Vagiamos ir keliamos į virtualią erdvę ir popierinės knygos. Gauti pelną galima tik parduodant tradicinius leidinius”, - aiškina ji.
Asociacijos prezidentės nuomone, Lietuvos vartotojai nenori ir vargu ar norės mokėti už tai, ka galima, kad ir nelegaliai, gauti veltui.
„Tyto Alba” eksperimentas su Sigito Parulskio romanu parodė, kad knygynuose buvo parduota 1.500 egzempliorių ir iš gauto pelno išmokėtas honoraras autoriui. Elektroninės knygos versijos per pusę metų nupirktos 2 kopijos.
„Pardavimais girtis kol kas negalime”, - neprieštarauja p. Talijūnas. Jo skaičiavimais, pirkejui priimtina kaina turi būti ne didesnė kaip 10 Lt už knygos kopiją.
Nori žinomumo
Vis dėlto p. Talijūnas sako, kad leidykloms nereikėtų miegoti, nes kai kurie lietuvių autoriai, sudarę sutartis su leidyklomis, neprieštarautų elektroninėms knygų versijoms. Perrašyti sutartis su tokiais žmonemis nebutų keblu.
„Autoriams iš prekybos internete reikia ne tik pinigu, bet ir žinomumo. „Amazon.com” dalis knygų parduodamos po 1-2 JAV dolerius arba dalinamos nemokamai. Taip autoriai siekia išpopuliarinti savo vardą, suburti skaitytojų ratą, nes kitaip prasimušti sunku. Šie žmonės viliasi, kad jų naujas knygas jau pirks”, - kodėl nežinomi kūrėjai veržiasi į virtualią erdvę, aiškina p. Talijunas. Jis pažymi, kad „skaitykle.lt” autoriams siūlo daugiau kaip pusę knygos pardavimo kainos, tačiau nežada imtis leidinių populiarinimo. Tai jau paties autoriaus reikalas.
„Gyvenime laimi žmones, gebantys pasielgti nestandartiškai. Romano publikavimas internete buvo apgalvotas ir, drįstu teigti, pasiteisinęs sprendimas. Žinoma, pačiam norint išpopuliarinti savo kūrinį būtina turėti tinkamą medžiagą ir minimalių vadybos žinių”, - rezultatu patenkintas Saulius Rimkus, romano „Gomora.lt” autorius. Jis neatskleidžia, kiek kūrinio kopijų parduota, tačiau priduria, kad didesnių investicijų pardavimams skatinti neskyrė. Tam reikėjo laiko, bet ne pinigų.
Paskata neturtingiems
Ponios Varanavičienės nuomone, žmonėms, kurie iki šiol leisdavo knygas savo lešomis, „skaitykle.lt” pasiūlymas bus patrauklus, nes kūrinio skelbimas bus pigesnis.
„Jei mūsų autoriai sutinka savo kūrinius skelbti nemokamai, tai jų reikalas. Internete bus pilna nerišlių tekstų, už kuriuos autoriai mėgins prašyti pinigų, tačiau už šias knygas niekas nemokės”, - prognozuoja p. Varanavičienė.
„Tam, kad toks knygos platinimo būdas taptų pragyvenimo šaltiniu, turi praeiti dar pora metų, kol elektroninių skaityklių ir tokio formato knygų gerbėjų skaičius Lietuvoje pasieks Vakarų šalių lygi”, - pažymi internetinio romano “Gomora.lt” autorius Saulius Rimkus.
Arūno Reinikio, leidykla „Piko valanda” specializuojasi leisti knygas, už kuriu leidybą sumoka patys autoriai. Jo nuomone, nors internete parduodamas leidinys yra pigesnis, jį publikuoti yra pigiau - autoriai stengsis išleisti tradicinę knygos versiją.
Arūnas Milašius
“Verslo žinios”
Rodyk draugams» Kategorijos: Literatūra | Rašyti komentarą
Miesto pokalbiai: rašytojas Andrius Užkalnis
Rugpjūtis 26, 2010
Tuo metu, kai nuo knygų lentynų Lietuvoje šluote šluojamos jo knygos „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” ir „Kelionių istorijos”, naujasis kelionių guru, rašytojas ir publicistas Andrius Užkalnis ne tik keliauja po pasaulį, kolekcionuodamas įvairiausius civilizacijos bei kultūrų įvairovės siūlomus malonumus, bet ir nepamiršta savo talento gerbėjų, dalyvaudamas begalėje susitikimų su skaitytojais. Pašnekesiu su šiuo nepaprastu, visais klausimais savo nuomonę turinčiu žmogumi pradedame naują „Miesto pokalbių” ciklą.
- Andriau, kažkada suklusti privertė šmaikščiai ištarta frazė, kad Jums nėra būtina tapti garsiausiu Lietuvos rašytoju, užtektų tapti perkamiausiu. Knygų pardavimai rodo, kad sparčiai artėjate prie savo tikslo. Nejau Lietuvoje galima uždirbti rašant knygas?
- Atsakysiu taip: uždirbti galima, bet nelabai daug, ir tik labai stengiantis. Lietuvos rinka yra labai maža, tiesiog mūsų, skaitančių lietuviškai, yra nedaug. Gerai gyventi vien iš knygų rašymo, kuriant tik Lietuvos skaitytojui, turbūt beveik neįmanoma. Sielotis nėra ko: autoriai, kuriantys visomis mažomis kalbomis, gauna šiek tiek daugiau pinigų tik tuomet, kai jų knygas pradeda versti į kitas kalbas. Esu vertėjas, išvertęs dešimtis tūkstančių puslapių, taip kad duonai ir džinsams kaip nors užsidirbsiu.
- Mažai kam žinoma, kad Kaunas - Jūsų gimtasis miestas, čia prabėgo ir nemaža dalis vaikystės. Kokius pokyčius pastebėjote lankydamasis šiame mieste gyvenimo išeivijoje periodu, ir kaip miestas Jums atrodo šiandien?
- Taip, aš gimęs Kaune. Aš - Žaliakalnio vaikas, ir mano ankstyvoji vaikystė praėjo būtent čia. Vėliau į Kauną grįžau studijuoti Vytauto Didžiojo Universitete.
Nuo mano studijų laikų, kurios sutapo su pačia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžia, Kaunas nusikratė negudrios ir nemalonios kriminalinės reputacijos, kai žiguliukai tamsintais langais stovėdavo tiesiai ant šaligatvių, garsiai grojo bumčiką ir kai restoranai buvo pavojingos vietos, kur galėjai gauti į galvą.
Man patinka, kad Kaunas yra nepasipūtęs ir ne toks snobiškas, kaip Vilnius ir nesusireikšminęs. Vilniuje yra daugybė žmonių, kurių nuolatinis darbas - kuo nors piktintis ir dūsauti. Jie negali gyventi be pilietinių akcijų: kažkada nugalėję ir užmušę negimusį golfo aikštyną, šiandien kovoja su kiekviena nauja statyba, kiekvienu prekybos centru, kiekvienu dangoraižiu. Kaune, man rodos, šitų kliedesių mažiau, nors, be abejo, esu girdėjęs apie protestus dėl prekybos centrų statybos. Žinoma, laisvoje šalyje kiekvienas gali protestuoti ir piktintis, kaip jam atrodo reikalinga. Tik manęs tie nesibaigiantys vaitojimai neįtikina.
- Jei tektų nutapyti tipišką kauniečio portretą, koks jis atrodytų Jūsų akimis?
- Kauniečiai dirba, augina vaikus, perka parduotuvėse ir švenčia šventes pernelyg savęs nemistifikuodami ir nevaizduodami, kad turi gyvenime didelę ir paslaptingą misiją. Kauniečiai nelabai ima į galvą, ką apie juos galvoja Vilniuje ar kitur Lietuvoje, ir nebando niekam nieko įrodyti. Amerikoje panašūs žmonės gyvena Čikagoje - nesusireikšminę ir nekišantys visiems į akis savo streso ir tempo, kaip Niujorko gyventojai, ir neprisipildę galvų egzotiškais kliedesiais, kaip Los Andžele ir San Franciske. Nemanau, kad lietuviai miestiečiai labai skiriasi nuo amerikiečių ar prancūzų miestiečių: ir vieniems, ir kitiems gyvenimas yra skausminga kova dėl laiko, kurį neproporcingai siurbia didmiesčio atstumai. Tai, kas mažame miestelyje paprasta ir čia pat - vaikų mokykla, parduotuvės, plaukymo baseinas, pagaliau, išvažiavimas į gamtą - mieste pradeda reikalauti didžiulių pastangų, laiko ir pinigų.
- Savo naujoje knygoje „Kelionių istorijos” smulkiai aprašėte įvairius keliavimo po tolimus kraštus malonumus. Kokios yra pagrindinės priežastys skatinančios žmogų keliauti ir kodėl kai kurie žmonės taip ir nepasiryžta kelionėms?
- Man regis, žmonės imasi keliauti, nes nori išsiskirti iš kitų ir pasisemti naujų minčių ir potyrių. Arba nebūtinai nori išsiskirti, kai kada jie ir šiaip jau yra kitokie, bet nori tą savo skirtingumą panaudoti teigiamai. Noriai keliauja tie, kurie nelabai nori ar sugeba pritapti prie kolektyvo. Jie pratę būti visur truputį svetimi, ir todėl kelionėje nebijo to, kas daugelį atgraso: svetimumo jausmo. Greta nuolatos kelionėje jaučiamo netikrumo, būtinybės spėlioti, būtinybės dažnai jaustis kvailiausiu, būtent svetimumo jausmas daugeliui trukdo keliauti.
Žinote, kaip jautiesi pirmą kartą įėjęs į nepažįstamą biurą, kur visi pažįsta vieni kitus, tik Jūsų - ne? Visi pakelia akis, tyli ir žiūri. Droviam, ar pratusiam savimi abejoti žmogui, tai baisus psichologinis išbandymas. Tačiau nepritapėliai prie tokio jausmo pripranta, jis jiems nebėra baisus. Jie išsiugdo imunitetą, ir jų nebekausto kankinantys svarstymai: ką apie mane pagalvojo?
Beje, dėl šitos pačios priežasties daugelis žmonių siekia žinomumo ir pripažinimo: jis atpalaiduoja nuo savigraužos ir abejonių. Esu tikras, pats garbinimas, pagyros ar suvokimas „mane pažino gatvėje!” mažai kam svarbus. Žymiai labiau vertinamas saugumo jausmas: kai vertinimų ir įsmeigtų akių tiek daug, jie nebegali hipnotizuoti, kaustyti ir bauginti; tiesiog įvyksta persilaužimas.
- Koks Jūsų požiūris į kultūrinį Lietuvos gyvenimą, ir kokie mūsų šalies kūrėjai ar jų kūriniai yra artimi Jūsų širdžiai?
- Man atrodo, kad kultūrinis gyvenimas Lietuvoje yra nuostabus, ir ne tik todėl, kad bilietai į koncertus - pigesni nei Vakaruose. Palyginti su Anglija, kurioje šiuo metu gyvenu, kultūros veikloje - bet kurioje kūrybinėje veikloje - yra noras ir pasiryžimas siekti kuo daugiau, būti geriausiu, o ne šiaip ką nors vidutiniškai pateplioti ar pačirpinti muzikos instrumentą. Lietuviai gerbia profesionalus ir supranta nežabotas ambicijas. Lietuviai nori ir stengiasi būti čempionais, o ne tokiais nepersidirbančiais, atsipūtusiais, puse jėgų besikrapštančiais tinginiais.
Vaizduojamojo meno srityje man itin įspūdinga lietuvių grafika. Tokie kūrėjai, kaip Stasys Eidrigevičius, Rimvydas Kepežinskas, Kęstutis Kasparavičius, Šarūnas Leonavičius yra, mano galva, pasaulinio lygio gigantai. Kažkokiu nesuprantamu būdu grafikų rengimas ir jų darbas buvo net ir tarybiniais laikais mažai suvalstybintas, tarybinė tikrovė jų kūrybos beveik nepalietė. Grafikai buvo lyg užburti. Net tarybinės ideologijos oficialiai numylėtas Stasys Krasauskas buvo ištisai europietiškas, jo linijos - ištisai vokiškos, kvepiančios XX a. pradžia ir secesijos stiliaus Europa.
Lietuvių tapybai, man rodos, pasisekė mažiau - ji daugiausia buvo niūri, valstietiška, ruda ir negatyvi.
O dar man labai patinka šiuolaikinė Lietuvos architektūra, ypač interjerai. Broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, 1959 m. sukūrę kavinės „Neringa” interjerą Vilniuje, taip pakėlė kartelę, kad džiaugtis galime ligi šiol. Neišlikęs (deja) Audronės Kaušpėdienės „Ritos slėptuvės” interjeras - irgi sostinėje - buvo tapęs paminklu ką tik atgimusios Lietuvos optimizmui, tauriam naivumui ir tyram vakarietiškumui.
- Gal būt, pats gyvendamas svetur galėtumėte taikliau įvardinti su kokiais pagrindiniais sunkumais susiduria lietuvių emigrantai? Taip pat įdomu kokias mūsų kraštiečių būdo savybes būtų galima vertinti kaip akivaizdų privalumą siekiant įsitvirtinti svetimoje šalyje?
- Pagrindinis sunkumas yra bendruomenės ryšių netekimas. Pažinčių ratą tenka kurti iš naujo, netenki statuso, kurį turėjai savo šalyje. Tai galioja visiems išvykusiems svetur, ne tik lietuviams.
Kalbant apie privalumus, turiu vėl grįžti prie to, apie ką kalbėjau: prie ambicijų ir siekimo būti geriausiu. Lietuviai neatprato svajoti. Jei lietuvis stato kibininę prie plento, jis nori, kad ši būtų prašmatniausias kibinų restoranas pasaulyje, jei Karmėlavoje verda didžkukulius - kad jie būtų didesni, nei bet kur kitur. Lietuviai šiuo būdo bruožu yra artimi amerikiečiams, ir tarp apsnūdusių, aptingusių, pokario socialinės gausos išpaikintų europiečių jie atrodo kaip stiprūs, energingi, nenustygstantys
- tegu ir ne perdaug rafinuoti - vilkai greta lepių, bailių ir netikusių pudelių ir kitokių saloninių šunelių su rausvais kaspinais ant uodegų.
- Savo knygose ir straipsniuose internete atsiskleidžiate kaip ypatingas maisto kultūros vertintojas ir žinovas. Kaip jums atrodo lietuviško pietų stalo tradicijos pasaulinės virtuvės kontekste?
- Lietuviai gamina ir valgo skaniai, nes dar neatitrūko nuo žemės. Dėmesys maistui - didžiausia mūsų valstietiškų genų dovana. Be abejo, mūsų virtuvę tradiciškai paveikė šaltas klimatas, kai įpratome prie maisto, užtaisančio energija visai dienai - krakmolingų bulvių, gyvulinių taukų; arčiau prie jūros ir jos gėrybių buvo tik labai nedidelė Lietuvos dalis, o penkiasdešimt metų tarybų valdžios su panieka žuviai, kaip antrarūšiam maistui, padarė didelę žalą - bet padėtis tikrai nėra beviltiška.
Pakanka prisiminti, kaip dideli prekybos centrai, lenktyniaudami, kas labiau maistą nupigins, daugelį dešrų ir sūrių privedė prie liepto galo. Jie visi buvo beskoniai ir blankūs, bet pirkėjai privertė pasitaisyti. Dabartinis naujas susidomėjimas maistu Lietuvoje, ūkininkų turgūs, dėmesys sudėtinėms dalims ir prieskoniams, naujus horizontus atidarančios ir moderniai parašytos kulinarinės knygos, graibstomos knygynuose - kaip Beatos Nicholson „Beatos virtuvė” - nuteikia labai optimistiškai.
- Ir klausimas pabaigai: gal būt galėtumėte mūsų skaitytojams atskleisti apie ką pasakos būsimos Jūsų knygos?
- Mano trečioji knyga pasirodys prieš Kalėdas. Ji vadinsis „Prijaukintoji Anglija” ir pasakos apie tai, kaip lietuviai padarė Angliją savo šalies dalimi. Anglija dabar - nebe užsienis, o viena iš Lietuvos apskričių. Tai pirmosios „Anglijos” tęsinys, bet ne kartojimas.
O kitais metais, jei viskas bus gerai, parašysiu „Japoniją”: tai knyga, kurią seniai esu pažadėjęs skaitytojui ir sau pačiam. Aš noriu apie tą nuostabią šalį papasakoti ne tik ir ne tiek bandydamas tuos pačius kampus, kurių imasi kiti rašantys apie tą kraštą, ne tik apie vienuolynus, kaligrafijos menininkus ir tuos, kas komponuoja puokštes. Noriu papasakoti apie žvejus, traukinių mašinistus ir darželio auklėtojas - kaip jie gyvena, ką galvoja ir kodėl.
O kas bus paskui, dar nežinau. Labai noriu parašyti apie lietuvius ir Lietuvą. Noriu parašyti XX amžiaus antrosios pusės socialinę istoriją, apie mano tėvų kartą ir mano kartos jaunystę. Tie metai jau nutolo pakankamai, kad taptų istorija.
Rodyk draugams
» Kategorijos: Literatūra, Miesto pokalbiai, Visuomene | Rašyti komentarą
Meno vaiduokliai ir samurajaus kelias
Rugpjūtis 23, 2010
Kai 1990-aisiais Karakalos pirčių komplekse Romoje trys tenorai ir dirigentas Zubinas Mehta sugrojo koncertą futbolo čempionato finalui, rimtoji muzika galutinai įžengė į naują erą - meilės ir flirto su populiariąja kultūra ir nelyginamai didesniais pinigais. Ji automatiškai tapo ir įvairiausių žanrų su priešdėliu post- sudedamąja dalimi, ir nebūtinai svarbiausia. Bet post- ilgainiui pakėlė banalybę ir diletantizmą į aukštesnį, net akademinį lygį. Anksčiau jau būta įvairiausių aljansų - nuo Stingo su džiazmenais ar Freddy Mercury su Montserrat Caballé, bet reklama, kurią atnešė futbolo kamuolys Žemės rutuliui, buvo bene paveikiausia. Kamuolys pariedėjo.
Šiandien iki soties galime ragauti tų mišrainės principo patiekalų, ir tai seniai tapo ne tik nebemadinga, bet ir netraukia dėmesio. Arba - traukia, bet jau tik žemesniojo lygio publiką - tą, kuri ir paverčia priešdėlį post- priešdėliu pop-. Šiandien tai taip suprantama, kad net nekelia klausimų mišrainių valgytojams, kas yra svarbesnė sudedamoji renginio dalis - Stingas ar Didžiosios Britanijos Karališkasis filharmonijos orkestras? Pagrindinis viliotojas čia aiškus, nes - kiek net ir elitinės klasikinės muzikos mylėtojų klotų per 200 Lt už bilietą į „Siemens” areną pasiklausyti simfoninio orkestro? Ir kiek jų eitų klausytis vien Stingo? Post- sukūrė kone ekonominį stebuklą, kur įvairios segmentuotos visuomenės dalys eina į tą patį reginį dėl skirtingų priežasčių ir visos būna laimėjusios. „Kaimiečiai visada laimi”, - sakė pasitraukiantys iš pačių apginto kaimo samurajai Kurosawos filme. Pralaimi tik grynojo ir aukštojo meno išpažinėjai, bet jie - mažuma, ir todėl beveik nerūpi ekonomikai. O didžiumai teigiama, kad tai - naujoji klasika. Ginčytis būtų politiškai nekorektiška - nebent iš naujo įvairia praktika pripažintume, kad visuomenė sudaryta iš skirtingų sluoksnių, o šie, kad ir kokia būtų ideali ir tolerantiška sankloda, yra skirtingų išsilavinimų ir skonių.
Abejonės dėl postmodernaus meno auditorijos skonių ir jų ugdymo ne tik nemodernios, bet net nemandagios, lyg atėjusios iš senos konservatyvios epochos. Bet šioje liberalizmo ir žaidimų eroje į juos turi atsakyti ne tiek tie, kurie žiūri, bet labiau - tie, kurie eina žaisti ir vilioti. Kas šoka šį striptizą televizijos auditorijai - Muzikos ir teatro akademijos profesorius, Šv. Kristoforo orkestro meno vadovas ir nacionalinės premijos laureatas Donatas Katkus, šiuolaikinio šokio choreografas Jurijus Smoriginas, operos dainininkas ir taip pat nacionalinės premijos laureatas Vytautas Juozapaitis, Nacionalinio dramos teatro vadovas Adolfas Večerskis - ar televizijos laidų su šiais vardais prodiuseriai? Ir klausimas - kur yra šių kultūros žmonių pagrindinis darbas, o kur - tik vadinamoji „chaltūra”?
Spėčiau, kad bent abu muzikai bandytų savo prioritetu įvardinti „rimtąją sceną”, nes choreografas, besipuikuojantis savo chamizmais, seniai jos išsižadėjo (nors - per šokį bent tylima). Tačiau kas yra „chaltūra” būsimai šokių laidos viliotojai - parlamentarei Ingai Valinskienei ar namudinių talentų paieškos vadovui parlamentarui ir partijos vadui Arūnui Valinskui, atsakyti susilaikyčiau. Nes net jei jų simpatijos - eterio pusėje, egzistuoja ir įsipareigojimai, tarp kurių vargu ar rastume pažadus rinkėjams kurti ar vesti naujas TV laidas.
Teisintis, kad parlamentarai televizijose dirba visuomeniniais pagrindais, nepakanka. Abejočiau, ar Italijos rinkėjams buvo labai svarbu, ar pornožvaigždė Ilona Staller, per savo kadenciją parlamente pasifilmavusi keliuose pornofilmuose, tai darė „visuomeniniais pagrindais”. Ji nebuvo išrinkta nei kitai kadencijai, nei dar kitai. Vėliau post-moderni politika susitiko pop-kultūrą realybėje: Staller ištekėjo už popmenininko Jeffo Koonso, su kuriuo po 9 mėnesių ji taip pat išsiskyrė.
Dėsninga laimė nutekėjimo, nes kultūra, etika ir politika - gan slidus aljansas, ir jis gali trukti tiek, kiek neša naudos pagrindinei sričiai. Su politikais aišku, jiems naudingas bet koks populiarumas, ir kitos sritys turi pasitraukti į šalį. Įdomiau su kultūros atstovais - kokios naudos tikėjosi jie?
Ar eidami į televiziją jie turėjo iliuzijų, kad taip sudomins žiūrovus savo vadovaujamomis įstaigomis ir kūryba, ir žmonės ims plūsti į Kristoforo orkestro koncertus ar Nacionalinį teatrą? Tokios šiuolaikinių „narodninkų” idėjos gražios, bet paprastai jos niekaip neįgyvendinamos. Kaip dienraščių redaktorių reikalavimai menų kritikams: rašykite taip, kad paprastas žmogus jus suprastų. Bet „paprasti žmonės” dažniausiai apskritai tokių tekstų neskaito, tad kodėl reikia mažumos (o tikrasis elitas- visuomet mažuma) interesus aukoti abejotinai didžiumai? Pagaliau - jei didžiuma ir paskaito ar išvydę nuotaikingai kvailiojantį Donatą Katkų vėliau nueina į jo koncertą, tai tikrai nebus ta tikslinė auditorija, kuriai vakaras skirtas, ir duok Dieve, jei ji apsilankys dar kartą: veidas televizoriuje kardinaliai skiriasi nuo veido koncertų salėje. Ir Thomo Bernhardo pjesė Nacionaliniame nežadės nieko linksmo susidomėjusiam TV konkurso komisijos nariu, juoba pjesė nepratęs serialo.
Jei manoma, kad televizijoje žmogus užsideda tam tikrą kaukę, o po to ją gali nusiimti, jei sąmoningai pasirinkęs įžūlią rolę choreografas vėliau mėgins prisiminti scenos grindis, tai bus skausminga patirtis: kolegos jau bus jį pašalinę iš savojo tarpo, o kaukė pernelyg lengvai ir ilgam prilimpa prie tikrojo veido - jei tokį, žinoma, žmogus turi. Identitetai susipainioja, televizija neturi teatro scenos sąlygiškumo, ir televizinė tapatybė ilgainiui tampa nuosavybe - paklauskite Rolando Kazlo, kiek jam kainuodavo pirmosios minutės rimto spektaklio, kai tekdavo grumtis su publika, nusiteikusia smagiam vakarėliui. O kaip po „intelektualių ginčų” su muzikos diletantu galima argumentuotai dėstyti studentams, mokyti juos dainuoti, groti ir dar viltis, kad šie gerbs tai, kas liko iš tavojo autoriteto?
O gal kultūros žmonėms televizija yra tiesiog hobis ir klubas, į kurį jie noriai eina pabendrauti ir patenkinti savojo ego, demonstruodami jį visiems ekrane? Bet, susimildami, užsitraukite užuolaidas. Nes jūs atsakingi už kai ką daugiau nei vien save.
Vis dėlto toks popkultūros ir aukštojo meno aljansas pavojingiausias pastarajam, kuriam kadaise tareisi atstovaujantis: po keleto tokių laidų kultūros žmonės in corpore imami laikyti pajacais, o aukštąja kultūra virsta ta, kuri transliuojama iš ekrano. Nes juk menininkai ekrane! Ir vargu ar galima įsivaizduoti didesnę šiuolaikinio meno diskreditaciją už tą, kokia buvo sukurta „Artotlone” - laidoje, visais atvejais neradusioje auditorijos: kalbinti menininkai sakėsi jos nežiūrėję, nes būdavo gėda dėl kolegų ir meno, o menu nesidomintieji perjungdavo kanalą, nes blogiau pristatyti šiuolaikinį meną vargu ar įmanoma. Be abejo - įmanoma.
Iš tiesų čia kalba ne vien apie vidinę kultūrą ir vidines - stiprias ar ne visai - kūrėjų nuostatas. Kalba apie stilių ir jautrą jam. Paradoksalu, kad tiek stiliaus žurnalų leidžiančioje šalyje nebelieka stiliaus sampratos - priešingai, būtent ją ir išstumia tokia spauda. Stilių pakeičia mėgdžiojimas ir imitacija, bandymai prilygti Vakarų aristokratams, nes Lietuvoje tokių nebeliko arba jie - už šių žurnalų ribų. „Beraščio milijonieriaus triumfas”, kaip rašė filosofas Pascalis Bruckneris, konstatuodamas, kad lūžis įvyksta tada, kai masės įsiveržia į manierų ir papročių sritį. Lūžis į dar vieną visuomenės degradaciją.
Post-menas, kurtas atsižvelgiant į įvairius auditorijos sluoksnius, bet tapęs pop-menu, paradoksaliai auditoriją paverčia vienalyte mase, iš esmės išpažįstančia kičą. Jo bus visuomet, ir todėl tiek Akiros Kurosawos, tiek Jean-Pierre‘o Melvillio, tiek Jimo Jarmusho filmuose samurajai apleidžia triumfuojančių kaimiečių pasaulį. Romantiška nuostata, bet - jie nenorėjo su anais maišytis. Nes pralaimėti tektų dar kartą.
Vaidas Jauniškis
Rodyk draugams
» Kategorijos: Menas | Rašyti komentarą
Audrys Karalius - Homoseksualūs aspektai nacionalinėje architektūroje
Liepa 3, 2010
Audrys Karalius Architektas, architektūros kritikas (Lt)
Architektas, daugybės architektūrinių ir tarpdisciplininių renginių organizatorius bei kuratorius, architektūros kritikas, portalo “Pilotas.lt” redaktorius. Audrys Karalius yra kultūrinių tautos vertybių puoselėtojas ir miesto antropologijos tyrinėtojas, Europos Sąjungos Šiuolaikinės Architektūros premijos (Mies van der Rohe fondas) nepriklausomas ekspertas nuo Lietuvos.
Rodyk draugams» Kategorijos: Architektūra, Visuomene | Rašyti komentarą
Miesto pokalbiai: anarchistas Darius Pocevičius
Liepa 3, 2010
Kartais kiekvienam iš mūsų tenka sutikti unikalų žmogų, kurį ne tik sunku apibrėžti vienu žodžiu, bet ir daugelis apibūdinimų nelabai kuo tepadeda. Visgi teks pabandyti. Šį kartą „Miesto pokalbiuose” svečiuojasi buvęs mokslininkas, VU dėstytojas, verslininkas, o dabar - įvairių socialinių iniciatyvų kūrėjas, anarchistų judėjimo narys Darius Pocevičius. Jis yra literatūrinės svetainės „tekstai.lt” autorius, vienas iš naujienų portalo „anarchija.lt” įkūrėjų, Laisvojo universiteto (LUNI) steigėjas, vertėjas, publicistas bei plačiai pagarsėjęs kultūrinis chuliganas.
- Dariau, jei tektų išsirinkti vieną iš daugybės savo veiklos sričių, kuri tau būtų pati svarbiausia?
- Pasirinkti vieną užsiėmimą ir jam paskirti visą gyvenimą reikštų įkalinti save specializuotos ir robotizuotos darbo rinkos kalėjime. Pasaulis pernelyg spalvingas, kad nuo jo nusigręžtum ir atsidėtum kokios nors vienos, itin siauros srities studijoms ar monotoniškai parsidavinėjimo rutinai, kuri vadinama darbu.
Nors dabartinė sociumo sistema mus agresyviai grūda į griežtai apibrėžtų profesijų, kompetencijų, rangų, postų ir socialinio statuso matricą, bet gerai pasistengus viso to galima išvengti. Sąmoningai stengiuosi neužimti jokios iš anksto nustatytos vietos socialinėje hierarchijų piramidėje, todėl veiklos neskirstau į svarbią ir nesvarbią. Ryte būnu medžiotojas, po pietų - žvejas, o vakarop - kritikas. Tapti „kompetentingu specialistu” ar „profesionalu” reikštų tapti gyvu lavonu.
- Galbūt galėtum mūsų skaitytojams daugiau papasakoti apie anarchistų judėjimą ir jo veiklą Lietuvoje?
- Anarchistų judėjimai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, nėra formalizuoti, todėl apie juos sunku kalbėti mūsų visuomenei įprastomis kategorijomis. Jie neturi fiksuotų organizacinių struktūrų, nėra narystės, jokių lyderių ar fiurerių. Anarchistai specialiai nekuria konkrečių politinių visuomenės pertvarkymo programų, nes mano, kad visuomenė turi būti tokia, kokią pasirinks patys žmonės. „Jei turėtume programą, būtume suknisti marksistai arba dar suknistesni socdemai”, - juokauja jie.
Žinoma, tam, kad žmonės galėtų laisvai pasirinkti, būtinos dvi išankstinės sąlygos: 1) žmonės turėtų spręsti patys - be jokių „ekspertų”, „specialistų” ir „atstovų” pagalbos; 2) žmonėms turėtų būti pasiekiama visa informacija, o ne tik valdžios ir korporacijų sugromuliuoti pranešimai, kuriais juos dozuotai maitina šiandieninė žiniasklaida. Patenkinus šias dvi sąlygas, t.y. pašalinus atstovaujamosios valdžios ir korporacinės žiniasklaidos įtaką, jau būtų galima kalbėti apie anarchistinės visuomenės užuomazgas. Taigi anarchija nėra betvarkė ir bevaldystė, kaip kad daugeliui yra įteigta, o pačių susikurta tvarka (galbūt netgi griežtesnė nei įvesta valdžios) ir savivalda.
Lietuvos anarchistų judėjimas per represinį sovietmetį prarado visas prieškario aušrininkų, socialistinių revoliucionierių ir socialistų maksimalistų tradicijas, todėl pirmosios anarchistinės iniciatyvos pasirodė gana vėlai (kita vertus, stiprų anarchistinį pradą turėjo ir ankstyvasis Sąjūdžio judėjimas). Vieni sako, kad šiuolaikinis anarchizmas Lietuvoje prasidėjo 2001 m. gegužės 27 d. surengus pirmąją antimilitaristinę demonstraciją „Stop NATO”, kiti šią pradžią sieja su pirmosiomis kontrkultūrinėmis akcijomis, treti - su Vilniaus kairiųjų klubo įkūrimu (2005-ųjų gruodis) ir „anarchija.lt” portalo gimimu (2006-ųjų kovas).
Lietuviškas anarchistinis judėjimas, visų pirma, nėra monolitinis ir vienalytis. Kairįjį socialinį anarchizmą propaguoja žmonės, besuburiantys apie „anarchija.lt” portalą; radikalioms insurekcionizmo (anarchistinio sukilimo) idėjoms simpatizuoja visiškai autonomiškai veikiantys anarchopankai, kuriuos vienija „hardcore.lt” iniciatyvos; anarchofeminizmo sparne vis labiau reiškiasi Feministinis frontas (FeF), neseniai surengęs kolektyvinę apostazės (atsiribojimo nuo Romos Katalikų Bažnyčios) akciją; liberalų dumblą judina ir pavieniai dešinieji anarchokapitalistai, savo portaluose propaguojantys laisvąją rinką be valstybės.
- Koks žmogus galėtų laikyti save anarchistu?
- Neverta laukti, kol kas nors ims dalinti anarchistų pažymėjimus. To niekada nebus, anarchistu reikia tapti pačiam. Mano nuomone, yra dvi svarbiausios anarchisto savybės: pirmoji - stipriai išreikštas nepakantumas bet kokiam diktatui ir prievartai, antroji - stiprus empatijos, solidarumo ir tarpusavio pagalbos jausmas. Anarchistams iki koktumo šlykščios tokios konservatyvios sąvokos, kaip tradicija ir hierarchija, šeima ir nuosavybė, klusnumas ir disciplina. Dauguma jų nelaukia revoliucijos ar klasių kovos protrūkio, anarchizmo principus - savivaldą ir saviorganizaciją - jie siekia įgyvendinti čia ir dabar.
Aišku, tą padaryti ne visada sekasi. Itin didelių sunkumų anarchistai patiria Lietuvoje ir visose postsovietinėse šalyse, kuriose iki pat šiol dominuoja „geros valdžios”, „mielaširdingo caro” ar „dosnaus fiurerio” kultas. Daugelį Lietuvos gyventojų galima laikyti pusiau anarchistais. Jie akivaizdžiai nepatenkinti valdžia ir norėtų ją pašalinti, bet didžiausia blogybė ta, kad vietoj pašalintosios jie nori pasistatyti kitą, kuri neva viską pakeistų. Vis dėlto yra kitaip - niekas nepasikeis, kol žmonės nepakeis autoritarinio mąstymo ir nenutrauks nesibaigiančios valdžių kaitos grandinės.
- Kaip manai, ar internetas padeda visuomeniniams judėjimams? Juk jis ne tik skatina susirasti bendraminčių, bet ir „kanalizuoja” aktyvių žmonių energiją, paversdamas ją virtualia.
- Anarchistinę veiklą internetas „kanalizuoja” ne labiau nei visą visuomenę. Į tokią bjaurią „kanalizaciją” anarchistai nutekės paskutiniai, nes jie yra visų karščiausi gyvo bendravimo ir realių tiesioginių veiksmų šalininkai. „Anarchija.lt” yra tik nedidelė veiklos dalis, nors ir geriausiai matoma. Kur kas mažiau pastebima kasdienė veikla, nukreipta prieš autoritarinį mąstymą, konservatyvias vertybes ir visuomenės centralizavimą. Šia prasme esu labai patenkintas Laisvojo universiteto (LUNI) veikla, kuri, manau, sparčiai augina kritiško proto daigus unifikuotų tautinių mokyklų sugadintose jaunimo makaulėse.
- Kaip gimė mintis įkurti naujienų portalą „Anarchija.lt”? Ar jis yra populiarus, ir kiek žmonių jame darbuojasi?
- Tokia mintis gimė labai natūraliai, kaip noras plėsti informacinę erdvę be jokių žiniasklaidos bosų ir redaktorių cenzūros, dabar vadinamos „redagavimu”. Redakcinėje kolegijoje darbuojasi 9 žmonės, turime bent 12 nuolatinių autorių, 3 iš jų gyvena užsienyje - Londone, Dubline ir Berlyne. Lankomumas per dieną siekia 1200-1500 skaitytojų. Jų skaičius itin padidėja tada, kai nušviečiamos didesnė akcijos. Pvz., 2008 m. spalį anarchistams inicijavus „meninių rinkimų” akciją (buvo siūloma meniškai sugadinti rinkiminius biuletenius - ką nors ant jų nupiešti), per dieną portale apsilankydavo 5-6 tūkst. žmonių, panašus lankytojų pagausėjimas pastebimas ir per kiekvieną gegužės 1-ąją, kada anarchistai pražygiuoja Vilniaus gatvėmis su tradiciniu užrašu „Bubilius Kybys”.
- Dažnai spaudoje pasirodo tavo bei tavo bendraminčių pasisakymai dedantys į šuns dienas valdančiuosius bei visą valstybės valdymo konstrukciją apskritai. Kokią alternatyvą esamai sistemai galėtumėte pasiūlyti?
- Kaip minėjau, anarchija yra savivaldos sinonimas. Prie šios sąvokos dar reiktų pridėti tiesioginę demokratiją, ir gautume užbaigtą būsimos anarchistinės visuomenės konstrukciją. Žodžiu, anarchistiniai judėjimai siekia sukurti tokią visuomenę, kuri būtų pagrįsta savivaldos ir tiesioginės (ne atstovaujamosios) demokratijos principais. Kuo mažiau centralizmo ir kuo daugiau savarankiškumo, tuo didesnė anarchija. Paprasta, ar ne?
Tuo tarpu didžioji žiniasklaida pateikia visai kitokį anarchistų įvaizdį. Jai anarchistai yra paprasčiausi gatvės chuliganai ar net teroristai, po užančiu slepiantys jei ne bombą, tai bent „Molotovo kokteilį”. Tikrų teroristų, besidedančių anarchistais, gal vienas kitas ir yra, bet į juos kreivai žiūrima ir pačiame anarchistiniame judėjime - dažniausia kaip į provokatorius, kurių veiksmai atneša vien žalą.
- Kam ir kaip gimė mintis steigti Laisvąjį Universitetą? Papasakok šiek tiek plačiau apie jo veiklą, paskaitas, dėstytojus, studentus. Kaip sekasi Laisvojo Universiteto Kauno filialui?
- LUNI idėja kilo per didžiuosius studentų protestus prieš aukštojo mokslo komercializavimą. Buvo daug mitingų, piketų, kartoninių ir net tikrų barikadų. Deja, viskas baigėsi niekuo - uždrausti keli mitingai, suimta porą studentų, ir prastumta neoliberali reforma. Tada nedidelė studentų judėjimo aktyvistų grupelė pagalvojo: „Kokio velnio mes turime konfliktuoti su politine ir universitetų valdžia, kam keisti šitą sustabarėjusią komercinę diplomų kepyklą? Juk greta mes galime susikurti savo universitetą - tokį, kokio panorėsime!” Prie studentų aktyvistų prisidėjo keletas pankų, ir 2008 m. rugsėjį LUNI pakvietė į pirmąją paskaitą. Na, dabar LUNI turi filialus 8 Lietuvos miestuose, o Vilniuje užsiėmimai vyksta 3-5 kartus per savaitę.
LUNI veikia visiškos autonomijos ir decentralizavimo principu, todėl apie Kauno „lunatikų” sėkmes ir nesėkmes reikėtų klausti pačių kauniečių. Iš šono žiūrint atrodo, kad jiems sekasi neblogai, nors, girdėjau, turi didelių problemų su patalpomis. Sunku patikėti, kad Laikinojoje sostinėje neatsirastų nė vienos 30-50 žmonių talpinančios erdvės, kuri nemokamai priglaustų mokytis norinčius žmones!
- Ilgą laiką kultūros savaitraščiuose rašei aštrias ir bekompromises knygų apžvalgas, kurios savo įžūlumu papiktino ne vieną lietuvių literatūros korifėją. Kaip tau atrodo šiandieninė lietuvių literatūros situacija, ar atsiranda naujų įdomių vardų?
- Mano manymu, lietuvių literatūroje buvo vos du svarbūs periodai, iš esmės pakeitę ir literatūrinę kalbą, ir formą, ir idėjas. Ir abu jie susiję su maištu prieš tuometines realijas. Tai 1922-1928 m. keturvėjininkų maištas prieš maironiškąjį romantizmą ir 1965-1975 m. „ezopininkų” maištas prieš socialistinį realizmą. Būtent jie nulėmė ateinančių kartų literatūrinius skonius ir patį kūrybinės mąstysenos būdą.
Žiūrėdamas į mūsų laikmetį, jokio maišto niekaip neįžiūrėsi. Visa nepriklausomybės 20-mečio literatūra ir toliau surakinta brežnevinės stagnacijos retežiais. Kaip sakė rusiškos literatūros revoliucionierius E. Limonovas: „Visi tarnauja. Niekas į priekį neveda. Niekas naujų kelių nepramina. Keliai tušti.”
Parengė Saulius Rimkus
Rodyk draugams» Kategorijos: Kitos kulturos, Miesto pokalbiai, Visuomene | Rašyti komentarą
Rankų darbo portretai: Black-eyed Suzie
Gegužė 12, 2010
Kanados menininkė ir rašytoja Sarah Faber dar vadinama Black-eyed Suzie pradėjo kurti meniškas lėles. Sarah teigia, jog pavargo nuolat dirbti protinį darbą. Ji sunkiai dirbo ties pirmuoju savo romanu, tad nusprendė, jog nori kažką sukurti savo rankomis, todėl pasirinko lėlių gaminimą. Įsigijus kai kurių knygų Sara pradėjo eksperimentuoti su polimeriniu moliu.
Black-eyed Suzie stilių įtakojo meilė gotikiniams romanams, Viktorijos ir Elžbietos laikų kostiumams ir Dame Darsi komiksams. Jos lėlės pasižymi didelėmis pailgos formos akimis, kaip ir kai kurie Edvardo Gorey ir Timo Burtono kūrinių personažai. Tačiau, Saros lėlės turi savo stilių: Viktorijos laikų grožį su tamsiąją puse - tai kortuotojos, burbono mėgėjos, albinosės, vampyrės …
Sarah nebūtinai sutinka, kad jos lėlės yra gotikinės, nors kai kurios jų turi savyje tamsos elementų, antgamtinių arba kraupių bruožų. Autorė mano, kad šios lėlės yra Viktorijos laikų veidai, su tam tikru žaismingumu pasakojantys apie skaudų gyvenimą tuometinėje Anglijoje.
» Kategorijos: Menas | Rašyti komentarą
„Bevar Christiania!“: apie vieno miesto vieną bendruomenę ir laisvės utopiją
Kovas 23, 2010
Pirmoji pažintis su Kristianija įvyko vartant Vilniaus turistinį gidą, kur Užupis palyginamas būtent su šia erdve Kopenhagoje. Sudomino, todėl prisižadėjau tą vietą aplankyti. Ir aplankiau. Kristianija man tapo laisvės, gatvės meno, skirtingumo ir įvairovės simboliu. Nuo pagyvenusių, bet vis dar neatsisakančių laisvės ir maišto idėjų hipių, anarchistų, skvoterių, menininkų, klajoklių, valkatų iki pačių įvairiausių jaunimo subkultūrų atstovų ar tiesiog svajotojų kaip aš… Kristianiją drąsiai galėčiau pavadinti unikaliu kultūriniu projektu ir fenomenu, labiausiai priartėjusiu prie utopinės alternatyvios komunos idėjos - revoliucijos, kurią siekė įgyvendinti hipių judėjimas.
Vis dėlto jei tikitės išvysti kažką panašaus į Užupį, nusivilsite. Užupis, kur menininkai vis dažniau tampa tik pašaliečiais, pavertusiais rajoną patrauklia ir inovatyvia kaimynyste, bet būstus užleidę didesnį ekonominį kapitalą turintiesiems, per daug skiriasi nuo Kristianijos, kad išvis būtų galima lyginti. Šios erdvės nėra nei viena kitos atitikmenys, nei kopijos ar simuliacijos. Bent jau kol kas.
Kristianijos istorija prasidėjo prieš keturis dešimtmečius (1971 m.), kai grupė hipių išpjovė skylę kareivinių teritorijos tvoroje ir užėmė nenaudojamus pastatus. Tai buvo protestas prieš augantį vartojimą, neįkandamas būsto kainas Kopenhagoje ir kapitalistinę, vis labiau varžančią visuomenę. Nedidelė iniciatorių saujelė greitai išaugo iki kelių šimtų narių grupės, iškėlė savo vėliavą, pasivadino Kristianija ir pasiskelbė save nepriklausomais nuo Danijos įstatymų. Dėl pakankamai didelio maištininkų skaičiaus bei jų deklaruojamų liberalių laisvės ir tolerancijos vertybių miesto valdžia nesiėmė išvaikyti šios autonomiškos komunos, o tiesiog pavadino tai socialiniu eksperimentu.
Eksperimentu, kuris gyvuoja iki šiol, apima 34 hektarus teritorijos Kopenhagos centre ir beveik tūkstantį bendruomenės narių. Per tiek metų buvusi tolerantiška ir liberali bendruomenė bei jos laisvės utopija iš dalies išsigimė - Kristianija pastaraisiais metais susiduria su vis didesnėmis problemomis ir jos likimas tampa miglotas. Smurtas, agresija svetimiems, narkotikų vartojimas ir platinimas (ir ne vien lengvųjų, kurie iki 2004 metų buvo paskelbti legaliais ir toleruojami Kopenhagos valdžios), kovos dėl dominavimo narkotikų rinkoje, vertinga žemė miesto centre, kuri vis labiau traukia privataus sektoriaus dėmesį ir, galų gale, Danijos paskelbta ir gana agresyviai vykdoma Kristianijos „normalizacijos” politika.
Kita vertus, Kristianija nėra vien tik „Pusher” gatvė, kurioje vyksta narkotikų prekyba, platintojų kovos, riaušės tarp vietinių ir policijos pajėgų bei kuri yra labiausiai matoma bei atpažįstama turistų. Pirmiausiai, Kristianija yra žmonės, jų kūrybiškai sutvarkytos trobelės, gamta pačiame miesto centre, kuriami menai, auganti trečioji laisvų gyventojų karta ir vis dar gyvuojančios bendruomeninės idėjos. „Pralaimėtojų rojus” remiasi kūrybingumo, ekologiškumo, kolektyvinės atsakomybės ir laisvės veikti, pasipriešinti bei kalbėti vertybėmis. Tai bendruomenė sakanti griežtą „ne” mašinoms ir motoriniam transportui, vagystėms, smurtui, ginklams, neperšaunamoms liemenėms, stipriesiems narkotikams ir įvairioms jėgos subkultūroms (skinheadams, baikeriams ir pan.). Nors daugumos jų pastaraisiais metais jie neišvengia, tai vis dar bohemos ir kartais paskutinės vilties kampelis. Kaip vienas menininkas, gyvenantis Kristianijoje jau daugelį metų, pasakė: „Aš neturiu būti turtingas, kad mėgaučiausi laisve”.
Menas ir Kristianija neatsiejami dalykai ir tai, ko gero, yra vienintelis panašumas su Vilniaus Užupiu. Scenos menams, muzikai Kristianija turi keletą scenų ir kitų erdvių; vizualiniai menai slepiasi įvairiausiose dirbtuvėse didžiulėje teritorijoje. Kita vertus, freskos, graffiti, skulptūros - tai, ko nepastebėti įžengus į Kristianiją tiesiog neįmanoma. Jau prie vieno įėjimų pasitinka Marciannos Rydvald, vienos žymiausių Kristianijos tapytojų, freska „Norų medis” (1997). 2006 metais vieną šios tapytojos darbų įsigijo ir Danijos Nacionalinis Muziejus. Šiuo metu M. Rydvald gyvena Havajuose, bet jos idėjos ir estetinė raiška matoma keliuose visiems prieinamuose darbuose Kristianijoje.
M.Rydvald „Norų medis” (1997)
„Hipių mieste” labai mėgstama ir gerbiama taip pat yra fotografė Charlotte Ostervang. Nepaisant to, kad Kristianijoje gyveno tik epizodiškai. 2008 metais ji išleido Kristianijos gyventojų portretų albumą su trumpomis jų istorijomis - kaip pati sako, „nes jie yra žmonės, kurie didžiuojasi savimi ir savo gyvenimu”. Ostervang surengė ir parodą pačiame Kopenhagos centre, lauko ekspozicijoje - erdvėje, per kurią skubėdami į darbą praeina dauguma „normalizacijos” politikos šalininkų. Tylus protestas?
Dalis Kristianijos gyventojų pagal Charlotte Ostervang
Dar šešioliktame šimtmetyje Thomas More kalbėjo apie utopiją kaip apie salą, apsuptą jūros ir nuo lankytojų sergėjamą uolėtų krantų, apsaugotų gamtos ir meno. Utopiniai projektai šiais laikais - ekokaimai, miesto komunos, religiniai kaimai, kolektyviniai skvotai - visi jie ieško jų suvokimu idealios bendruomenės ir tobulo alternatyvaus gyvenimo būdo. Vis dėlto utopija dažnai ir lieka tik utopija - nepilnu ir neužbaigtu projektu. Neužbaigtu todėl, kad realios vietos visuomet susiduria su pasipriešinimu, išorinėmis įtakomis ir problemomis. Tą įrodė ir Kristianijos atvejis, 9 ir 10 dešimtmečiuose buvęs hipių, laisvės ir tolerancijos rojumi ir tik paskutinę dekadą susiduriantis su rimtais išlikimo klausimais. Kita vertus, jei laisvės utopija būtų taip lengvai įgyvendinama, ar ją iš viso būtų galima vadinti utopija?
„I think it‘s a symbol, a symbol of liberty” (Kristianijos gyventojas).
Už atradimą dėkojame: Sigitai Doblytei
Duobės viešnia
Rodyk draugams» Kategorijos: Visuomene | 1 komentaras
Romano „Gomora.lt“ autorius Saulius Rimkus: „Jei Kristus ateitų antrą kartą, jis išspardytų užpakalius Vatikano šulams”
Kovas 10, 2010
Jaunas rašytojas Saulius Rimkus imasi labai sunkios užduoties - atverti Katalikų bažnyčios žaizdas. Jo romanas „Gomora.lt” - tai lyg kontrolinis šūvis į negaluojantį dvasininkų pasaulį. Saulius įsitikinęs, kad Jėzus Kristus išvaikytų šiandieninės Bažnyčios vadovus. Jaunas autorius, radikalios idėjos ir naujas požiūris į knygas turėtų susilaukti nemenko skaitytojų dėmesio.
- Sauliau, apie ką šis romanas?
- Tai neįvardyto katalikų kunigo dienoraštis, trunkantis vienerius kalendorinius metus. Romane siekiau pavaizduoti žmogų, kuris atsidūrė ne jam skirtoje vietoje. Tiksliau vietoje, kuri galbūt apskritai nėra kam nors skirta, bet tam tikros privilegijuoto gyvenimo galimybės neleidžia priimti sprendimų, keičiančių klaidingą pasirinkimą.
Tai knyga apie nuopuolį, visišką susinaikinimą. Apie moteris, dėl kurių verta numirti, bet gyventi su kuriomis sunku arba beveik visai neįmanoma. Norėjau pavaizduoti egoistišką ir tamsią vyro vidinio pasaulio pusę, bet taip, kad tai neatrodytų išgalvota ar pritempta, o išplauktų iš esamos situacijos ir pagrindinių personažų charakterių.
- Iš kur tiek daug žinote apie kunigų gyvenimą?
- Pastaraisiais metais man nuolat teko susidurti su Romos Katalikų Bažnyčia ir pažinti dvasininkus tokius, kokie jie yra tuomet, kai į juos nėra nukreiptos visada stebinčios visuomenės akys.
Esu dėkingas, kad daugelis dvasininkų buvo gana atviri, tad galėjau susidaryti aiškų vaizdą apie tai, kas vyksta už griežtai saugomų bažnyčios durų.
Tai, ką mačiau, sukėlė įvairiausių minčių. Visi mano kalbinti žmonės reiškė akivaizdų nepasitenkinimą esama situacija, dvilypiu ir šizofrenišku gyvenimo būdu, kurį norom nenorom yra priversti priimti.
Išgirdau įdomiausių istorijų, o kai kuriomis išties buvo sunku patikėti. Jos kėlė liūdesį, pasipiktinimą, užuojautą, gailestį žmonėms, kurie didžia dalimi patys praradę tikėjimą, bet turi skleisti jį kitiems, neabejojantiems kunigo šventumu ar bent jau reikalaujantiems iš jo parodomosios šventumo pusės. Taip diena po dienos kaupėsi medžiaga, kurią nusprendžiau sudėti į knygą.
- Romaną „Gomora.lt” paskelbėte internete. Kodėl nusprendei kūrinį viešinti būtent tokiu būdu?
- Knygos rašymo darbai užtruko trejus metus. Sumanymo pradžioje galvojau apie popierinį knygos variantą, tačiau berašant užvaldė mintis pasielgti nestandartiškai. Tad užuot derėjęsis su leidyklomis, nusprendžiau paskelbti knygą internete, kad ji taptų pasiekiama kiekvienam. Esu labai dėkingas skaitykle.lt ir „Kitos knygos” darbuotojams, be jokio atlygio padėjusiems šį sumanymą įgyvendinti. Neabejoju, kad internetinės ar elektroninės knygos yra literatūros ateitis. Gal šios knygos visiškai ir neišstums popierinių leidinių, bet pastariesiems brangstant taps puiki alternatyva knygų mylėtojams.
- Ar manote, kad ateityje visas menas pasitrauks į virtualios erdvės sritį?
- Muzika, fotografija, tapyba jau seniai internete, dabar atėjo knygų eilė. Keista bei įdomu stebėti, kaip didelė mūsų gyvenimo dalis - bendravimas, santykiai, darbas, pramogos, poilsis persikelia į internetinę erdvę. Tai milžiniškais tempais besivystantis nusistovėjusio gyvenimo būdo perversmas.
- Ar ateityje ketinate ir toliau savo knygas talpinti internete?
- Tai priklausys nuo knygos turinio ir formos. Tai, kad „Gomora.lt” parašyta dienoraščio forma, leido publikuoti romaną internete dalimis, kiekvieną dieną prikaustant skaitytojų dėmesį naujais siužeto įvykiais.
- Kokių vertinimų sulaukėte?
- Knygą priėmė nevienareikšmiškai. Kai kam net viršelis pasirodė per daug provokuojantis! Tiesa, džiaugiuosi, kad neigiami vertinimai pasirodė tik pirmomis romano publikacijos dienomis, o vėliau buvo daugybė teigiamų atsiliepimų.
Internetinėje romano svetainėje gomora.lt iki šiol apsilankė apie keturis tūkstančius unikalių lankytojų. Nuo šios savaitės knygą nemokamai galima atsisiųsti ir iš svetainės skaitykle.lt, tad galutinis skaitytojų skaičius dar neaiškus. Tačiau kūrinio publikavimas internetinėje erdvėje jau pateisino visus mano lūkesčius.
- Romane nemažai skandalingų temų. Ar skandalingumas tapo neatsiejama šiandieninio rašytojo temų dalis?
- Man patiko „Absurdistano” autoriaus, rašytojo Gary’io Shteyngarto mintis: „Jei rašai romaną, turi ką nors įžeisti. Kitaip būsi paleidęs šūvį į orą.” Visiškai tam pritariu. Mano nuomone, geri romanai rašomi, siekiant ką nors pakeisti arba bent jau išsakyti nepasitenkinimą tuo, kas tave stipriai jaudina.
Mano knygoje šio nepasitenkinimo apstu. Knyga nekvestionuoja tikėjimo tiesų, bet joje iškeliamos kontroversiškos mintys, kurios tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti šokiruojančios. Pavyzdžiui, vienas iš personažų teigia, kad jam norėtųsi, jog popiežiaus vietą užimtų nėščia homoseksuali juodaodė moteris. Gal tuomet Bažnyčios struktūrose padvelktų nauji permainų vėjai.
Negalima toleruoti situacijos, kai dvasininkų veiksmai yra kardinaliai priešingi jų skelbiamoms tiesoms.
Visi tie pedofilijos skandalai, kalbos apie tai, kad prezervatyvai neapsaugo nuo AIDS, isteriška neapykanta seksualinėms mažumoms skaudina milijonus žmonių visame pasaulyje. Bažnyčia turi skelbti meilę ne tik savo artimui, bet ir savo priešui, o ne gyventi paskendusi tamsiųjų viduramžių prietaruose.
Jei Kristus ateitų antrą kartą, jis neabejotinai išspardytų subines visiems Vatikano šulams. Be gailesčio išvaikytų visus iki paskutiniojo! Manote, Kristui patiktų jo įpėdinis, pasipuošęs dizainerių apdarais ir savo rūmuose pietaujantis iš paauksuotų indų? Abejoju.
- Gal jau rengiate naują knygą?
- Užbaigęs knygą, nuo gruodžio mėnesio iki dabar neparašiau nė vieno sakinio. Greičiausiai visiškai išsunkiau save. Praeis nemažai laiko, kol sugersiu pakankamą kiekį naujos medžiagos kitam kūriniui.
- Ar planuojate savo kūrybą eksportuoti į užsienio šalis? Arba rašyti angliškai?
- Rašyti angliškai - tikrai ne, nes nesu taip gerai įvaldęs šios kalbos. O apie kūrinio vertimus į kitas kalbas svajoja kiekvienas rašytojas. Aš nesu išimtis.
- Ar apskritai negalvojate apie emigraciją?
- Esu didelis savo gimtojo miesto gerbėjas, tad net mintis palikti Kauną ir keltis į kitą Lietuvos miestą man svetima. Noriu ir toliau čia gyventi, kurti, auginti vaikus, būti palaidotas ar išbarstytas pavėjui. Bet juk niekad negali žinoti, kaip atsitiks. Manau, kiekvienas turi pats spręsti, kur jo vieta šioje žemėje, ir niekas neturi teisės aiškinti, kur ir kaip jam gyventi.
Vilis Normanas
Rodyk draugams» Kategorijos: Literatūra | Rašyti komentarą