R.Vikšraitis - apnuogintos tikrovės metraštininkas

Rugpjūtis 3, 2009

Šakietis fotomenininkas Rimaldas Vikšraitis pripažinimo sulaukė ne savo gimtinėje, o užsienyje. Viename prestižiškiausių Europos fotografijos festivalių “Rencontres d’Arles” (”Arlio susitikimai”) Prancūzijoje jo darbai buvo įvertinti pagrindiniu prizu.

Tai pats aukščiausias apdovanojimas, kokį iki šiol į Lietuvą yra parvežę mūsų fotografijos meistrai.

Į pripažinimą Rimaldas žingsnis po žingsnio ėjo trisdešimt metų. Dalyvavo daugelyje parodų Lietuvoje ir užsienyje, išleido dvi knygas ir… priekaištų sulaukdavo daugiau nei pagyrimų. Laimėjimas Arlyje jį užklupo lyg perkūnas iš giedro dangaus.

Van Gogo burtai

Tarp R.Vikšraičio 34 darbų, pateiktų festivalio vertintojams, buvo ir žymioji jo fotografija “Ausis”. “Prieš dvidešimt metų, pamatęs ant skerstuvių stalo didžiulės kiaulės galvą su atlėpusiomis ausimis, prisiminiau Van Gogą. Kilo mintis: kodėl nepadarius ko nors panašaus į Van Gogą? Paprašiau vyrų imituoti, nebuvo sunku, jie buvo įkaušę”, - juokėsi Rimaldas, paklaustas, kas pakurstė atlikti fotografiją ausies tema.

Sutapimas ar ne, kad būtent Arlyje ausies tema vėl buvo įvertinta po 120 metų? 1889-aisiais gyvendamas Arlyje vienas žymiausių pasaulio postimpresionistų Vincentas Van Gogas (Vincent Van Gogh) nutapė vieną geriausių savo paveikslų “Autoportretas su aprišta ausimi”. Žymusis olandas Arlyje tais metais išgyveno ne tik savo kūrybos viršūnę, bet ir didžiausią dvasios krizę. Apimtas depresijos dailininkas nupjovė sau ausį. Rimaldo kūryba buvo pripažinta kaip tik Arlyje, ten, kur ir buvo nutapytas garsusis Van Gogo portretas.

V.Van Gogo antrosios kūrybos bangos paveikslai žaižaravo ryškiu koloritu. Violetinė, rėžianti geltona, purpurinė… Spalvos tarytum paryškino sergančios menininko sielos skausmą ir nuojautą. R.Vikšraičio kūrybos dvasinės gelmės, priešingai nei Van Gogo, dvispalvės. Tik juoda ir balta. Fotografas tvirtina, kad juoda ir balta anaiptol nereiškia, jog gyvenimą, kurį fotografuoja, jis mato tik dviem spalvomis.

Šlovė tūnojo Prancūzijoje

Rimaldas nė iš tolo neprimena garsaus menininko, o jo namai nė kiek nepanašūs į garsenybės rūmus. Kuklus namelis Kudirkos Naumiesčio miestelio pakraštyje, apaugęs šakas svarinančiomis vyšniomis, ir paprasti tinklinės vielos vartai, iš vidaus užrakinti spynele. “Vagys nuo palangės pavogė knygą, nuo tada ir pradėjome rakinti”, - teisinasi ilgai knebinėdamas užraktą pigioje spynutėje Rimaldas. Kambaryje nematyti nei brangių fotoaparatų, nei nuotraukų, ir apskritai jokio ženklo, kad čia gyventų garsus žmogus.

Tik vėliau Rimaldas pradeda traukti iš lentynų vokus su fotografijomis, savo knygas. Matomiausioje vietoje - tik pati svarbiausia pastaruoju metu knyga - šiųmečio Arlio festivalio katalogas, kuriame išspausdintos net kelios jo parodai pateiktos nuotraukos.

“Buvo tokia nuojauta, kad kokia nors nominacija gal ir klius, bet kai išgirdau, kad esu šio festivalio laimėtojas, net kojos susipynė. Kiekvieną mano nuotraukos pristatymą didžiuliame ekrane lydėjo ovacijos, jaučiausi kaip sapne”, - prisipažino metų pripažinimu Arlyje įvardytas Rimaldas.

Menininkas nė neslepia, kad Arlio savo gyvenime jis nebūtų matęs, jei ne kolega Antanas Sutkus. Šis nuvežė Rimaldo fotografijų knygą į Londono galeriją “White Space”. Ši įsigijo 34 fotografijas, jas ir pateikė Arlio nacionalinės fotografijos mokyklos ekspertams. Viena iš galerijos kuratorių išeivė iš Rusijos Anja Stounleik (Anya Stonelake) tapo Rimaldo darbų kuratore. “Galerija ketina surengti mano fotografijų parodą, išleisti knygą, mano nuotraukomis susidomėjo Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Japonijos galerijos, privatūs asmenys”, - didžiuojasi menininkas. Ir nebūtų jis Rimaldas, jei nesakytų: “Man svarbu ne laimėti pinigai, bet kad mane pagaliau pripažino. Pinigai man visiškai nerūpi”.

Savas

Grįžęs iš Arlio R.Vikšraitis patikėjo, kad žmonės užsienyje gali pragyventi iš meno. “Bet ne Lietuvoje”, - purto galvą. Ir kur tu Lietuvoje iš tokio meno pragyvensi? Jei iš nuotraukų galėtum jausti kvapą, iš daugumos Rimaldo ankstyvojo laikotarpio fotografijų tvokstų pigaus alkoholio, pagirių, neplautų drabužių, nešvarių lėkščių, mėšlo ir kokie tik nori kvapai. Tik ne buduarų, ne vakarėlių, parkų ir ne kurortų. Nei Rimaldo “šiapus ribos” gyvenantys žmonės domina, nei jis jiems įdomus.

“Kodėl taip negražiai mūsų kaimą vaizduoji?” - girdėdavo priekaištų iš valdžios. Pačioje kūrybos pradžioje už šokiruojančias nuotraukas - ir iš kolegų menininkų. “Labai stipriai išbarė Kaune, grįžęs kokius du mėnesius fotoaparato nė į rankas negalėjau paimti”, - sakė. Savo jėgomis jis vėl patikėjo tik gavęs Tarptautinės fotografijos (FIAP) menininko vardą, prieš dešimt metų.

“Patikėkite, užsienyje nei daugiau, nei mažiau tokių žmonių, kokius aš fotografuoju, gyvena”, - tvirtino menininkas, per kelias viešnagės dienas Arlyje išpleškinęs dešimt fotojuostelių. Žvilgsnis į “paukštytes”, į narkomanus, Borato kostiumais vilkintys vyrai, guminių “pupų” pardavėjas… Visa tai Prancūzijoje. Rimaldas fotografavo ir viešėdamas Berlyne. Bent jau kudašiaus nuo narkomanų nešti nereikėjo. Sunkokai vaikštantis ir kalbantis vyras su fotoaparatu puikiai prie jų pritapdavo.

“Kitas kampas”

“Man visos mano nuotraukos labai brangios, neskiriu nei geresnių, nei brangesnių”. Reikėtų dar pridurti, kad dauguma jų fotografuota kaimuose, kurių žmones jis pažįsta nuo vaikystės, su jais kartu augo. Ne vieno jų vestuves fotografavo dar dirbdamas Kudirkos Naumiesčio buitinių paslaugų kombinate, ne vieną su fotoaparatu palydėjo skambant varinėms dūdoms. Iš šio amato kokius 20 metų maitino šeimą.

Rimaldas visur ieškojo “kito kampo”. Bet daugiausia “kampų” rasdavo ten, kur kitas nė nesugebėtų įžiūrėti. Per kiaulės skerstuves pas kaimynus, per talkas, palydas į sovietinę kariuomenę, maudynes karjere, šiaip išgertuves. Tos nuotraukos sudėtos į sėkmingiausius ciklus “Skerstuvės”, “Beprotiškas pasaulis”, “Pavargusio kaimo grimasos”, “Vienkiemių godos” ir kitus.

“Kiek visko yra buvę, kiek dviračių pavogė, kiek kartų teko kudašių nešti”, - kikena paklausus, kokios nuotraukos istorija įdomiausia. Nestokojo Rimaldas kitokio žvilgsnio ir “uždraustoje zonoje”. Visur su šypsena, be vulgarumo. Sulaukęs 54 m. jis ir dabar sako: “Manęs turtai nejaudina, tik fotografija ir moterys”. Na, kad moterys jaudina, gal ir galima patikėti įvertinus Rimaldo prisipažinimą: “Per visą mano gyvenimą tik kokios penkios moterys pasiprašė, kad jų aktus fotografuočiau. Visas kitas pats prisikalbindavau”.