Šiuolaikinė architektūra – tai suplanuotos masinės žudynės!
Kovas 17, 2009
Friedensreichas Hundertwasseris (1928-2000) – tapytojas, skulptorius, architektas ir aplinkosaugininkas. Dėl savo mėgiamų dėvėti keistų kepurių ir skirtingų spalvų kojinių buvo vadinamas hipiu. Dažnai garsėjo skandalingu elgesiu, pvz., vieną iš eilinių savo manifestų su keliomis kolegėmis skaitė visiškai nuogas, kitą kartą, užsibarikadavęs universiteto auditorijoje, daugiau nei parą ant sienų ir lubų piešė nenutrūkstančią liniją ir, kaip pats vėliau sakė, patyrė katarsį. Buvo tris kartus vedęs, su savo gerokai patręšusia jachta išisus mėnesius praleisdavo kelionėse, stebindavo ir siutindavo kolegas sugebėjimu itin brangiai parduoti savo kūrinius. Nors buvo gimęs Austrijoje, vėliau save laikė Naujosios Zelandijos piliečiu, kur ir buvo palaidotas. Jei Vienoje užtiksite jo projektuotą (ir statytą) veikiantį viešą tualetą, nesitikėkit ramybės. Paprastai ten blyksi turistų iš Rytų fotoblykstės ir aidi susižavėjimo šūksniai.
Mane Hundertwasseris pirmiausia ir žavi savo šilta, kiek vaikiška, bet tikrai humaniška architektūra. Pamenu, kaip buvau pritrenktas, kai atsitiktinai sutiktas mūsiškis architektas, kalbai pasisukus apie Hundertwasserio architektūrą, pasidomėjo “O kas tas Hundertwasseris?” Todėl nėra ko stebėtis mūsų didmiesčiuose kylančiais stiklo, plieno ir betono kuolais, pieštukais ir dėžėm, sodinamais vienodais medžiais ar nykiais priemiesčių kvartaliukais.
Paskaičius FH manifestus aiškėja, kodėl jo nemėgo architektų klanas. Visų pirma todėl, kad jis demistifikavo pačią architekto profesiją teigdamas, kad net ir geriausias pasaulio architektas niekada neprilygs savo namą statančiam žmogui ir kad architekto darbas turėtų apsiriboti tik kokių nors skaičiukų ar techninių patarimų, kai jų prašoma, pateikimu. Savo paties architektūrinę veiklą jis bandė priartinti prie deklaruojamų idėjų pats nešiodamas ir mūrydamas plytas, ant stogų sodindamas augalus, dažydamas sienas. Gal todėl net nebaigęs architektūros studijų Hundertwasseris Austrijai tapo vienu iš blizgančių ženkliukų ant valstybės krūtinės, o dešimtys pasipūtusių asų be pėdsakų nugrimzdo į nebūtį.
Pelėsių manifestas prieš racionalumą architektūroje
(F. Hundertwasserio kalba, pasakyta Seckau Abbey 1958 m. birželio 4 d.)
Skulptūra ir tapyba dabar yra laisvi, ta prasme, kad kiekvienas gali sukurti bet kurios rūšies kūrinį ir atitinkamai jį eksponuoti. Deja, architektūroje ši fundamentali bet kuriai meno rūšiai laisvė neveikia, nes kiekvienas norintis statyti žmogus pirma turi gauti diplomą. Kodėl?
Kiekvienas turėtų turėti galimybę statytis, o kol ši laisvė negalioja, šiuolaikinė projektinė architektūra iš viso negali būti laikoma menu. Mūsų architektūra nusirito iki tokios pat cenzūros, kokia veikė Sovietų Sąjungoje. Viskas, kas pasiekta, tėra apgailėtini kompromisai su žmogumi, mokančiu dirbti tik su liniuote.
Negalima slopinti individo noro ką nors statyti! Kiekvienas turėtų žinoti, ką ir kaip statyti, jis turi būti visiškai atsakingas už keturias sienas, tarp kurių jis gyvena. Kiekvienas turėtų atsižvelgti į riziką, kad ta fantastiška struktūra vieną dieną gali sugriūti, ir neverta baimintis žmonių aukų, kurių galbūt pareikalaus naujasis statybos būdas. Juk turime galų gale sustabdyti tą žmonių kėlimąsi į butus, panašius į viščiukų ar triušių narvus.
Tokiai pačių gyventojų pastatytai fantastinei struktūrai griūvant, ji iš pradžių tik įskils, tad žmonės turės galimybę pasitraukti. Bet nuo to laiko gyventojai į savo būsto statymą žiūrės jau daug kritiškiau ir kūrybiškiau, savo rankomis jie sustiprins sienas ir perdenginius, jei šie atrodys per silpni.
Materialiniai priemesčių lūšnynų nepritekliai yra geriau nei utilitarinės, funkcionalios architektūros moralinis klaikumas. Lūšnynuose vargsta tik žmogaus kūnas, o modernioje funkcionalioje architektūroje, tariamai sukurtoje žmogui, nyksta ir vargsta žmogaus siela. Todėl pirminis atramos taškas būsimiems pokyčiams turėtų būti lūšnyno principas, kitaip tariant laisvai ir nevaržomai besiplėtojanti architektūra, o ne funkcionali architektūra.
Funkcionali architektūra yra tokia pat klaida, kaip tapymas su liniuote. Mes milžiniškais žingsniais artėjame prie nepraktiškos, nepanaudojamos ir visiškai negyvenamos architektūros.
Kritinis taškas, toks, kurį tapyboje atstovauja totalus tašistų automatizmas, kol kas dar lieka ateityje, nes architektūra atsilieka nuo tapybos 30 metų.
Šiandien peržengę absoliutų tašistų automatizmą, mes jau stebime transautomatizmo stebuklą tapyboje, todėl mes patirsime naujos, tikros ir laisvos architektūros stebuklą tik įveikę visišką jos neatitikimą gyvenimui, nutraukę kūrybiško pelėsių auginimo procesą. Tačiau kol mes dar turime tik visiškai netikamus gyventi architektūrinius pavyzdžius ir, nelaimei, dar nepasiekėme architektūros transautomatizmo, todėl turėtume kuo greičiau atsisakyti visiškai netinkamų gyventi būstų statybos ir kūrybiškai pakeisti apipelijusią architektūrą.
Daugiabučio namo gyventojas turi gauti teisę persisverti per langą ir, kiek ranka pasiekia, pakeisti savo gyvenamo būsto aplinką. Jam turėtų būti leista paimti ilgą teptuką ir, kiek ranka siekia, išdažyti viską rožine spalva taip, kad iš toli, iš gatvės, visi matytų, kad čia gyvena žmogus, išsiskiriantis iš kaimynų, toks ryškiaspalvis paukštelis! Jam taip pat turėtų būti leista nudaužyti tinką ir atliktii visus įmanomus pokyčius, net jei tai griauna vadinamąją architektūrinę harmoniją, jis galėtų užpildyti kambarį purvu ar vaikišku plastelinu.
Bet nuomos įstatymas tai draudžia!
Atėjo laikas žmonėms sukilti prieš jų įkalinimą kubinėse konstrukcijose, kaip įkalinami triušiai ir viščiukai, nes tai yra svetima žmogaus prigimčiai. Tokia praktiška konstrukcija arba narvas yra visiškai svetimas visų trijų žmonių grupių, turinčių su juo reikalų, prigimčiai:
Jokio ryšio su pastatu neturi architektas. Net didžiausi architektūros genijai negali numatyti, kokie žmonės gyvens jų pastatuose. Taip vadinami humaniški išmatavimai ir proporcijos architektūroje yra nusikalstama apgaulė, ypač kai remiamasi Gallup tyrimų vidurkiais.
Jokio ryšio su pastatu neturi statybininkas. Jei, pavyzdžiui, jis nori pagal savo moralinius ar estetinius principus, jei tokius turi, nors šiek tiek paimprovizuoti mūrydamas sienas, - jis tiesiog netenka darbo. Bet jam ir nerūpi, nes tame pastate jis negyvens.
Jokio ryšio su pastatu neturi gyventojas. Jis jo nestatė, jis tik į jį įsikėlė. Jo žmogiški poreikiai, jo erdvės poreikiai greičiausiai yra visai kitokie. Ir taip būna net tada, kai architektas ir statybininkas stengiasi dirbti pagal būsimo gyventojo ar turto vystytojo nurodymus.
Tik tada, kai architektas, mūrininkas ir būsimas gyventojas yra susivieniję, t.y. yra vienas ir tas pats asmuo, mes galime kalbėti apie architektūrą. Visa kita yra ne architektūra, o kriminalinis veiksmas. Architektas/statybininkas/gyventojas yra tokia pat šventa trejybė kaip tėvas/sūnus/šventoji dvasia. Būtina įsidėmėti šiuos dviejų trejybių panašumus, beveik idealų jų atitikimą. Jei ši architekto/statybininko/gyventojo vienybė dingsta, dabartinėse moderniose konstrukcijose dingsta ir architektūra. Žmogui reikia atgauti prarastas kritines ir kūrybines funkcijas, kitaip jis net negalės vadintis žmogumi!
Nusikalstamas yra ir liniuotės bei kampainio naudojimas architektūroje. Nesunku įrodyti, kad jie irgi tapo architektūrinės trejybės griovimo įrankiu. Turėtų būti uždrausta nešiotis liniuotę net kišenėje, bent jau iš moralinių sumetimų. Liniuotė yra naujas neraštingumo simbolis. Liniuotė yra naujos ligos, mūsų civilizacijos irimo simptomas.
Šiandien mes gyvename tiesių linijų chaose, džiunglėse. Jei netikite, pabandykite suskaičiuoti savo aplinkoje esančias tiesias linijas. Tada suprasite, kad jų net neįmanoma suskaičiuoti.
Šiandieninė architektūra yra nusikalstamai sterili. Nelaimei, visi statybos darbai baigiasi prieš į pastatą įsikeliant gyventojams, o juk statybos darbai neturėtų net prasidėti, kol į jį neįsikels gyventojai. Iš mūsų atimamas žmoniškumas, kai pasitelkus žeminančią ir nusikaltėlišką prievartą mums neleidžiama keisti ar papildyti fasadų, interjerų spalvos, struktūros ar mūro. Cenzūruojama net savo namuose gyvenančių savininkų veikla (pažiūrėkit statybos inspekcijų normatyvus ar nuomos sutartis). Charakteringa kalėjimų, narvų ir gardų savybė yra iš anksto pagaminta a priori struktūra, kuri buvo sukurta tiksliai numatant pastate vyksiančią veiklą dar prieš į jį patenkant kaliniui ar gyvūnui. Ši struktūra jam netinka iš prigimties, be to, jam kategoriškai draudžiama ką nors keisti savo „namuose”.
O tikra architektūra gimsta iš normalios statybinės veiklos, tokia veikla yra organiškas kiauto aplink žmonių grupę auginimas. Toks pastato augimas primena vaiko augimą. Visiškas pastato statybos užbaigimas gali būti priimtinas, jei apskritai gali, tik monumentuose ir negyvenamuose pastatuose. Jei struktūroje planuoja gyventi žmonės, statybos proceso nutraukimas iki įsikeliant gyventojams turi būti laikomas nenatūralia proceso sterilizacija, t.y. nusikalstama veikla, už kurią turi būti baudžiama. Architektai, kokie jie dabar yra, gali projektuoti tik negyvenamą architektūrą, aišku, jei jie tai sugeba. Gyvenami pastatai yra ne jų veiklos sritis, todėl juos projektuoti turi būti griežtai draudžiama, panašiai kaip visuomenė draudžia vaikščioti laisvėje žinomiems nuodytojams ar serijiniams žudikams. Dabar taip liaupsinamas architektūrinis būstų projektavimas nė kiek negeresnis už suplanuotas masines žudynes naudojant prievartinę sterilizaciją. Kad tuo įsitikintumėt, pakanka pasivaikščioti po neseniai pastatytas Europos miestų dalis ar priemiesčius.
Patiko (0)
» Kategorijos: Architektūra
Rašyti komentarą
Norėdami rašyti komentarą privalote prisijungti