Kinas ir televizija. Kodėl neverta žiūrėti į judančius vaizdus?
Rugpjūtis 30, 2010
Neįsivaizduoju kas gali būti amoralesnio, nei darbas televizijoje. Tai netgi žymiai blogiau nei dirbti prostitute, prostitutės bent jau nemeluoja - arba buna sudrėkusios arba ne, arba reikia naudoti vašką, arba ne. O televizijoje? Ar išvis kas nors kada nors sudrėksta? Ar nors viena šypsena, alsavimas ar dejonė ateina iš nesuvaidinto malonumo? Ne. Viskas ten yra šlykščiai ryšku, suvaidinta ir komerciška. Bet kuo gi galėjo tapti televizija pries gerus 50 metų? Tik pagalvokite, kokia tai neišnaudota edukacinė priemonė! Tai galėjo tapti mokslo ir žinių šaltiniu! Tai taip pat galėjo tapti ir prietaisu padedančiu nusišikti tualete ir tai netgi būtų geriau nei dabartinė televizija! Kaip televizija tapo didžiuoju broliu? Kaip ji tapo centrine namų ašimi, žmonių žvilgsnius prikaustančiu prietaisu?
Televizija išpopuliarėjo 6 dešimtmetyje. Tuo metu dar buvo daug ginčų, kuo ji galėtų būti, pvz. Italų avangardistai televiziją suprato kaip vizualizacijų transliuotoją, televizorius buvo suprantamas kaip interjero detalė, kurioje pastoviai rodomos įvairios figūros. Daug žmonių kritikavo televiziją, kuri vos spėjusi atsirasti, tapo reklamos pasipelnymo šaltiniu. Ir nors pirmosios reklamos kartais galėdavo atrodyti kaip trumpi meno kūriniai, miuziklai (ypatingai prancūzijoje), tačiau visos jos tarnavo tam pačiam tikslui - tai tebuvo apgaulinga komercinė pramoga. Ir nors per televizorių kartais ir parodo „gerų filmų”, „gerų laidų”, jos visų pirma tarnauja didesniems reitingams, o tik po to „kreipiasi” į žmones. Dabar televizijoje yra visiškas absurdas, tiesiog atvirai galima pamatyti, jog manipuliuojama žmonių smegenimis, reklamos tokios dirbtinės, trumpos, sukaltos pagal visus žmonių „mėgiamus” standartus. Jav yra netgi toks csi sindromas, pagal kurį policininkai bando susieti realų nusikalstamumą su kriminaliniuose serialuose rodomais nusikaltimais. Serialai, kuriami keletui sezonui, emocinė iškrova juose žymiai trumpesnė nei kine, ji visur beveik tokia pati. Filmuose bent jau auga emocinė įtampa, vystosi charakteriai. Televizija žmonėms neleidžia atsikvėpti. Pabandykit pasodinti geriausiu laiku žmogų iš gatvės, pavargusį, po darbo, lygiai tokį patį kaip ir visi kiti žiūrintieji. Ar žmonės tada atpažins save? Vargu.
Atrodytų, jog visi koziriai turėtų slypėti kine? Kine turėtų pasireikšti tai, kas nebuvo leista televizijoje. Bet, deja, kinas yra tapęs lygiai tokia pat masinio informavimo priemonė kaip ir televizija. Lars von trier savo interviu atvirai pareiškė, kad kinas yra melas. Visa kas yra vaizduojama kine yra neteisybė. Tačiau režisierius provokuoja, jam filmas tai yra provokacija. Jis provokuoja žmogų mąstyti kitaip. Tačiau provokacija priklauso nuo kūrėjo moralės. Von trier’as iš dalies verčia susimąstyti, bet tai yra jo interpretacija, ne žiūrovo. Žiūrovui jis palieka pakankamai siaurą interpretavimo plotmę - juk vaizdai jau sustatyti į savo vietas, ar gali atsikvėpti ir susimąstyti žiūrėdamas jo filmus? Vargu, nebent tik po filmo. To jis ir siekia. Tuo tarpu kiti režisieriai kuria standartines situacijas, kuriuose žmonės galėtų atpažinti save, savo gyvenimo būdą, juk amerikietšiki filmai dažnai finansuojami būtent dėl to, kad jie primeta amerikietišąk vidurinės klasės žmogaus gyvenimo būdą, tokį, kokį apdainavo frank zappa savo dainoje bobby brown. Balti dantys, mašina, namas, moterys, šuo ir du vaikai.
Taip kinas tampa masine informavimo priemone, bet žymiai pavojingesne, nes ji kuria įspūdį, kaip reikia gyventi. Žmogus filme privalo patirti buvimo savimi iliuziją. Tai juk kompensuoja susvetimėjimą ir verčia susitaikyti su esama socialine situacija. Ir nors kinas taikosi prie jo vartotojų. Bet tuo pačiu jis ir perša visuomenei savo pačios standartus, daugumos standartus. Lygiai taip pat kaip ir žmogus klausydamasis savo mėgstamos muzikos, gali jaustis savimi būtent dėl to, kad randa joje kažką pažįstamo ir ji nerėžia ausies. (adorno veikalas apie muziką, kur jis teigė, jog tikra muzika slypi tik avangarde). Lygiai taip pat ir vaizdas pataikauja žmogui - atitinka standartines situacijas, įprastas vertybes ir t.t. Filmai, ypač muilo operos, teikia pasitenkinimą būtent todėl, kad juose žiūrovas atpažįsta save ir savo aplinką, gražuolis vyras, švelni moteris ir t.t Pvz. Visokie kietas riešutėlis, rembo ar rokis balboa - žmonėms atrodo, kad toks žmogus realiai gali egzistuoti visuomenėje ir jis tarsi pateisina esamą padėtį, pažiūrėjęs tokį filmą, pagalvoji, kad gal visgi pasaulyje yra gėrio, o iš tikro tai tokie filmai slopina tik tai žmones. Slopina bet kokią kovą. Pažiūrėjęs filmą, kur žmogus nugali sistemą, tu akimirką naiviai patiki, kad tai yra įmanomą ir yra tokių žmonių. O iš tikro tu stovi vietoje. Žiūrovas tėra pasyvus dalyvis filmo. Labai gerai tai iliustruoja holivudo kompanijos pavadinimas - dreamworks. Holivudo industrija dirba su svajonėmis, jie kuria idealus. Žiūrovai filmo eigoje susikuria idealą, kuri įsivaizduoja laimingą, laimėjusį, geresnė ir t.t Tas pats ir televizijos laidose, vien jau filmavimo būde, jau vien montaže tai slypi - kaip kad mildažytės bėdų turgus. Operatorius filmuoja drebančias rankas, nutriušusias lėles, dviaukšte lovyte ir purvinus vaikučius. Ak kaip gaila! O jeigu pastatytum kamerą kambario kampe ir žmonės turėtų visą laiką prie jos prieiti? Įsivaizduojat koks absurdas būtų? Tad kas yra kinas ir televizija? MENAS?! Senovėje žmonės diskutuodavo ar tai pramoga, ar menas. Dabar tai juk atvirai vadinama bizniu ir lengvai pateisinamas tiek kino, tiek televizijos egzistavimas. Čia labai svarbu paminėti frankruto mokyklos nuopelnus, kurių įžvalgos aktualios ir šiandien. Jie vieni iš pirmųjų rašė apie kultūros industriją. Gana grėmingas terminas - KULTŪROS INDUSTRIJA. Menas, kuris atrodo turėtų ateiti iš individualios kūrybos, švento įkvėpimo, ateinančiu iš anapus, transcendencijos atverties sritimi, esant masiniam tiražavimui tampa prekių ir paslaugų rinkos dalimi. Ypatingai ten, kur atsiranda kinas ir fotografija nebelieka originalo. Juk paveikslas turi originalą ir repdorukciją. O pats kinas jau yra kaip reprodukcija, kopija, jis egzistuoja visai kitoje plotmėje. Tai iliustruoja vien kino teatro nenatūrali erdvė, kur belangėje patalpoje žiūrovas sėdi priešais judančius vaizdus, kurie jam neleidžia atsikvėpti. Vaizdai keičiasi greitai, negali apgalvoti įvykių baigties, nes akis dirba tokiu pat greičiu kaip ir kino operatoriaus kamera. Tad visas šiuolaikinis menas, ir kinas taip pat tampa pramoga, relaksacijos priemone, kai žmonės po darbo nori pailsėti matydami malonius vaizdus, tačiau ši relaksacija neverčia susimąstyti. Net ir laisvalaikio metu tu esi įdarbintas ir pavergtas vaizdų gausos. Bandai patirti malonumą, o juk patirti malonumą visada reiškė: negalėti apie nieką galvoti, užmiršti apie kančią net ir ten ir tada, kur ir kada ji yra rodoma. Malonumo pagrindas yra bejėgiškumas. Jis iš tikrųjų yra pabėgimas, bet ne nuo netikusios realybės, o nuo paskutinės minties apie pasipriešinimą, kuris visgi lydi bėgimą nuo realybės. Išsilaisvinimas, kurį žada malonumas, yra išsilaisvinimas nuo mąstymo ir nuo neigimo.
Dabartinis kinas yra visiškas technokratinės visuomenės atspindys, kur žmogus tarnauja mašinoms, menas yra suprekinnas, o technika yra svarbiausia. Juk dabar ir 3D filmai yra populiariausi. Idėjinės prasmės nebelieka. Blogiausia, kad žmogus tarnauja vaizdams, vaizdai jį atitolina nuo realybės, jis patiki dirbtinomis svajonėmis ir pamiršta, tai kas yra šalia. O šalia yra tai, ką kiekvienas žmogus filmuoja savo akimis - draugus , rytą, vaikus, lakstančius po kiemą, merginą, atsirėmusią į sieną ir rūkančią cigaretę su metaliniu fridos laikikliu. Mes juk kiekvieną dieną filmuojam filmus! Ir jie būna filmuojami įvairiausiais planais - merginos šypsena, akies mirksnis, mašina vos nepervažiavusi manęs, dangus bekraštis, mergina tolstanti pranciškonų gatve, bažnyčios bokštas, akmenukas užkritęs už bato, pamestas merginos šalikas…
Ir tai kartais žymiai tobuliau nei bet kokie filmai, tai kartais lieka atmintyje kaip tobuliausi prisiminimai, tobulai sumontuoti filmai, muzikiniai video klipai mūsų mylimųjų, pirmųjų pasimatymų, kurių niekada niekas neužfiksavo. Kurie liks atmintyje, kaip kažkas nepakartojamo. Tai yra tikrasis kinas, kurio atsiradimui niekada nereikėjo kameros.
Patiko (1)
» Kategorijos: Menas
Rašyti komentarą
Norėdami rašyti komentarą privalote prisijungti