Trys Ray Bartkaus pasai

Birželis 30, 2009

Ray (Rimvydas) Bartkus jau septyniolika metų gyvena Niujorke, o mes vis dar naudojamės jo sukurtu 50-ies litų banknotu. Tuo tarpu jis karpo dolerius ir klijuoja iš jų koliažus. Toks ir yra Ray Bartkus - idėja padiktuoja išraišką, todėl visai nesvarbu, kokia technika ji bus įgyvendinta.

Ray Bartkus. Išklotinė #3. 2008, lambda atspaudas, 152×170

Baigęs grafikos specialybę, Bartkus jau senokai atsisakė šios meno kalbos, nes išmoko ir naudoja naująją - masinių medijų. Ji, pasak menininko, yra aiškiausiai ir tiesiausiai žiūrovą pasiekianti priemonė: juk kiekvienas žmogus lengvai supranta masinių medijų mums sunčiamus pranešimus. Dirbdamas iliustruotoju tokiuose leidiniuose kaip „Wall Street Journal”, „Time”, „Newsweek”, „Harper’s”, „The Los Angeles Times”, „Boston Globe”, „Smart Money”, „Business Weekly”, jis tobulai įvaldė šios kalbos niuansus ir puikiai supranta jos „gramatikos” taisykles. Galbūt todėl dailininko kūriniai nepaliko abejingų parodos „Klastotės”, veikusios galerijoje „Vartai”, lankytojų. Vieniems kandūs autoriaus vaizdiniai komentarai sukelia entuziastingą „supratau!” pojūtį, kitiems - susierzinimą, tretiems - nuoskaudą dėl radikalaus kūrybos posūkio („o juk anksčiau jis kūrė tokius dvasingus grafikos darbus”). Pats Ray Bartkus labiausiai susirūpinęs kūrinių aktualumu. Kaip ir jo iliustruojami naujienų leidiniai, taip ir jo darbai turi kalbėti ir klausti, jaudinti, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, o ne vien savame kieme. Jo kūriniuose - ne tik Amerikos aktualijos, tačiau ir globalaus konteksto tyrimas. Šiuos tyrimus autorius iliustruoja pačiomis įvairiausiomis priemonėmis.

Ray Bartkus. REALLY BAD NEWS 2007 lambda atspaudas 70X42″

Ką reiškia „iliustruoti”? Tai yra gautą pranešimą perskaityti, įsisamoninti ir, menininko terminais kalbant, konceptualizuoti. Taigi Ray Bartkus „kondensuoja” srautą naujienų, pranešimų ir vaizdinių, pasiekiančių mus kasdien milžiniškais kiekiais.

Stebėdamas ir išnaudodamas nepasotinamą auditorijos naujų smurto, prievartos, seksualumo persmelktų vaizdų troškimą, Bartkus sukūrė „svajonių” interneto portalą www.thisisreallybadnews.com. Čia kiekvienas ras kuo „pasimėgauti”: žinių vedėjai kariasi, mušasi, šaudosi, naktinio matymo kameros fiksuoja karines operacijas, apiplėšimus, jauni veidai sensta akyse ir taip toliau. Naujienų gali būti tiek, kiek reikalauja auditorija. Ir visai nesvarbu, kad visos šios „pasakiškai” blogos naujienos yra fiktyvios. Svarbiausia, kad jų poveikis yra lygiai toks pat, kaip realybėje - abejingumas. Žmogaus sąmonė savaip saugosi nuo masinių medijų pumpuojamo srauto ir nepriimtiną informaciją blokuoja. Todėl ekranas tampa dviprasmiu įrankiu: transliuodamas pranešimą kartu jį „cenzūruoja”, t. y. savo švytėjimu nuplauna tikrąjį jo žiaurumą ar smurtą. Jis pateikia mums šiuos vaizdus ir nejaudina, nes mes saugiai sėdime savo namuose ir stebime kitame laike, kitoje erdvėje vykstančius įvykius. Simuliacinėje erdvėje. Amerika yra bene labiausiai simuliacijų tyrinėtojų pamėgta šalis. Net ir toks realus įvykis kaip Niujorko „dvynių” griuvimas sukėlė begalę diskusijų ir supainiojo ne tik amerikiečius, bet ir visą likusį pasaulį. Tačiau pats Ray Bartkus pabrėžia amerikietiškos ir lietuviškos žiniasklaidos skirtumą, teigdamas, jog Amerikoje yra gana griežta riba tarp rimtos ir bulvarinės spaudos, kuri maitina skaitytojus jų mėgstamomis pikantiškomis blogomis naujienomis. Lietuvos žiniasklaida yra susiplakusi į vieną keistą darinį, iš kurio, kaip razinas iš kekso, tenka rankioti rimtas (neužsakytas, nepagražintas, nefiktyvias) naujienas.

Ray Bartkus. DEAD ALIVE 2005 lambda atspaudas 50X36″

Ray Bartkus iš žiniasklaidos taip pat rankiojasi „tinkamus” vaizdus, t. y. tinkamus kūrybai, dėliodamas juos į naujus kontekstus. Šitaip jis tarsi užsiima vaizdų „ekologija”, ne kurdamas naujus, o perkurdamas jau turimus. Vis dėlto menininkas nepamiršta ir įspūdingų savo grafiko piešėjo sugebėjimų. „Klastočių” parodoje jis pateikia kruopščiai atliktas įvairių dokumentų, čekių ar etikečių kopijas. Akvarele, tempera bei pieštuku Bartkus „klastoja” savo paties pasus, šeimos identifikavimo korteles, taip pabrėždamas mūsų priklausomybę nuo šių virtualių kodų, be kurių oficialiai mes neegzistuojame, o tai reiškia, jog galime išnykti be jokio pėdsako. Kartu autorius tiki, jog po keliolikos metų šie nukopijuoti dokumentai įgaus grynai meninę vertę, pranešimą nustumdami į antrąjį planą. Tobulas atlikimas tai garantuoja.

Ray Bartkus. DOLLHOUSE 2005 lambda atspaudas 38X65″

Ray Bartkus piešimo įgūdžius kasmet išbando ir nepriklausomame menininkų pseudofestivalyje „Independent Drawings Gig”. Drauge su jo įkūrėju Linu Jablonskiu menininkas rengia pasirodymus Lietuvoje, Makedonijoje, Olandijoje, JAV. Ši iniciatyva sujungia ne tik „nepriklausomus” piešėjus, bet yra neatsiejama nuo indie muzikos, kuri būna atliekama (dažniausiai neprofesionalų) visuose „Independent Drawings Gig” renginiuose.

Trys „Klastotėse” nukopijuoti menininko pasai - sovietinis, lietuviškas ir amerikietiškas - aiškiausiai atskleidžia Ray Bartkaus poziciją: tiek mene, tiek gyvenime jis nėra prisirišęs prie vienintelio varianto. Kad įgyvendintų savo idėjas, jis gali gyventi bet kurioje šalyje, naudotis bet kuria medija ir… „suklastoti” bet kurį dokumentą.

Neringa Černiauskaitė “Dailė”

Patiko (0)